Šaligatviuose paprastą savaitės dieną judėjimas toks, kaip Vilniuje per patį Kaziuko mugės piką. Smirda ar kvepia (čia jau skonio reikalas) kilnojamuose vagonėliuose skrudinami hot dogai, halal jautiena bei vištiena (žodžiu halal išskiriamas musulmonams religijos leidžiamas maistas), didžiuliai druskos kristalais aplipdyti riestainiai, pretzeliai, bei gausios transporto priemonių išmetamosios dujos. Kad susikalbėtum su draugu, turi gerokai pakelti balsą, nes oras virpa nuo šimtų praeivių, automobilių variklių, gatvės prekeivių ir reklamos agentų keliamo triukšmo. Ir, žinoma, „firminis“ Niujorko garsas – šaižiai ūkaujanti gaisrinės ar greitosios pagalbos sirena, kurią čia gyvendamas girdi taip dažnai, kad net nebekrūpteli.
Aš – emigrantė
Rašau „gyvendamas“, nes taip jau atsitiko, kad čia gyvenu. Ėmiau vieną dieną, susikroviau lagaminus ir išskridau į Niujorką. Visam laikui. Arba kol gyvenimas neperkraustys kitur. Nesu nei karo pabėgėlė, nei ekonominė emigrantė. Labai rimtos priežasties čia atvykti neturėjau, išskyrus milžinišką smalsumą ir norėjimą „kažko daugiau“. Vilniuje gimiau, užaugau ir praleidau daugmaž visą gyvenimą. Ten pažįstu kone kiekvieną gatvę, skersgatvį, parką, parduotuvę ir troleibuso maršrutą. Jaučiau, kad mano pasaulio pažinimas greit atsimuš į lubas.
Baigusi studijas gavau neblogą darbą ir numaniau, kad palaipsniui pasisektų stryktelėti keliomis karjeros pakopomis. Tačiau vien ta mintis atrodė dusinanti. Tai ką, jau ir viskas? Dabar metų metus taip ir sėdėsiu šioje betono ir stiklo dėžutėje, pirmyn atgal siuntinėdamasi failais su miniatiūriniais pataisymais, kad galų gale gaučiau vis daugiau atsakomybės, vis daugiau streso ir vis mažiau įdomumo?
Taigi, esu čia. Nors toks Niujorkas, kokį pamačiau pirmą kartą, vis dar egzistuoja aplink Times Square (lietuviškai pažodžiui – Laikų aikštė, Brodvėjaus ir 42 - osios gatvių sankryža, kur gausu įspūdingų milžiniškų ekranų - reklamos stendų, parduotuvių, teatrų ir, žinoma, turistų), labai greitai jį atradau visai kitokį.
Miesto mozaika
Tiems, kurie nėra čia buvę ar apie šį miestą skaitę, šiek tiek paaiškinsiu apie jo struktūrą. Niujorkas turi penkias didžiąsias dalis, vadinamas „boroughs“. Tai Manhetenas (Manhattan), Bruklinas (Brooklyn), Kvynsas (Queens), Bronksas (Bronx) ir Stateno sala (Staten Island). Manhetenas – tai pailga sala Hudsono upės žiotyse, kurios pietiniame smaigalyje pradėjo kurtis miestas. Vėliau jis plito į salos šiaurę ir persikėlė per upę į vakarus – Brukliną bei Kvynsą. Jei Niujorką pradėtumėte apžiūrinėti nuo pietinio Manheteno smaigalio ir žingsniuotumėte šiaurėn, patirtumėte kelionę laiko tarpsniais. Be to, išvystumėte miesto dalių, kurios viena nuo kitos skiriasi kaip diena ir naktis.
Pačiuose pietuose – Finansų kvartalas. Čia žymusis Wallstreetas, čia siauros, netaisyklingais kampais besikryžiuojančios gatvės istoriniais vardais, čia kaip niekad gausu brangių kostiumų, šveicariškų laikrodžių ir krokodilo odos batų. Visi SKUBA.
Šiek tiek aukščiau – Chinatownas, kur lengva pasiklysti tarp keistos formos džiovintų grybų, nenusakomo kvapo žolių, ženšenio šaknų, gyvos žuvies prekystalių, gličių makaronų ir poliesterinio „šilko“. Kainos surašytos hieroglifais. Angliškai sunkiai susišnekėsi.
Šalia spaudžiasi kinų baigiama išguiti Mažoji Italija – Little Italy. Sprendžiant iš raudonai baltai žalių girliandų virš gatvių, čia visada šventė. Picerijos ir tratorijos kaunasi dėl turistų knibždėlyno dėmesio.
Soho – elegantiškų butikų, galerijų, restoranų ir gatvėje smulkius dirbinius pardavinėjančių menininkų rajonas. Šiauriau tysantis Greenwich village skyla į dvi dalis: rytų ir vakarų. East Village žymus neformalia atmosfera, naktiniu gyvenimu, šimtais barų, restoranėlių, karaoke klubų, kiniško, japoniško, itališko, amerikietiško, Artimųjų rytų maisto užkandinių.
Kur baliavoji, taip ir rengiesi
Mano mėgstamiausia Manheteno dalis, West Village, yra ramus, elegantiškas, jaukus, grįstas akmenimis ir apaugęs medžiais, labai europietiškai atrodantis rajonas. Mielai čia apsigyvenčiau, bet nuomos kainos kosminės. Jo dalis Meatpacking District (Mėsos pakavimo rajonas) – prabangių restoranų ir klubų centras, kur verda naktinis gyvenimas, tik visiškai kitoks, nei East Village.
Planuodamas pasilinksminti šiame rajone turi pamiršti nutįsusius džinsus ir marškinėlius su Kurto Cobaino nuotrauka; juodą nagų laką ir tinklines pėdkelnes. Prie įėjimų į naktinius klubus pakloti raudoni kilimai. Čia dominuoja pečius apnuoginančios vakarinės suknelės, Christian Laboutin bateliai, nepriekaištingai sukirpti švarkai ir storos piniginės.
Jei pažįsti skaičius, nepasiklysi
Į Šiaurę nuo West Village Niujorko gatvės ima rikiuotis tvarkinga eile ir vadintis numeriais. Per visą Manheteno ilgį tįsta aveniu, o skersai jas kerta gatvės. Taigi, savo buvimo vietą nusakyti labai lengva, kad ir kur bebūtum. Pavyzdžiui, skambinu draugei ir sakau: „Esu keturiasdešimt devintoj ir penktoj“. Ji, kaip ir kiekvienas Niujorke bent kiek apsitrynęs pašnekovas, kaip mat sumoja, kad tai Keturiasdešimt devintosios gatvės ir Penktosios aveniu sankryža.
„Aš už trijų blokų“, - sako, o tai reiškia, kad susitiksim už maždaug keturių minučių. Blokas – tai kvartalas tarp dviejų gatvių. Jais matuojami miesto atstumai. Pavyzdžiui, nuo trisdešimt penktos iki trisdešimt aštuntos gatvės – trys blokai. Miesto navigacija – paprasta aritmetika.
Miestas pagal pageidavimą
Charakteringų kvartalų, rajonų ir rajonėlių mirga visas metropolis. Kiekvienas jų turi savo stilių ir nuotaiką, todėl kokio Niujorko užsinori atsikėlęs ryte, tokį gali ir gauti. Pavyzdžiui, kai mane ima užknisti žmonių knibždėlynas ir niekad nesiliaujantis šurmulys, einu pavaikštinėti pakrante į Hudsono upės parką.
Pakeliui pereinu jaukiomis West Village‘o gatvelėmis ir dažniausiai užsuku į Magnolia bakery – kepyklėlę, išgarsėjusią kai Kerė ir Miranda iš „Sekso ir miesto“ porą jų keksiukų sučiaumojo gvildendamos eilinę pasimatymų problemą. Keksiukai gal ir garsūs, bet man labiau patinka jų bananų pudingas. Jį dažniausiai ir valgau ant suoliuko palei upę.
Hudsono pakrantės parkas ypatingas tuo, kad iš jo atsiveria milžiniška erdvė į upės žiotis, kitapus stūksančius Niudžersio dangoraižėlius (palyginus su Manhetenu, jie kuklūs) ir Laisvės statulą. Erdvė – brangus malonumas didmiestyje, susigrūdusiame kelių dešimčių kvadratinių kilometrų ploto saloje.
Lygiai taip pat gali pasivaikščioti tarp Midtowno biurų dangoraižių, kai užsinori agresyvaus verslo pasaulio kvapo, arba išgerti pigaus alaus ir praryti falafelį (toks Artimųjų Rytų vegetariškas patiekalas) Niujorko universiteto prieigose. Beje, teisybės dėlei turiu kiek atskiesti savo pasakojimo romantiką ir paminėti, jog čia nemaža ir tokių rajonų, kur niekada neapima nuotaika užsukti. Ten geriau nekišti nosies saulei nusileidus, nes ir žmonės, ir pastatai atrodo baugiai. Vis dėlto iš esmės Niujorkas yra saugus miestas. Statistiškai nusikaltimų ne tiek daug, gausu policijos patrulių. Į savo namus Queens‘e saugių saugiausiai paržingsniuoju ir paryčiais.
Tai toks tas Niujorkas – milžiniškas, įvairus, pilnas kontrastų. Dažnai vadinamas Didžiuoju obuoliu. Ką gi, savo kąsnelį atsignybau ir aš, lietuvė Niujorke...
