Tuo jau daugybę kartų teko įsitikinti ir man įvairiuose Jungtinės Karalystės miestuose naudojantis interneto paslaugomis. Todėl šiame rašinyje pasakosiu apie tai, kas aktualu daugelyje Anglijos miestų.
Didžiosios Britanijos miestuose ir miesteliuose, taip pat didesniame kaime, internetu nemokamai galima pasinaudoti bibliotekose. Kiekvieno miesto savivaldybė yra nustačiusi savo taisykles, tačiau dažniausiai jos būna panašios. Pirmą kartą užėjus į biblioteką maloniai pasitinka draugiškai nusiteikusios tarnautojos, kurioms lietuviški vardai ir pavardės kartais prilygsta sudėtingo rebuso sprendimui.
Sėkmingai užsiregistravęs, naujas bibliotekos lankytojas gauna specialų kreditinės kortelės dydžio bilietą, kuriame yra unikalaus prisijungimo kodas ir PIN (keturių skaičių slaptažodis būna atskirai). Tačiau prie kompiuterio prisėsti nėra taip paprasta, nes dažniausiai visi jie būna užimti. Todėl vietą, kurioje bus galima praleisti ne daugiau kaip dvi valandas, tenka užsisakyti iš anksto. Tiesa, galima pasinaudoti taip vadinamu extra atveju penkiolikai minučių, tam skirti kiti kompiuteriai.
Pirmoji pažintis su angliškomis informacinėmis technologijomis prasideda nuo „prisiloginimo“ (prisijungimo su savo ID ir slaptažodžiu). Be abejo, pirmiausiai į akis krenta senos kompiuterių dėžės, kurios dėl jų saugumo kai kuriose bibliotekose patalpintos į specialias grubokai sukonstruotas metalines dėžes ir jose užrakintos. Nesudaro gero pirmo įspūdžio ir jau spėjusi senstelėti „XP“ operacinė sistema. Štai čia ir prasideda visas malonumas.
Kai pirmą kartą laukdamas, kol ateis mano eilė, pasinaudoti internetu pamačiau porą jaunuolių (beje, irgi lietuvių), trenkusius į stalą kumščiu, riebiai nusikeikusius, ir nedelsiant išėjusius, nesupratau, ko jie įsiuto. Tik pradėjęs spaudyti pelytę suvokiau, kad kompiuteris manęs nelabai nori klausyti. Visas darbo procesas vyksta lyg sulėtintame kine. Nuspaudus niekada neatnaujintą „Internet explorer“, galima pamiršti apie viską pasaulyje ir pasiruošti lengvam snūduriavimui. Neiškentęs, patikrinu kompiuterio konfigūraciją ir duomenis. Pasirodo, kad tas technikos stebuklas sukurtas prieš gerą dešimtmetį ir jame vos kojas galėjo pavilkti „Windows 98“. Jeigu teko pasinaudoti viso labo tik extra atveju, tai per tas penkiolika minučių sunkiai galima įveikti elektroninį paštą, nekalbant apie daugiau paveiksliukų turinčius tinklalapius. Beje, kartais lietuviški puslapiai atverčiami greičiau nei vietiniai. Matyt, įtakos turi mūsų šalies šviesolaidinis greitis.
Daugelyje bibliotekų į akis krenta pagyvenusio amžiaus lankytojai. Matyt, jie nenori leisti pinigų įsigyti nuosavam kompiuteriui, todėl mielai naudojasi nemokamomis paslaugomis. Tie žmonės laiko turi į valias, jiems galbūt nekyla panašių problemų. Be to, matyti neblogas Jungtinės Karalystės pagyvenusių žmonių kompiuterinio švietimo rezultatas.
Na, bet nusivylus nemokamu internetu bibliotekose, galima užsukti į privačias interneto kavines. Jose viena valanda kainuoja nuo pusės iki vieno svaro. Čia paslaugų kokybė labai svyruoja. Yra neblogų vietų, kur interneto greitis siekia iki 30 megabitų per sekundę (bibliotekose teoriškai turėtų būti panašus greitis, nes dažniausiai naudojama ta pati infrastruktūra ir interneto tiekėjas).
Beje, skirtumas tik toks, kad ne taip seniai pradėtas įsisavinti šviesolaidinis tinklas nepasiekia vartotojų iki galinio taško, kaip yra Lietuvoje. Privačių interneto kavinių paslaugas siūlo Afrikos ir Azijos šalių atstovai. Jų supratimo lygis apie informacines technologijas nepasirodė aukščiausias. Būna atvejų, kai savininkas giriasi gerais kompiuteriais ir šviesolaidiniu greičiu, o prisėdus prie kompiuterio matyti, kad jis turi daugybę problemų su virusais, kartais kažkodėl nesurašytos vaizdo plokštės tvarkyklės („draiveriai“), todėl vaizdas neryškus, stringantis. Dėl įvairių priežasčių interneto greitis taip pat svyruoja. Tačiau galima pripažinti, kad kompiuteriai čia daug geresni, naujesni nei bibliotekose. Tik kai reikėjo atspausdinti lėktuvo bilietą, buvo daug vargo.
Spausdinimo kokybė apgailėtina, vos matyti, kas parašyta. Kai kuriuose miestuose privačių interneto kavinių patalpose vis dar veikia tarpmiestinių pokalbių kabinos. Jos man primena laikus, kai dar nebuvo mobilaus ryšio ir mūsų miestuose taip pat buvo galima iš tokių kabinų paskambinti į užmiestį. Nesuprantu, kam naudotis tokiomis kabinomis, tegul ir labai pigiais tarifais, jei jau yra populiarūs įvairūs virtualaus ryšio tiekėjai, siūlantys nemokamas SIM korteles. Pavyzdžiui, su „Delight mobile“ SIM kortele minutė pokalbio į Lietuvos mobiliuosius tinklus kainuoja tik tris, o į laidinį tinklą – tik vieną pensą.
Tačiau interneto greičiu ir kokybe nepatenkinti ne tik šviesolaidinio interneto išlepinti lietuviai. Mane labai prajuokino prieš pusantrų metų „Londono žiniose“ išspausdintas straipsnis, kurį desertui siūlau ir DELFI skaitytojams (ištrauka): „Didžiosios Britanijos Jorkšyro grafystėje buvo surengtos informacijos perdavimo lenktynės tarp pašto karvelio ir plačiajuosčio interneto. Pašto karvelis sugebėjo pralenkti technologiją“, - praneša BBC naujienų tarnyba.
Lenktynių metu karvelis vardu Rory atminties kortelę nuskraidino per dvi grafystes greičiau nei prie plačiajuosčio interneto prijungtu kompiuteriu į internetą buvo persiųstas penkių minučių trukmės vaizdo įrašas. Balandis iš Rytų Jorkšyro į Linkolnšyrą išskrido tuo pat metu, kai kompiuteriu imta į internetą siųsti įrašą. Balandis atskrido maždaug per 80 minučių, o įrašas tebebuvo siunčiamas.
Šių neįprastų lenktynių organizatorius, vietos ūkininkas Trefas Davies, norėjo parodyti, kad lėtas internetas yra Britanijos kaimo vietovių problema.
„Interneto greitis mano fermoje siekia 100-200 kilobaitų per sekundę. Vaikams reikia ruošti pamokas, ūkininkams internetu pildyti įvairius dokumentus. O internetas veikia klaikiai, – sakė vyras. – Juk gyvename Britanijoje. Turime turėti gerą interneto ryšį, o apylinkėse mažiausiai trečdalyje namų ryšys yra blogas.“