Tačiau praėjus beveik aštuoneriems metams nuo Lietuvos įstojimo į Europos sąjungą, Anglijoje suklestėjo mūsų šaliai garbės neatnešantys stikliuko mėgėjai ir vagys. Pastarieji suįžūlėjo tiek, kad vagia net iš savo tautiečių. Anksčiau vagišių taikiniu būdavo anglų parduotuvės, jie griebdavo viską, kas padėta „ne savo vietoje“. Taip nusikaltėlių nuosavybe tapdavo įvairūs nedideli elektronikos gaminiai, maisto produktai, alkoholiniai gėrimai. Bet po kurio laiko anglai susizgribo ir savo prekes pradėjo saugoti akyliau, daug kur įrengė signalizaciją arba kitokią apsaugą.
Šį kartą kiek plačiau papasakosiu apie vieno didesnių Anglijos miestų – Leičesterio lietuvių, o gal tiksliau – vagių „nuopelnus“.
Kaip ir daugelyje Jungtinės Karalystės miestų, čia taip pat gausu fabrikų ir sandėlių, kuriuose darbuojasi lietuviai. Dažniausiai jie vieni su kitais susipažįsta darbovietėje. Tačiau čia atsiranda vienas ir labai didelis skirtumas – kaip tie lietuviai patenka į darbą. Būna, kad jie atvažiuoja pas savo gimines, draugus ar gerus pažįstamus. Bet kai lietuvaičiai surašo labai gražius žodžius internetiniuose skelbimų puslapiuose, suokdami apie labai gerą darbą ir dar geresnes perspektyvas, nieko gero galima nelaukti. Teks jiems pakloti nemažą pinigų sumą už įdarbinimą, apgyvendins kambariuose ant grindų, o darbo taip ir nematysi. Aišku, kad tuomet neįmanoma nujausti ir su kokiais tautiečiais teks gyventi.
Bet šį kartą viskas vyko kitaip. Mano pasitikėjimą darbu ir gyvenimo sąlygomis Leičesteryje sustiprino skelbimas Lietuvos darbo biržos internetiniame puslapyje, nuorodoje į „Eures“ . Ten buvo rašoma, kad nurodytomis dienomis įvairiuose Lietuvos miestuose vyks kandidatų atranka. Darbas bus spaustuvėje, reikia žinoti nors šnekamosios anglų kalbos pagrindus. Į susitikimus Lietuvos darbo biržos patalpose atvyko lietuvis, dirbantis Leičesterio įdarbinimo agentūroje. Kartu su juo buvo žmogus, atstovaujantis patalpų nuomos agentūrai. Po trumpo prisistatymo, darbo bei gyvenimo sąlygų apibūdinimo bei atskiro pokalbio anglų kalba man tapo aišku, kad pakliūsiu į geras rankas. Jokių pinigų už įdarbinimą, jokių išankstinių mokesčių, tik reikėjo pasiimti pinigų kelionei ir pragyvenimui dviem savaitėms, kol gausim pirmąjį atlyginimą.
Mano nuojauta neapgavo. Praėjusių metų gruodžio viduryje, vos tik atvažiavę užsiregistravome įdarbinimo agentūroje ir tą pačią dieną išėjome į darbą. Nustebau, kad vienoje didžiausių spaustuvių Leicesteryje – „Artistan Press“ darbuojasi vien tik lietuviai ir gal pora lenkų. Džiaugėmės, kad agentūroje dirba laisvai angliškai kalbantis lietuvis, kuris nuolat mums padeda, pataria ir pamoko. Atrodytų, ko daugiau bereikia, tik dirbti ir džiaugtis.
Deja, vėliau paaiškėjo, kad ne visi tautiečiai sugeba įvertinti tokį poelgį. Netrukus pradėjo ryškėti žmonių charakteriai, jų pomėgiai ir darbiniai sugebėjimai. Negalėjau atsistebėti dviejų vyrukų iš Šiaulių geraširdiškumu. Jie pasirodė gana nuoširdūs, protingi, be jokių skrupulų pasidalindavo su kitais maistu, ką tik turėdavo. Tačiau atsirado tokių, kuriems taurelė tapo didžiausia gyvenimo vertybe. Dėl to ne visi lietuvaičiai laiku išeidavo į darbą, arba išvis jį pramiegodavo. Žinoma, dėl tokių poelgių tekdavo prieš anglus raudonuoti mūsų lietuvaičiui, atvežusiam „gerus“ darbuotojus. Be to, neretai tokie lietuviai pradėdavo kaltinti agentūros atstovą, kad šis neduoda darbo, yra melagis, apgavikas ir panašiai. Kai kurie blaiviai mąstantys tautiečiai negalėdavo suprasti, kodėl vyksta tokie keisti reiškiniai. Žmogus atvažiavo į Lietuvą, susirinko lyg ir gerus, norinčius dirbti lietuvius, suteikė jiems darbo ir pastogę, bet šiems vis tiek negerai.
Tačiau visą kovo mėnesį Leičesterio lietuvius labiau nei taurelės mėgėjai gąsdina kol kas vis dar nežinomi vagišiai. Po vieno gimtadienio vakarėlio, praėjus vos parai ar dviem, iš kiemo ryte dingo du dviračiai. Žmonės pradėjo įtarinėti vieni kitus, bet tos mįslės niekam įminti nepavyko. Tik visi suprato, kad čia buvo tautiečių darbas. Vienas vaikinas iš mano namo apsidrausdamas nuo galimų nelauktų svečių kas naktį savo dviratuką laikė namo viduje, prie laukujų durų. Jos visada būdavo rūpestingai užrakinamos. Atrodė, kas gi čia gali blogo nutikti, juk į vidų tikrai niekas neis. Deja, vieną kovo rytą jis kaip nesavas vaikščiojo po kambarį, vis tikėdamasis, kad susapnavo košmarą. Jo dviračio neliko nė kvapo, tik name gyvenanti mergina, pirmoji atsikėlusi anksti ryte, rado pravertas laukujes duris.
Vėliau namą nuomojančios agentūros darbininkas, atėjęs pakeisti durų spynos, drebančiomis rankomis papasakojo apie savo nelaimę. Pasirodo, kad tą pačią naktį kažkas išdaužė jo vairuojamo mikroautobuso langą, esantį priekyje, keleivio pusėje. Žmogus pasigedo brangaus mobiliojo telefono „Samsung galaxy S2“, maždaug 160 svarų, visų agentūros nuomojamų namų raktų kopijų ir savo asmens dokumentų.
Tas darbininkas – lenkas, bet žmogus sako neskiriantis tautybių. Anot jo, tiek lenkai, tiek lietuviai yra labai panašūs. Abiejų tautų atstovai mėgsta išgerti, mėgsta ir ką nors nugvelbti. Tačiau šį kartą jis įtaria keletą lietuvių. Juo labiau, kad šiuo metu spaustuvėje dirbantys lietuviai yra laisvesni, nes baigėsi tris mėnesius trukęs darbo sezonas. Žmogus parašė pareiškimą vietos policijai, bet neaišku, ar sulauks teigiamų rezultatų.
Pasibaigus darbo sezonui spaustuvėje kai kurie lietuviai išvyksta namo, kai kurie suranda darbo kitoje vietoje arba kitame Anglijos mieste. Ne ką malonesnis įvykis nutiko ir vienam jaunam išsilavinusiam vaikinui, kuris gyveno tame pačiame name, iš kurio kiemo buvo pavogti du dviračiai. Vaikinas iš savo uždirbtų pinigų ką tik buvo nusipirkęs neblogą nešiojamą kompiuterį. Neseniai jis dirbti ir gyventi išvyko į Šefildo miestą. Po keleto dienų vaikinas pranešė, kad vienas namo Šefilde gyventojas išvyko į Lietuvą ir be jokių skrupulų nugvelbė naująjį kompiuterį. Tačiau kompiuterio savininkas buvo atkaklus ir nedelsiant kreipėsi į policiją. Laimei, pareigūnai sureagavo į vaikino skundą ir pranešė Lietuvos teisėsaugininkams. Šie pažadėjo laukti lietuvaičio sugrįžtančio oro uoste ne tik su dovanomis, bet ir su ne savo daiktais.