Šiandien mes, Lietuvos gyventojai, susiduriame su viena iš baisiausių problemų - emigracija. Neretai žmonės išvažiuoja iš Lietuvos ieškodami geresnio gyvenimo. Ne visi išvykstantys su džiaugsmu palieka Tėvynę, bet būna priversti išvažiuoti vien todėl, kad negali pragyventi savo gimtinėje. Žmogus, netekęs savo mėgstamo ir daug metų dirbto darbo, tiesiog neturi kitos išeities, kaip darbo bei pragyvenimo šaltinio ieškoti užsienyje. Kiti išvažiuoja dėl socialinių garantijų, dėl geresnio darbo, geresnių buities sąlygų.
Kai kurie lietuviai nori sugrįžti atgal į Lietuvą, čia investuoti uždirbtus pinigus, čia auginti ir mokyti savo vaikus, čia po ilgų gyvenimo klajonių visiems laikams priglausti galvą gimtojoje žemėje. Tačiau atsiranda ir tokių, kurie net nenori pažvelgti į Lietuvos pusę. Jie gimtinėje mato tik tamsą: nesusiklausymą, kvailą, beprasmį politikavimą, jokių tikslų ir siekių neturintį jaunimą. Tokie mūsų tautiečiai gimtinėje tampa tik svečiais, kartais pamokančiais, kaip turime gyventi ir dirbti.
Aš dabar mokausi aštuntoje klasėje ir kartais pagalvoju apie savo ateitį. Svetimoje šalyje nuolat gyvenančios savęs neįsivaizduoju. Man labai brangi mano Tėvynė - Lietuva. Aš joje gimiau, čia gimė mano tėvai, seneliai bei proseneliai, čia aš žengiau savo pirmuosius žingsnius, čia aš ištariau savo pirmą lietuvišką žodį. Tai kodėl turėčiau viską palikti ir išvažiuoti į nežinią?
Nenorėčiau kitoje šalyje dirbti bet kokį darbą. Aš noriu turėti gerą išsilavinimą, kurį, manau, suteiks ir Lietuvos universitetai (juk pas mus tiek daug protingų ir veiklių žmonių), noriu dirbti tokį darbą, kurio rezultatai verstų kitus gerbti mane. Man būtų gaila palikti Tėvynę ir išvažiuoti į nežinomus kraštus.
Labai mėgstu keliauti, lankytis svetimose šalyse, susipažinti su svetimomis kultūromis, tačiau pabuvus kelias dienas svetimoje aplinkoje, mane visada traukia grįžti namo, nemačiau nė vienos šalies, kurioje norėčiau nuolat gyventi, kurioje jausčiausi saugi ir sava. Žmonės bėga iš savo šalies dėl juos užgriuvusių problemų, tačiau kartais jų ištakos glūdi pačiame žmoguje. Taigi, tokių iš sunkumų išsivaduoti išvykus tikrai neįmanoma, o, be to, kiekvienoje šalyje yra problemų ir jeigu nuolat nuo jų bėgsi, tiesiog pavargsi, palūši. Čia, Lietuvoje, esi savas, o svetimoje šalyje tu – emigrantas, žemesnis nei vietiniai gyventojai, todėl tenykščiai į tave visą laiką žiūrės nepatikliai ir tau svetima šalis niekada netaps Tėvyne.
Ar tikrai verta emigruoti? Ar negalima nieko padaryti, kad gera būtų gyventi mūsų valstybėje, kad turimus pinigus galėtume išleisti ne tik maistui bei buičiai, bet ir turiningam poilsiui: pakeliauti, nusipirkti vertingą knygą, pamatyti spektaklį. Reiktų puoselėti viltis, stengtis pakeisti Lietuvą bei gyvenimą joje, nes nieko nedarant Lietuva gali tiesiog išnykti iš žemėlapio. Tikriausiai žmonės, kovoję dėl Lietuvos laisvės, tikrai nenorėtų, kad mūsų šalis, mūsų gimtinė pradingtų, o apie ją pasakotų tik stendai muziejuose.