Taigi, po Kalėdų išlaidoms pasiekus 700 Lt, vis dar tikėjausi, kad vis tik pavyks susilaikyti nuo pirkinių. Deja, kelionė iš viešnagės po Kalėdų ir vaistai sutrikus sveikatai ištraukė iš piniginės papildomus litus.
Taip, pagaliau atsirado gydytojai ir vaistai. Bandymas taupyti, ypač geresnio maisto (ir pietų) sąskaita, matyt, prieš šventes parodė savo pasekmes. O gal prisidėjo ir ne toks aktyvus socialinis gyvenimas, nuolatinis galvojimas kaip įtilpti į tą sumą, stresas, ir pan. Ne, kyšio poliklinikoje nedaviau (o ir niekas neprašė), bet vaistai vis tiek kainavo vos ne kaip savaitės maisto sąskaita.
Per paskutinę gruodžio savaitę, kad ir kaip betaupydami, vis tiek priskaičiavome 140 Lt išlaidų. Tad bendra gruodžio sąskaita - 840 Lt, vėl, kaip ir spalį, nepavyko įtilpti bent į 800 Lt. Sąskaita gruodžiui galėjo būti ir daug didesnė, jei ne anksčiau pirktos dovanėlės daugumai artimųjų. Taip pat atsisakėme ir naujametinių fejerverkų, ir pasibuvimo su draugais, kurie negalėjo suprasti mūsų tokio poelgio (jie apie mūsų eksperimentą nežino). Užteko bengališkų ugnelių ir kaimynų fejerverkų (ne ką blogesnių nei valdiškų) ir čia pat virš galvos.
Šiuo straipsniu ir baigsiu mano minimalios algos eksperimento aprašymą. Galima daryti išvadą, kad šeimai išgyventi iš vienos minimalios algos labai sunku, ką jau bekalbėti apie kažkokį normalesnį pragyvenimą. Gaila, kad mūsų Seimo ir Vyriausybės, ir Prezidentūros, ir daugelio ministerijų vadovaujantys atstovai (o ir darbdaviai) nesupranta tų, kurie priversti gyventi už tą minimumą ar pašalpą ir vis dar sugeba pamoralizuoti, kad jie tokie tinginiai ar tik laukia kas numes kaulą. Bene pirmasis savo požiūrį į skurdžiau gyvenančius Nepriklausomybės pradžioje išsakė V. Landsbergis su savo „šunauja“, gi dabar dauguma tapo runkeliais, o kurie tokiais nenori būti - jau vadinasi emigrantais.
Mano dar prieš 3 mėnesius išsakytas kvietimas, kad balsuosiu už tą, kuris išgyvens iš minimalios algos, vis dar galioja. Dar turite laiko apie tai pagalvoti ir save išbandyti. Tie, kas turi viršsvorio (o tokių tarp valdžios vyrų ir moterų dauguma), turėtų būti labai paskatinti, mat be jokių pastangų pavyko numesti 8 kilogramus ir, kaip Kubilius liepė, teko smarkiau susiveržti diržą per juosmenį. Namuose lentynos nebelūžta nuo produktų, apsivalėm nuo senesnių produktų, sumažėjo ir rūbų bei avalynės (nors dabar labiau vertinam tai, ką turim). Vengėm mokamų renginių ir pasibuvimų su draugais, mažai rūpinomės savo sveikatos reikalais (išskyrus paskutinę savaitę).
Mažai skaičiau komentarus apie eksperimentą, nors džiaugiuosi, kad pavyko įtraukti diskusijai. Buvo įvairių pasisakymų, tačiau susidarė įspūdis, kad dalis jų vis kartojo tuos pačius klausimus – kodėl taikausi į 800 Lt, o ne į 670, kodėl parsivežu daržovių iš artimųjų, kodėl vis dar važinėjam automobiliu, kokia mūsų šeima, ir t.t. Apie visa tai rašiau vienoje ar kitoje eksperimento dalyje, todėl tikrai nenoriu kartotis. Tai buvo mūsų šeimos eksperimentas, kurį darėme savanoriškai ir savo nustatytomis sąlygomis, tačiau labiausiai norėjau pabrėžti, kad toks gyvenimas negali ilgai tęstis (o dalis visuomenės taip gyvena metų metus – statistiškai daugiau nei 20 proc.), kai reikia išgyventi ar gyventi skolon. Ypač kai lauke šilta, o mokėti reikia kaip gyvenant už poliarinio rato.
O aš sumąsčiau dar vieną eksperimentą, kurį jau pradėjau sausio 1 d. Bet apie tai kitąkart.