Visi vienbalsiu tvirtino, jog dabar jau viskas gerai, saugu, ramu, į Liuksorą drąsiai vykite. Ir ekskursijas vietinės agentūros organizuoja, rekomenduoja. Paklausus apie Kairą irgi sakydavo, jog viskas ramu ir ten, na viena kita taiki demonstracija įvyksta, yra aikštėje žmonių, bet jie taikūs, kol nepasakydavome jog norime vykti į ekskursiją. „Oi ne, ekskursijų į Kairą neorganizuojame, bet galite individualiai vykti. Toks atsakymas nuskambėdavo“. O viename ekskursijų biure išviso tiesiai šviesiai atsakė: „Kam man problemos, neorganizuojame“.
Taigi pirmiausia nusipirkome kelionę į Liuksorą. Išvykome anksti ryte, didžiuliu autobusu. 9 turistai ir 1 vairuotojas ir 2 agentūros darbuotojai. Susodino visus į galą, užuolaidas uždangstė ir paprašė jų neatitraukti. Na, galvoju, kas čia dabar vyksta? Gal neleidžiama į Liuksorą vykti? Pravažiavus postą leidžiama atitiesti užuolaidas, sėsti kur nori. Kiti postai pravažiuojami ramiai, tik prieš pat Liuksorą vėl tas pats scenarijus: persėdimas į galą ir užtiestos užuolaidos. Liuksore pasitinka kariškiai, policija, tankai ir du gidai (anglakalbis ir rusakalbis) mūsų autobusui.
Rusakalbei gidei tai pirmieji turistai nuo sausio mėnesio pabaigos. Prasidėjus neramumams į Liuksorą turistai nebenorėdavo vykti. Iki sausio mėnesio Liuksorą per dieną aplankydavo apie 5-6 tūkstančius žmonių, dabar nė 500 nebūna (kovo 8 informacija). Na bet gerai, mažiau žmonių, mažiau maišaties. Rusakalbių grupėje būdavo 45 žmonės, o dabar tik 2. Paklausinėjau kodėl taip keistai vykome, gal ekskursijos draudžiamos paaiškėjo, jog ekskursijos leidžiamos, tik turistus vežantiems autobusams didžiuliai mokesčiai už važiavimą. Na iš 9 turistų net kelionės išlaidos neatsipirktų, todėl taip buvo važiuojama be jokio mokesčio, lyg tuščiu autobusu.
Aplankome Karnako šventyklą, laiveliu plaukiame į Bananų salą. Mus pasitinka mažasis gidas, kokių 10-11 metų berniukas. Tokiu metu jis turėtų pamokose dalyvauti, o ne turistus po bananų plantacijas vedžioti. Pamokų metu gatvėse gausybė vaikų, prekiaujančių gatvėse, bakšišo kaulijančių, šiaip slampinėjančių, žvejojančių. Apžiūrime bananų plantaciją, bananai mažuliukai, ne tokie kaip pas mus parduotuvėse. Jie skinami visai žali ir dėžėse laikomi kol prisirpsta.
Jauna moteris pasitinka su vietinės duonos kepaliuku, pasivaišiname, skanu. Apžiūrime namus, buitį. Išvydusi laiptus ant stogo atsiklausiu ar galima užlipti. Leido, stogas keistai linguoja, drąsos reikia po jį vaikščioti. Ant stogo ir satelitinės antenos, ir ančiukai, ir balandinė. Jei vis dar abejojome ar tikrai čia žmonės gyvena, ar tik dėl turistų šis namas, tai satelitinės antenos išsklaidė visas abejones. Pavaišina šviežiais vaisiais: guavomis, apelsinais, datulėmis ir bananais. Dar ir į kelionę įdeda bananų kekę.
Memnono kolosas matomas iš tolo, bet prasibrauti iki jo per didžiulę labai įkyrių prekeivių minią - užduotis sudėtinga. Geriausia kalbėti lietuviškai, tuomet daugelis lengviau atstoja, nuo vaikų dar kartais saldainiais atsipirkti įmanoma.
Dar aplankome pora parduotuvėlių, parodoma, papasakojama, kaip indai ir papirusas gaminami, prekiautojai čia gerokai mažiau įkyrūs.
Papietaujame, Karalių slėnį aplankome ir į kelią. Vėl vykstame vieni, kiti turistiniai autobusai, anot gidės, vienu metu išvyks su konvojumi. Jokių netikėtumų, sėkmingai grįžtame į Hurgadą. Jei viskas taip gerai, gal ir į Kairą ekskursijos bus organizuojamos...
