Ir štai vieną dieną pamatome šunį ir suprantame, kad jis – pasimetęs. Ką darome? Abejingai praeiname pro šalį? Skambiname į gyvūnų globos tarnybą? Ieškome skelbimų apie dingusį šunį internete? O gal pasiryžtame padaryti gerą darbą ir priglaudžiame šunelį patys?
Apie tokius „geradarius“ ir norėčiau pakalbėti. Net nesusimąsčiau, kokie žmonės gali būti neatsakingi, kol nepradingo mano šuo. Mūsų numylėtinis, miegojęs šalia mūsų lovos, kartu važinėjęs mašinoje, turėjęs neišskiriamą draugę – katytę.
Tą vakarą, kai jis nebegrįžo, nemiegojome visi. Kitą naktį, po ilgų važinėjimų po apylinkes, kur, mūsų manymu, jis galėjo nubėgti, po skelbimų kabinėjimų, pagalbos prašymų „Facebook‘e“ ir visuose pagrindiniuose gyvūnų paieškos tinklapiuose, visi sapnavom, kad šuniukas grįžo. Sapne aš jį radau pakelėje, dukrytė – pamatė grįžusi kieme, sūnelis išgirdo cypiantį prie durų ir besiprašantį į namus.
Telefono nepaleisdavau iš rankų, beveik mintinai žinojau, kur koks šuo rastas. Deja, apie mūsų gražuolį taip ir nesulaukėme jokių žinių.
Tačiau peržiūrinėdama dovanojamų gyvūnų skelbimus pastebėjau baisią tendenciją – vienas po kito kartojasi panašaus pobūdžio skelbimai „Dovanojame šuniuką. Radome jį prieš metus, priglaudėme, tačiau išvykstame į užsienį, tad ieškome jam naujų šeimininkų“. „Dovanojamas šuo. Dabartiniai šeimininkai jį rado prieš keletą mėnesių besiblaškantį gatvėje, priėmė į namus, tačiau šuo per daug aktyvus, todėl atidavė jį į prieglaudą“.
Taigi, žmonės pamato pasiklydusį gražų, akivaizdžiai prižiūrėtą, simpatišką gyvūną, ir staiga nusprendžia pademonstruoti savo „gerumą“. „Priima“ vargšiuką į savo namus. Vieniems jis tikrai su laiku tampa šeimos nariu, kitiems – po kurio laiko nusibosta ir yra perduodamas prieglaudai ar kitiems šeimininkams. Tačiau ar tikrai toks priėmimas į namus yra geras darbas?
Jei Jūs ne tik priglaudėte gyvūnėlį, bet ir peržiūrėjote skelbimus internete apie dingusius gyvūnus, patalpinote skelbimą apie rastinuką ir informavote apie jį vietos gyvūnų prieglaudą, o šeimininkui neatsiradus, nusprendėte rūpintis nauju augintiniu ar jam rasti naujus namus, žemai Jums lenkiuosi. Jūs tikrai esate Žmogus iš didžiosios raidės. Jūs tikrai padarėte viską, kad šuo rastų savo šeimą, o jo šeima rastų jį.
Bet jei jūs tiesiog pasiėmėte šunį ir net nesidomėdami, iš kur ir kieno jis, pristatėte savo šeimynai kaip naują gyventoją, negaliu Jūsų vadinti kitaip, kaip vagimi. Taip, Jūs neatėmėte augintinio iš šeimininko rankų, neišvedėte jo iš voljero. Tačiau Jūs atėmėte bet kokias galimybes grįžti į šeimą. Jūs esate atsakingas už visas ašaras, kurias dėl šuns išliejo jo tikrasis šeimininkas, jo vaikai, už kiekvieną šunelio suinkštimą ar neramų miegą, sapnuojant savo minkštą guolį namuose.
Galbūt tas gyvūnas buvo vienintelis kažkieno draugas, vienintelė jo turima šeima? Jau geriau palikite tokį gyvūną gatvėje, galbūt jį ten pamatys tikras Žmogus, kuris pasirūpins jo grįžimu namo.
Ar tikrai Jūs norite būti vagimi? Labai norisi tikėti, kad žmonės taip elgiasi tiesiog nesuvokdami, kiek skausmo suteikia toks neatsakingas elgesys, kad jie mano, jog atlieka gerą darbą.
Tad prašau Jūsų, nebūkite neatsakingi! Jei jau pas jus priklydo gyvūnas, prašau, įdėkite skelbimą nors į pagrindinius tinklapius ar bent jau peržiūrėkite esamus. Paskambinkite į gyvųnų prieglaudą ir informuokite, kad tokį gyvūną radote. Tikrai nebūtina atiduoti jo į prieglaudą – visi žinom, kad jos perpildytos ir ne visose jų laukia maloni savanorių priežiūra.
Tačiau kiekvienas šeimininkas, ieškodamas dingusio augintinio, visų pirma skambina į prieglaudas tikėdamasis, kad kažkas bus pranešęs apie panašų matytą gyvūną. Patikėkite, tą akimirką, kai ieškantis šeimininkas pakels ragelį ir išgirs, kad jo šunelis – pas jus, Jūs būsite padaręs didžiausią stebuklą!
Ir pabaigai – prieš dvi savaites dingo mano šuo. Didelis, gražus, raudonai rudas vengrų vižlas. Labai, labai laukiu bet kokios informacijos iš mačiusiųjų. Ar tikiu, kad jis pas mus sugrįš? Nesu tikra, bet žinau, kad nors ir labai retai, bet stebuklų būna.