Didelės reklamos, kokią galime patirti šiais laikais, nebuvo. Po kelių trumpų pranešimų, žinia apie renginį pasklido per visą tautą, darbovietėse, mokyklose ir tarp kaimynų. Net kelios valandos anksčiau visa šeima patraukėme prie automagistralės, mat iki automagistralės daugiau nei 5 kilometrai. Kartu ėjo kaimynai ir kiti pažįstami. Kai kas rankose nešėsi gėlių puokšteles ir žvakutes.
Jau iš tolo regėjome didžiulę žmonių minią – visi pamažu rikiavosi į vieną ar kelias žmonių grandines (mat kai kur norinčių įsijungti buvo daugiau), šypsodamiesi tiesė vienas kitam draugišką ranką ir džiaugsmingai traukė lietuviškas dainas. Virš galvų retkarčiais praskrisdavo „kukurūznikas“, eilėje stovintys džiaugsmingai sutikdavo pro šalį praūžiančius, kaspinais ir vėliavomis pasidabinusius, baikerius.
Vis daugiau žmonių jungėsi į bendrą rankų grandinę. Kai kas tiesė iš ąžuolų lapų supintas gijas, kiti nešėsi kryžių ar šventus paveikslėlius – girdėjosi maldos, giesmės, dainos ir džiaugsmo kupini šūksniai. Žmonės viduje pasijuto laisvi.
Tąkart dar buvo sunku pačiam suvokti viso renginio esmę. Tai nebuvo tik tris Baltijos tuometines dar „sovietines“ respublikas jungiantis rankų kelias. Tai buvo tiesus kelias į netrukus atgausiančią Nepriklausomybę. Apmąstant tokį svarbų Lietuvos istorijoje įvykį, tai buvo bene pirmasis visos tautos išreikštas noras būti vieningiems ir siekti kitokios valdžios. Būtent tada lietuviai, latviai ir estai, po daugiau nei penkis dešimtmečius trukusių okupacijų ir represijų nusprendė nebijoti galimų pasekmių ir parodė, kokią jėgą savyje turi tos trys mažos tautos.
To sovietinės gilaus baimės jausmo man tada neteko patirti, nes tėvai stengėsi, kol mažas, nedaug pasakoti, kad nuo viso to apsaugotų. Kaip ir negalėjau suprasti, kas tai per žmogus yra partinis, nes mano tėvai partijoje nebuvo (tiems, kas atsimena, kaskart sovietmečiu mokykla reikalaudavo užpildyti kuo norėtum būti, o ten būtinai ir klausimas, ar tėvai partiniai). Tik menkai suvokiau, kodėl tėtis, prigludęs prie radijo imtuvo, tyliai klausosi „Amerikos balso“ laidos su keistu amerikietišku akcentu ir baisiausiais traškesiais ir švilpesiais.
Tik vėliau supratau, kodėl kai kurie mokytojai iki pat Nepriklausomybės paskelbimo taip ir liko lojalūs tuometinei valdžiai, o reformos labai pamažu skynėsi kelią švietime.
Gaila, neturime to meto nuotraukų – jas galiu pasižiūrėti tik leidiniuose apie „Baltijos kelią“. Tačiau atmintyje geriau nei nuotraukoje išlieka tas šiltas vieningumo jausmas ir būsimos Lietuvos viltis.
Šis rašinys yra konkurso „Baltijos kelią prisimenant“ dalis. Turite nuotraukų? O gal neišdildomų įspūdžių? Grąžinkime „Baltijos kelio“ akimirkas kartu! Siųskite nuotraukas el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Baltijos kelias“. Taip pat rašykite rašinius tema „Ar šiandien „Baltijos kelias“ būtų įmanomas?“
Rašinius ir nuotraukas siųskite iki rugpjūčio 23 d. (imtinai). Geriausių nuotraukų ir rašinių autoriams įteiksime nacionalinės atributikos rinkinius - marškinėlius, kepuraites ir kleketus!