O tos pramogos ir veiklos, kurias vardino autorius, yra ir privalo būti tokio dydžio gyvenvietėje. Net iš kai kurių pozicijų teigčiau, kad Kaunas yra tiek pat prikimštas kaip ir Vilnius. Ir problema nėra kitataučių buvimas ar nebuvimas. Problema piliečiuose.
Aš tikrai labai myliu Kauno miestą. Ir mane erzina tos klišinės mintys: „marozų“ kaimas, duobės, netolerantiškas miestas, visi susikompleksavę.
Bet prisipažinsiu, kad važiuodamas autobusu ar troleibusu, retas atvejis, kad nesutikčiau kokio sportiniu megztiniu ar kelnėmis pasidabinusio vyro, ar nepašokčiau iš savo kėdės viešajam transportui „užlipus“ ant duobės. Buvo tokių istorijų. Prieš Kalėdas važiavau troleibusu link centro ir įlipo du šešiolikmečiai, kurie valgė mandarinus ir visas žieveles numetė ant grindų, tada persėdo į kitą vietą ir po kelių stotelių išlipo.
Taip, po tokių epizodų tikrai pradedi galvoti, kad šiame mieste kažkas negerai. Tačiau, ar tokie pakeleiviai ir valdžios nesugebėjimas tinkamai rūpintis miestu ir yra pats Kaunas?
Galbūt pati miesto sąvoka labiau asocijuojasi su architektūra, parkais, kultūra ir panašiai. O Kaunas tikrai to turi. Laisvės alėja, senamiestis, Pažaislio vienuolynas, funikulieriai, Prezidentūros kiemelis. Ir dar liko. Tačiau žmonės retai šias vietas lanko (neskaitant Laisvės alėjos ar senamiesčio, nes centras ir taip toliau).
Ir čia aš prisimenu filosofo Gintauto Mažeikio mintį, kad kur šiuo metu yra grožis, ten žmogaus nėra. Žmogui dabar reikia įspūdžio, efekto, ką duoda modernios parduotuvės (štai kodėl „Akropolyje“ visada pilna žmonių), dangoraižiai, stikliniai pastatai. Visa tai sukuria modernaus pasaulio įspūdį, kokį mes matome medijose.
Tada mes esame Europoje. Tada mums yra ką veikti, mes gyvybingi, nors tik perkame ir parduodame save. Gyvename mat. Vėlgi, gal tai yra evoliucija, nuo rato link sparnų, nuo grožio link iliuzijos? Tinginiai mes. Kartais nesugebame tiesiog grožėtis daiktais, mums reikia linksmintojo. Bėgame su technologiją toldami nuo žmogiško prado.
Greitai neturėsime net kojos kur padėti ant žolės, nes mums to nereikės, to nevertinsime. Bet kažko trūks. Čia kaip su maistu, sintetika turi stipresnį skonį nei natūrali kilmė. Tačiau valgant ilgiau, jautiesi silpnesnis.
Čia ir gimsta tie argumentai, kad mano miestas geresnis, nes jame daugiau parduotuvių, daugiau užsieniečių, kuriuos traukia naujovės. Mano mieste tada gera gyventi. Žinoma, konkurencija yra žmogaus prigimtyje, o akla konkurencija yra tokia pat artima, kaip ir mamos balsas.
Taip ir su tais miestų lyginimais. Tačiau į Japoniją nevažiuoja žmonės todėl, nes Tokijuje daug užsieniečių, Roma ir Paryžius taip pat nevilioja savo moderniu pasauliu. Taip, jie labai modernūs miestai, valstybės, tačiau turistai ir gyventi norintys važiuoja ten dėl to, kas buvo prieš naujuosius amžius, jie aplanko istoriją, valstybę. Ir tai jie puoselėja. JAV vilioja marketingu, laisvu žmogumi, nes ji – kolonija, pasiskelbusi nepriklausomybę (nenoriu nieko įžeisti).
O Lietuvai – tūkstantis metų. Tačiau mes elgiamės kaip amerikiečiai. Ir komentaruose apie Vilniaus pliusus niekada nemačiau, kad jame esti tai, kuo pasigirti negali daugelis – vienas seniausių universitetų Europoje. Bet atsiradę projektai atnaujinti Gedimino pilį mane nudžiugino. Ir vėl gi, štai to pasigendu Kaune. Čia nelabai modernėjame, tačiau ir istorines vietas mes paliekame nuošalyje.
Bet ir apie valdžią negaliu neparašyti. Dešimtmečio projektas „Merkurijau, sudie“ įsismarkavo. Po ilgai trukusios nemokamos fotografijų parodos dabar ten galėsime pasistatyti savo automobilį. Bet jau reiks susimokėti. Ir fotografijų neliks.
O belangėms prie „Akropolio“ ir Kęstučio gatvėje ne taip gerai sekasi. Kol kas jos tik rymo ir laukia atklystančių vilkų. Bent šis tas. Neries pakrantė Vilijampolėje irgi tvarkoma, kažkas kažką kasa. Tiesa, taip jau keli metai. Gal net penkeri. Tačiau Nemuno krantinė priešais Nemuno salą žydi suguldytu šienu.
Mes prie Nemuno užaugę, mylim savo miestą Kauną. Grožis. Atrodo smagu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!