Kai ji buvo mažytė, gal tarp septynių mėnesių ir metukų, vis dar nemokėjo užmigti pati, reikėdavo supti. Viena kolegė parekomendavo tuo metu populiarų metodą – „nurikdymą“. Sakė, palieki vieną vaiką kambary, kelias minutes parėkia, paskui išmoksta užsimigdyti. Skaitydama užsienio pediatro knygą radau informacijos, kad pirmus kartus gali rėkti ir iki valandos – tai nieko tokio, vis užeit pasirodyt, kad nedingai, ir vėl palikti, kol užsimigdys.
Savo istorijas apie mamas siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite poilsį sanatorijoje bei klinikos prizus!
Buvau ne mama, o žvėris... Palikdavau ją rėkti ir šventai tikėdavau, kad išmoks užmigti. Taip kankinau ir klykdinau vaiką be galo ilgai, apie mėnesį, ko pasekoje ji pradėjo nervingai trūkčioti ir bijojo užmigti net dieną... Ilgai nesuvokiau, kokią žalą darau, kol galiausiai dėl nervingumo pasiskundus gydytojai ši patarė visiškai priešingą migdymą, kurį tuoj pat ir pradėjau taikyti.
Vėliau man anksti teko grįžti į darbą... Bet dirbau iš namų ir kūdikis turėjo auklę. Taigi, buvome viename kambaryje kartu. Ir kaskart jai suverkus ar ko nors norint, ji tiesdavo rankutes į mane, o paimdavo ją auklė. Vaikas verkdavo mamos, matydavo mamą šalia, bet mama nereaguodavo. Mama sakydavo „dirbu“.
Niekada sau neatleisiu, kad taip pasielgiau su kūdikiu. Dukra viską žino todėl, kad jai augant ir ryškėjant tam tikroms nervų problemoms, viską jai papasakojau. Savo tolesniu gyvenimu ir bendravimu su jos pačios vaiku stengiuosi bent dalinai išpirkti kaltę.
