Tvankūs rytmečiai tirpdė mano ir taip nedidelį entuziazmą dirbti, viskas ką aš galėjau, tai išsivirti dar vieną kitą puodelį kavos ir stebėti, kaip jaunieji karjeristai kaunasi dėl vietos po saulę ir galimybės lyžtelėti šefui subinę.
Naivuoliai... šefui reikia lyžtelėti ką kitą, kad tavo karjera susiklostytų sėkmingai, bet jie tik po univero, iš kur jiems žinoti. Aš karjeros dėl minėtų aplinkybių taip ir nepadariau.
Ne todėl, kad seksas darbe man būtų kažkoks tabu. Visai neprošal karts nuo karto įsmukus į archyvą su kokiu pienburniu dulkes įsirėmus į stalą pavalyt, bet su šefu nesidulkinu iš principo.
Mane erzina tokie kaip jis – susireikšminę šmikiai, kurie galvoja, kad valdžia ir pinigai gali praskėsti visas kojas. Jo atveju mano kojos prasiskėstų nebent jei jo galva būtų tarp jų, o liežuvis darytų tai, kam labiausiai tinkamas.
Kaip išganymo laukiau atostogų, bet šefas turėjo savo planų. Įskriejęs į ofisą vieną penktadienio popietę pareiškė, kad pakuočiau lagaminą, vakare išvažiuojam į Nicą. Sėdėjau apšalus ir pyliau vieną po kito klausimus, nes taikytis su diktatūra nesiruošiau.
– O kodėl penktadienį?
– Todėl, kad Nicoje turiu būti pirmadienį.
– O kodėl neskrendam, o važiuojam, jau visai nusigyvenom, kad neužtenka ne tik naujam kondicionieriui, bet ir lėktuvo bilietams? Yra juk tiesioginis reisas, porą valandų ir vietoj.
– Apie chaosą oro uostuose princesė, matau, negirdėjo. Negaliu sėdėt sušiktam oro uoste septynias dienas laukiant bagažo, supranti? – vos besivaldantis sušvokštė pro sukąstus dantis.
– O kodėl aš? Pilnas ofisas pionierių, tegul varo jie, aš norėjau eiti atostogų, – vis dar turėdama vilties išsisukti varau toliau.
– O todėl, kad iš čia esančių tik panelė Gudrutė moka tris užsienio kalbas. Ir nieko nedirba. Bent kokia nauda bus iš tavęs. Pats nežinau, kodėl vis dar tavęs neatleidau. Tai važiuoji ar renkiesi daiktus?
– Važiuoju... Jūsų didenybe, – ištariu lėtai ir perdėtai iškilmingai, lyg kokiais viduramžiais, žemai nusilenkiu. Tyčia pademonstruodama visas savo į nėrinius įspraustas grožybes.
– Privažiuosiu devintą, pasiimk kokių nors padoresnių drabužių, nei vaikštai į darbą, nes dar pagalvos, kad ne su vertėja, o su eskortu į susitikimą atvažiavau.
Visi apsiseilėję pionieriai prapliupo juokais, o aš, lyg šlapiu skuduru per veidą gavusi, vos tramdžiau ašaras. Na bet nieko, ne tokius erelius nuleidau, nuleisiu ir šitą.
Devintą jau lūkuriavau prie laiptinės. Sutartu laiku, droždamas dugnu per visas daugiabučio duobes įrieda vidurio amžiaus krizės kamuojamas princas su savo Porshe 911 Carrera.
Ar nuovokus, pilno proto vyras pirktų tokią mašiną važinėt Lietuvos keliais? Ryškiai turi erekcijos sutrikimų, todėl matyt toks ir įsitempiąs. Jeigu visureigius vairuoja su trumpais kotais, įdomu, kokios gi jį problemos kamuoja?
Bet svarstymus greitai nutraukia faktas, kad mano lagaminas netelpa į šitą mirties kapsulę.
– Pasiimk tik tai, ko labiausiai reikia, juk ne mėnesiui važiuojam, o dešimčiai dienų maksimum. Ko tu ten prisigrūdai? – komentuoja neužsičiaupdamas.
– Prezervatyvų! – atšoviau aš.
– Tai drąsiai gali palikti visus namie, ten tokių gražuolių, kaip tu pilna, gali ir nesulaukti progos kur panaudot, – visas išsivėpęs džiaugiasi savo sąmoju.
Apsimetus, kad negirdžiu jo blėnių jau ketinau grįžti ir pasikeisti lagaminą. Tačiau netrukus pajutau jo ranką ant peties, jis staigiu judesiu mane sustabdė ir paėmė nelemtą lagaminą.
– Duok šen, pabandysiu sugrūsti, negaliu gi panelės Gudrutės palikti be prezervatyvų, gal vis tik pasiseks, – išsišiepęs nuo ausies lygi ausies buvo baisiai savimi patenkintas.
Kelionė iki Nicos praskriejo kaip viena diena. Besikeičiantys ir nuolat gražėjantys peizažai, keletas pakelės kavinukių, porą paprastų turistinių viešbutukų ir trumpi, neįpareigojantys pokalbiai apie nieką. Po visų jo performansų aš neturėjau jokio noro kalbėtis.
O jį atvirkščiai, užplūdo gerumo priepuolis, nuolat klausinėjo, ar man patogu, ar man ko netrūksta. Ir kiekvieną kartą klausiant vis uždėdavo savo leteną man ant kojos ir sulyg kiekvienu klausimu vis aukščiau. Jeigu nebūtume netrukus įriedėję į Nicą, greičiausiai mano savijautą jau tikrintų su porą sudrėkusių pirštų prasegtuose džinsuose.
Vos išlipus iš mašinos ir numetus viešbutyje lagaminą, pasileidau prie jūros. Anglų promenada buvo gerokai tuštesnė nei įprasta. Nesigirdėjo šaižaus Mašų ir Natašų spygavimo.
Pasirodo, sankcijos tikrai nuostabus dalykas. Aplink liejosi ir bangavo prancūzų kalba, tikra palaima ausims. Jeigu ne pirmadienio susitikimas su verslo partneriais, galėčiau jos klausytis paplūdimy iki išnaktų. Tačiau privalėjau grįžti pasiruošti susitikimui, pailsėti.
Visa apsvaigusi nuo jūros ošimo, tiksliau, nuo trijų bokalų šalto Chablis, išgerto pakrantės kavinėje, laiminga ir besišypsanti įsliuogiau į viešbučio vestibiulį, kur sėdėjo griežtasis bosas, kažką gurkšnojo, greičiausiai viskį ir matyt laukė kol grįšiu.
– Skaiste, tu čia dirbti atvažiavai, o nesivalkioti, rytoj be galo svarbi diena.
– Oui, monsieur. Excusez–moi, monsieur Connard.
– Skaiste, aš nesuprantu ką tu čia kalbi.
– Bonne nuit, va te faire foutre.
Dabar jau visas vestibiulis žviegė iš juoko, o piktasis bosas bandė susigaudyti kodėl. Et smulkmenėlė, pavadinau jį šūdžiumi, pasiunčiau velniop ir elegantiškai dingau lifto durims užsivėrus.
Nusimetusi kambaryje visus drabužius, niūniuodama „Voyage, Voyage“ palindau po dušu, gaivi vandens srovė glamonėjo kūną, aš niekaip negalėjau nustoti šypsotis atsimenant perkreiptą šefo veidą ir vestibiulyje aidintį juoką.
Jis visai nieko, tas mano bosas. Simpatiškas, sportiškas, šiek tiek žilstelėjęs, nuo jo duslaus ir įsakmaus tono visada sudrėkstu. Bet galėtų būti mažiau pasipūtęs, tai erzina.
Mano svajingos vandens procedūros tęsėsi neilgai. Jas nutraukė nekantrus vis stiprėjantis beldimas į duris.
– Atidaryk duris! Staigiai! – riaumojo už durų įpykęs bosas.
Spėjau tik susisukti į rankšluostį ir puoliau prie durų, kad jų tas beprotis neišlaužtų. Vos jas pravėrus didžiulė ranka stvėrė man už gerklės ir vienu mostu parvertė ant lovos.
– Galvoji juokinga? Galvoji nesužinosiu ką man pasakei? – užgulęs visu kūnu, giliai alsuodamas vos tramdėsi. Negalėjau nei pajudėti, nei žodžio ištarti. Regis, buvo rimtai nusiteikęs mane pribaigti. Jo cigaro, prakaito ir kvepalų aromatas mane svaigino.
– Jei ne rytdienos susitikimas, pamokyčiau tave gerų manierų dabar pat, kad rytoj nei paeiti, nei sėdėt negalėtum. Supratai? Supratai, Skaiste?! Dulkinti gali studentus archyve, o mane privalai gerbti!
Iš netikėtumo ir gniaužtų ant mano kaklo vos gaudžiau kvapą, galėjau tik sušnabždėti, kad viską supratau ir daugiau tai nepasikartos. Bet jis apsimetė, kad negirdi ir palinko dar arčiau lūpų:
– Ar supratai, Skaiste, negirdžiu atsakymo? Ką sakei? Pakartok! – Ir dar šiek tiek stipriau suspaudė kaklą.
Vietoj to, kad veblenčiau eilinį atsiprašymą aš švelniai lyžtelėjau jo ausies spenelį ir sušnabždėjau:
– Pamokyk mane dabar...
Jis atsilošė iš nuostabos ir skrosdamas skvarbiu žvilgsniu bandė suprasti ar aš rimtai, ar vėl eilinį kartą maivausi. Lengvu rankos mostu praskleidė rankšluostį ir mikliais pirštais, švelniai praskėsdamas mano kojas patikrino, ar pamokai pasiruošusi.
Mokytojas jis buvo griežtas, ištvermingas, ir tik kartais be galo švelnus. Pamoka užsitęsė iki pat paryčių, kol abudu išsekę ir susipynę nuogais kūnais užmigom.
Romanai mūsų kompanijoje netoleruotini, tad vos grįžus su boso rekomendacijomis buvau paaukštinta pareigose ir perkelta į centrinį ofisą. Daugiau jokios uždraustos meilės, jokių greitukų archyvuose, tik karts nuo karto vis dar susitinkame „gerų manierų pamokoms“.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse Uždrausta meilė. Konkursą remia romantika.lt. Romantika.lt – prekės Jūsų intymiam gyvenimui ir seksualus apatinis trikotažas. Orgazmo investicijos.
