Radinys mylimojo spintoje pakirto kojas: juk tai – nuodėmė

Tai vyko mano jaunystės laikais. Kai buvau virš dvidešimties metų. Nuo to įvykio praėjo daugiau nei dvidešimt metų, tačiau prisimenu šią istoriją iki šių dienų.

Susipažinau su jaunu ir gražiu vaikinu. Jis buvo labai galantiškas, džentelmenas ir tiesiog puikus vaikinas. Jis mane užkalbino parduotuvės eilėje, krito į akį iš pirmo žvilgsnio. Pirmas pasimatymas, vėliau sekė ir kiti. Įsimylėjau ir visiškai pamečiau galvą dėl jo. Mūsų santykiai buvo gražūs ir labai mieli.

Gyvenome skirtinguose nedideliuose miesteliuose. Jis pas mane atvažiuodavo labai dažnai. Net vakarais po darbų, pasimatyti bent kelioms minutėms. Pas jį, niekad neteko nuvažiuoti, laisvalaikį laidavome važinėdami po visą Lietuvą, tai prie jūros, tai dar kur nors sugalvodavo mane nusivežti.

Draugėms sakiau, kad jis idealus. Ir geras, ir rūpestingas, ir lovoje buvo tiesiog puikus. Kalbėdavome apie ateitį ir šventai tikėjau, kad ta ateitis bus puiki. Tikėjau, kad vieną dieną sukursime šeimą. Buvau devintam danguje. Jauna, naivi ir be proto įsimylėjusi.

Kurį laiką mums taip susitikinėjant, panorau pamatyti, kaip jis gyvena. Tačiau jis visada išsisukdavo nuo viešnagės pas jį. Tai remontas vyksta, tai nėra karšto vandens, tai kaimynai triukšmauja ir panašūs išsisukinėjimai.

Pradžioje tikėjau, bet vėliau kirbėjo abejonė, kad kažkas čia ne taip. Jis mane įtikinėjo, kad neverta nerimauti, žmonos tikrai kitame mieste neslepia.

Vieną mūsų eilinio pasimatymo dieną, pramogavome ir staiga užėjo didelis lietus. Greitai sušokome į mašiną, tačiau buvome kiaurai šlapi. Artimiausiai sušilti ir persirengti buvo jo miestelis ir jo namai.

Tad tą kartą jis neturėjo jokios dingsties nesivežti manęs pas jį. Buvo vakaras, prietema. Tad jis visai nesiginčijo ir nuvykome pas jį. Jo butelis buvo nedidelis, kuklus, bet tvarkingas.

Kol jis persirenginėjo vonioje, įlindau į spintą paieškoti kokio sauso drabužio sau. Tai, ką radau spintoje, mane švelniai tariant pribloškė. Nedidelėje spintoje kabėjo juoda kunigo sutana. Pradžioje pagalvojau, kad netikra.

Kai mano mylimasis atėjo į kambarį, paklausiau apie radinį. Jis pasimetė, bet neturėjo kitos išeities, kaip pasakyti man tiesą: "Aš kunigas, čia mano darbo uniforma."

Kokio darbo? Čia ne darbas, čia gyvenimo būdas, pamaniau.

Manes tas pritrenkė. Negalėjau nei mąstyti, nei kalbėti. Beveik metus laiko mylėjausi su Dievo tarnu. Man tas buvo nepriimtina. Pasišlykštėjau juo ir savimi. Man pasidarė bloga, pradėjau verkti. Atrodė, kad visi mūsų santykiai buvo grynas melas ir nuodėmė.

Jis bandė aiškintis, kad nenorėjo manęs vežtis į savo miestelį, nes jį būtų atpažinę parapijiečiai. Nejaugi? Na tikrai davatkėlėm būtų keista, kad jų jaunasis kunigėlis glosto jauną merginą. Juk ne išpažintį atlikinėjom šitiek laiko.

Po mūsų barnio, paprašiau mane parvežti namo. Jis parvežė, dar iš meilės akla, mašinoje jo paklausiau ar yra bent galimybė, kad jis atsisakys kunigystės. Jis atsakė, kad ne, kad tai jo pašaukimas. Bet myli mane ir siūlo tęsti mūsų gražius santykius. Kokius santykius? Juk jie neturi ateities. Norėjau šeimos, o tai neįmanoma, uždrausta.

Nuo tos dienos daugiau nesimatėm. Tiesa, buvau nuvykus į bažnyčią, kurioje jis laiko mišias. Nežinau, kodėl ten važiavau, gal įsitikinti, kad tai tiesa ir man neprisisapnavo.

Praėjus daug metų, sukūrus šeimą. Su juoku prisimenu šią istoriją. Kad ir kokia uždrausta buvo, bet vis tiek buvo meilė.

Atsiųskite savo uždraustos meilės istoriją adresu konkursai@delfi.lt ir laimėkite 100, 200 ir 300 eurų romantika.lt dovanų čekius.
Romantika.lt – prekės Jūsų intymiam gyvenimui ir seksualus apatinis trikotažas. Orgazmo investicijos.