Vyras tuo metu šveitė lentas terasai, buvo kitoje namo pusėje. Vaikai sėdėjo Namo viduje ir žaidė, o aš buvau nuėjusi toliau į lauką. Prie paradinių durų nieko nebuvo.
Po kurio laiko išgirdau verkiančius vaikus. Buvau gana toli, bet vis tiek aiškiai juos išgirdau – vadinasi, verkė jau tikrai ne tyliai. Atbėgau iki namų, bet nieko nepamačiau. Įbėgau į vidų, vaikai verkdami papasakojo, kad atėjo kažkoks senis ir tiesiog stovėjo ir spoksojo į juos pro langą. Sakė, toks tamsus visas, labai išsigando. Nuraminau juos, pasikalbėjau su vyru, bet tas sakė, nieko nematęs. Dar pamenu, pagalvojau, gal vaikai prisižiūrėję filmukų kažko susigalvojo.
Įsikūrinėjome toliau ir kitą dieną pati gavau progą nusigąsti. Tvarkiausi kieme ir staiga pajutau, kaip mane kažkas stebi. Pakėliau galvą, o prie namo durų stovi toks tamsiai apsirengęs, žilais pusilgiais plaukais vyras, ir tiesiog žiūri.
Pasisveikinau, laukiau, ką pasakys. Paklausiau, ar ko norėjo.
„Gal norit... gal norit pirkti skalbimo miltelių?“ – paklausė nė nemirksėdamas.
Tas pasiūlymas buvo toks keistas ir taip ne į temą, juo labiau, jis nieko neturėjo su savimi atsinešęs, kad net pasimečiau. Atsakiau, kad nereikia, o jis toliau stovėjo. Pašaukiau savo vyrą, tada jau vyriškis išėjo. Bet išėjo... atbulas, tebestebėdamas mane. Patikėkit, buvo labai nejauku.
Vėliau, kai jau įsikraustėme ir papasakojome kaimynei, su kuria bendravome, paaiškėjo, kad ten vietinis girtuoklis. Slankioja po kiemus, nelabai adekvatus. Įsidėjome rakinamus vartus ir tiek žinių. Bet mums, kaip naujakuriams, toks pirmas pasveikinimas įsiminė ilgam.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Naujakurių nuotykiai“. Papasakokite, kaip įsirenginėjote būstą, kokių netikėtumų patyrėte, ir atsiųskite el. paštu konkursai@delfi.lt ir laimėkite 100 eurų dovanų čekį. Čia rasite daugiau idėjų, kaip atnaujinti namus.
