Soduose jis susidraugavo su likimo draugu – katinu Špoku ir stumdavo laiką kartu po atviru dangumi. Juos pamilusi močiutė vykdavo iš Vilniaus į sodus, kad pašertų katinėlius. Na, kaip matote, Herkus nebadavo, o ir pas mus nežada atsisakyti savo pomėgio sočiai pasmaguriauti! Ir visai nesvarbu, kad priekiniai dantukai jau kažkur pamesti, jo išraiška kaip profesionalaus virtuvės šefo: žandukai papūsti, kalnieriukas „iškrakmolytas“, žodžiu, vyras kaip baravykas.
Ir tik šviesus, visada nuolankus žvilgsnis išduoda, kad Herkus prie savo rimto „sąstato“ dar ir be galo švelnus, geras katinas. Jam visai nesvarbu, kad nori sutvarkyti jo guolį ar papurenti pagalvėlę, kiekvieną akimirką tavo rankas jis išnaudos savęs paglostymui, ir net juokinga žiūrėti, kaip jis bando pasistiebti savo trumpomis kojytėmis, kad pasiektų žmogų. Taip pat jis labai mėgsta būti šukuojamas, ir, dievaži, kažkodėl nepalieka jausmas, kad jei turėtų veidrodį, gerėtųsi savimi.
Na, taip, gal ir ne pirmos jaunystės (jam gali būti 7-10 metų), bet niekas nepaneigs – labai gražus ir doras katinėlis, kastruotas, todėl patelių nesivaiko, su patinais nekariauja, susitupėjęs, daug matęs, keliavęs ir išsaugojęs širdies tyrumą. Kai kurie atvykę klausia mūsų „O tokie katinėliai suranda namus?“ (turi omeny suaugusius ir ne jauniausius). Taip norėtųsi, kad metai neatimtų iš jų šanso pradėti gyvenimo iš naujo ir kai kuriuos jausmus patirti vėl iš naujo, o gal net pirmą kartą.
Nebijokite į namus priimti vyresnio gyvūno, nes šiuo atveju „susiformavęs charakteris“ yra nuostabi naujiena, nes Herkaus būdas – puikus! Jei galite padovanoti Herkui namus, skambinkite „Naminukams“ tel. 8 649 30077 (Vilnius) (jei negalime atsiliepti, pabandykite skambinti vėliau arba parašykite žinutę, kad perskambintume).