Ji visur. Ji aplink mus, mumyse, mūsų mintyse. Ir nereikia baimintis, kad pasaulyje bus per daug tylu. Tyla taip pat turi savo balsą. Aš myliu tylą. Būdamas joje nebijau nieko: nei griaustinio, nei smarkaus lietaus. Tyloje negirdėjau piktų žmonių riksmų, lojančių šunų ar besiartinančių automobilių. Matau Tavo šypseną veide, matau Tavo juoką, suprantu viską, ką nori man pasakyti ir man to gana, nors ir nieko negirdžiu. Ateik į mano tylą, išsklaidyk mano nerimą, padėk man išgirsti Tave šiame mano tylos pasaulyje.
Aš jau seniai išmokau klausyti akimis, nes nežinau kokią vertę turi garsai. Bet aš esu laimingas tyloje. Tyla yra manoji kalba.
Į „Katino svajonės“ globą Ogis pateko iš Rietavo gatvės. Atklydęs, paklydęs ar paklaidintas? Tai nesvarbu. Dabar svarbu tai, kad jis saugus. Ogis – jaukus ir mielas, kartais iš tos meilės žmogui gal net per įkyrus. Labai nori dėmesio ir bendravimo. Skiepytas, kastruotas ir... didelis šnekorius turintis gan stiprų balsą. Juk savęs jis negirdi, todėl ir pasakoja savo nuotykius garsiai.
