Dar neretai painiojamos sąvokos – tautinė mažuma ir tautinė bendrija. Tautinės bendrijos kategorijai priklauso tų tautybių (lenkų, rusų, ukrainiečių), kurios turi savo valstybes, atstovai.
Totoriai atvežė mums „šimtalapį“
Totoriai priklauso tiurkų ir mongolų genčių grupei. Pasaulyje yra apie 10 milijonų totorių. Savo valstybės faktiškai jie neturi. Rusijoje yra tik totorių autonominė respublika – Tatarstanas. Prieš daugelį amžių mongolai užkariavo tiurkų gentis. Netrukius tiurkai ėmė dalyvauti Čingischano žygiuose. Vėliau kilo kova dėl valdžios ir imperija subyrėjo į daugybę atskirų valstybių. Viena jų, sudaryta iš mongolų ir tiurkų, įsikūrė prie Volgos upės. Jos gyventojus imta vadinti totoriais.
Su jais teko susidurti ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kurios žemės tada plytėjo nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Pietuose ji ribojosi su totorių valdomomis žemėmis. Totorių chano pasiuntiniai su žiniomis atvykdavo į Trakus, o Lietuvos pasiuntiniai vykdavo pas juos. Kai kada totoriai ir lietuviai kariaudavo tarpusavyje, o kai kada susivienydavo kovai prieš Rusijos kunigaikštystę.
Po Kulikovo mūšio (1380 m.) LDK prisiglaudė chano Mamajaus sūnūs. Jie davė pradžią garsiai kunigaikščių Glinskių giminei. Tačiau didžiausias, masinis totorių apsigyvenimas LDK žemėse įvyko 1397 m., kai pas Vytautą Didįjį atvyko prašyti pagalbos pralaimėjęs tarpusavio karuose Aukso ordos chanas Tochtamyšas su savo šalininkais. Jis buvo apgyvendintas Lydos pilyje. Iš Aukso ordos totoriai vyko į LDK iki pat XVI a. pradžios. Atvykdavo totorių ir iš Krymo chanato, kuris susikūrė apie 1450 metus. Paskutinis Aukso ordos chanas Achmetas po 1502 metų porą dešimtmečių gyveno Kaune ir davė pradžią kelioms totorių kunigaikščių giminėms. Kaune buvo Didžioji ir Mažoji totorių gatvės.
Vytautas Didysis daug totorių šeimų apgyvendino Trakuose. Šie atvykėliai iš rytų tada sudarė Vytauto asmens sargybą. Jie buvo vertinami kaip drąsūs kariai. Kaip žinia, totoriai yra musulmonų-sunitų tikėjimo. Vytautas Didysis jiems leido Lietuvoje statytis mečetes. Apsigyvenę LDK, totoriai gaudavo žemės valdų. Už tai su savo būriais jie privalėjo dalyvauti karo žygiuose ir mūšiuose – Žalgirio ir kituose.
Vienas garsiausių totorių generolų buvo Juozapas Bieliakas. Su jo būriais vengė susikauti net rusų karvedys A. Suvorovas. Generolas Bieliakas mirė 1794 m., Kosciuškos sukilimo prieš rusus metu. Tada jis vadovavo korpusui. Šeši totorių priešakinės sargybos pulkai dalyvavo paskutiniame mūšyje. Jie gynė Varšuvą nuo rusų puolimo. Deja, sukilimas buvo pralaimėtas. Valstybė žlugo. Ji buvo galutinai padalyta. Lietuva pateko į rusų „globą“.
Manoma, kad ir pats sukilimo vadas Tadas Kosciuška turėjo totoriško kraujo. Kitas sukilimo vadas Jokūbas Jasinskis taip pat kilęs iš totorių.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse carinės Rusijos kariuomenėje tarnavo net 18 generolų – LDK totorių: Tamerlanas Beliakas, Konstantinas Biciutka, Juozapas Jakubovskis, Ipolitas Januševskis, Jokūbas Juzefovičius ir kt. Jų palikuonys šiandien gyvena Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje.
Dar XIX a. iškilo nemažai valdininkų totorių. Tada totorių tautoje pasitaikydavo nemažai neofitų – musulmonų, kurie perėjo į kitą tikėjimą. Konstantinas Biciutka – totorius iš Minsko, buvo Rusijos armijos generolas, žuvo 1916 metais. Jo brolis Motiejus Biciutka įžymus tapo ne po to, kai perėjo į katalikų tikėjimą, o tada, kai Romoje tapo kardinolu Antoniu.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kaunietis totorius Chalilis Janušauskas kovėsi prieš bolševikus Denikino armijoje. 1920 m. grįžo į Lietuvą ir tapo pašto skyriaus viršininku. Jis įteisino musulmonų parapijas Raižiuose ir Kaune, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Šeši totoriai savanoriai buvo apdovanoti Vyčio kryžiumi.
Lietuvos atgimimo priešaušryje, 1988 metais, buvo įkurta Lietuvos totorių bendruomenė. Jos pirmininku tapo Mensaidas Bairaševskis. Įdomus faktas – ko nesugebėjome padaryti mes, lietuviai, sėkmingai realizavo Lietuvos totoriai. Raižiuose – vienoje seniausių totorių gyvenviečių (Alytaus r.) – Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių proga jie pastatė paminklą Vytautui Didžiajam – keturbriaunį bokštą, kurio viršūnė karūnuota Gedimino stulpais ir musulmonų simboliais.
Sakoma, kad totoriai į Lietuvą atvežė agurkus, svogūnus ir kibinus. Jų kulinarinis paveldas praturtino lietuvių virtuvę. Jų dėka mes dabar galime skanauti ir visų mėgstamus „šimtalapius.“ Totoriai nuo seno garsėjo kaip odos išdirbimo meistrai.
Totoriai – kariai raiteliai. Lengvoji kavalerija – ulonai – savo vardą gavo nuo totorių pulkininko Samuelio Ulano. Paminėtinas ir generolas Motiejus Sulkevičius (1865–1920). Pirmojo pasaulinio karo metu jis vadovavo divizijai, o vėliau – korpusui. Po bolševikinio perversmo Rusijoje tapo atkurtos Krymo totorių respublikos ministru pirmininku. Jo iniciatyva buvo įkurtas Simferopolio universitetas. Krymą užgrobus bolševikams, M. Sulkevičius išvyko į Baku, kur užėmė generalinio štabo viršininko pareigas. 1920 metais bolševikai jį suėmė ir sušaudė.
Totorių buvo nemažai diplomatų. Jie, mokėdami arabų kalbą, XV-VII a. tarnavo karaliaus kanceliarijoje ir užsienio diplomatinėse misijose. Bene žymiausias diplomatas Abrahimas Timirčičius (apie 1505–1509 m.) rezidavo Kryme. Lietuvos totorius architektas Stepanas Kričinskis (1874–1923) buvo Bucharos (Uzbekistanas) rūmų architektas. Jis pastatė ir didžiąją Sankt Peterburgo mečetę. Totorių kilmės buvo rašytojas Henrikas Senkevičius (1846–1916), Holivudo žvaigždė Charlesas Bronsonas, mokslininkas ir rašytojas Vladas Žalnierauskas, Kauno valst. teatro balerina Olga Malėjinaitė (1907–1939), 1991 m. sausio 13 d. prie TV bokšto žuvusi Loreta Asanavičiūtė taip pat buvo totorių kilmės.
1957–1959 m. miškininkystės studijų metu teko mokytis su totoriumi nuo Butrimonių Steponu Bairašausku. Vėliau jis ilgą laiką vadovavo Šilutės miškų urėdijai. Draugiškas, puikus vyrukas. Tačiau niekas nepaneigs, kad šiandien Lietuvoje garsiausias totorius – profesorius Adas Jakubauskas, dabar jau buvęs mūsų Tėvynės genocido centro direktorius. Didįjį ketvirtadienį LRS atliko gėdingą aktą – neturėdamas jokio juridinio pagrindo, jį atleido iš centro generalinio direktoriaus pareigų.
Tarpukaryje Lenkijoje atsidūrė pagrindinė LDK totorių dalis. 1925 m. Vilniuje įsikūrė jų centrinis religinis organas – muftiatas su muftijumi dr. Jokūbu Šinkevičiumi priešakyje. Čia įsikūrė ir totorių kultūros ir švietimo draugija, kuriai vadovavo VU profesorius dr. Stefanas Bazarevskis. Vilniuje veikė totorių muziejus.
Tarpukario Lietuvoje gyveno apie 1000 totorių, kurie buvo apsijungę į Raižių (Alytaus r.) ir Kauno parapijas. 1933 m. padedant vyriausybei Kaune buvo pastatyta mūrinė mečetė. Kauno totorių parapijos pirmininkas tada buvo pulk. Chalilis Janušauskas (1876–1938).
Karaimai garsėjo išskirtiniu sąžiningumu
Kita tiurkų grupės tauta, gyvenanti Lietuvoje, – karaimai. Šiuo metu (2001 m. duomenimis) Lietuvoje jų tėra apie 273 žmones. Kaip ir totoriai, jie kalbiniu požiūriu priklauso seniausioms tiurkų gentims – kipčiakams. X a. jie persikėlė į Vakarus nuo Volgos upės ir išplito stepėse prie Juodosios jūros, Šiaurės Kaukazo ir Kryme. Juos dar vadino polovcais.
1397 m. Vytautas Didysis po žygio į Aukso ordos stepes, į Lietuvą atgabeno kelis šimtus karaimų šeimų ir apgyvendino juos Trakuose. Šie žmonės pasižymėjo ištikimybe. Dėl to Vytautas jiems pavedė saugoti abi (pusiasalio ir salos) Trakų pilis. Civiliai karaimai dirbo žemę, kurią kunigaikštis jiems skyrė, ir užsiėmė gyvulininkyste, žirgininkyste. Be to, amatais, prekyba, turėjo karčemų.
Vėliau karaimų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Upytėje, Pušalote, Pumpėnuose ir Panevėžyje. Jų bendruomenių (džymat) yra Trakuose, Vilniuje ir Panevėžyje. Trakai visada buvo administracinis ir dvasinis jų bendruomenės pagrindinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakus patys karaimai jau suvokė ne tik kaip gimtinę, bet ir kaip Tėvynę. Tačiau amžiams bėgant nenutrūko jų etniniai ryšiai su Krymo ir Galičio–Lucko karaimais. Deja, šios tautos gyventojų skaičius Lietuvoje palaipsniui mažėja. Štai 1959 m. čia jų buvo 423, 1997 m. – 257, o 2017 m. – 240.
1841 metais dailininkas Vincentas Smakauskas rašė, kad karaimai išsiskiria sąžiningumu. Net smulkioje prekyboje, iš kurios jie dažniausia ir gyvena, nepasitaiko jokių sukčiavimų. Priešingai, svarbiausias jų bruožas, kaip buvo laikoma senovėje, – didžiausias sąžiningumas.
Tenka pabrėžti, kad valstybinių institucijų požiūris į šią tautinę mažumą keitėsi. Štai 1932 m. lenkų okupacijos metu Vilniuje buvo įsteigta karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugija. 1936 metais buvo paskelbtas įstatymas, reglamentuojantis teisinę karaimų religinės bendruomenės padėtį valstybėje. O sovietinės okupacijos metu 1949 m. buvo uždaryta karaimų kenesa Vilniuje, o 1970 metais nugriauta kenesa Panevėžyje. Nieko nuostabaus, šie okupantai nekentė ir naikino visas religijas. Jie pripažino tik vieną tikėjimą – į „šviesų komunizmo rytojų,“ kuris taip ir neišaušo. Bet laikai keitėsi. 1988 m. Lietuvoje buvo atkurta karaimų kultūros bendrija. 1999 m. Trakuose įvyko 1-asis Tarptautinis karaimų suvažiavimas.
1992 m. karaimų bendruomenei buvo suteiktos juridinio asmens teisės su buveine Vilniuje, o 1993 m. restauruota ir pašventinta karaimų kenesa Vilniuje. 1997 m. įvyko totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600-ųjų metinių minėjimo jubiliejinės iškilmės. 1998–1999 m. Vilniuje buvo išleistas karaimų liturginis maldynas jų kalba, o 2007–2008 m. Trakuose restauruoti karaimų bendrijos namai ir mokykla.
Karaimų puoselėjamos savybės: dorumas, kuklumas, pagarba tėvams ir kitiems žmonėms, panieka pavydui ir pasipūtimui. Karaimų kinesėje altorius – pietų pusėje, liturgija paremta Dovydo psalmėmis. Jie nepripažįsta mišrių santuokų.
Kad karaimai yra tikri savo antrosios Tėvynės Lietuvos patriotai, liudija eilės, kurias prieš Pirmąjį pasaulinį karą sukūrė Simonas Firkovičius: „/It mylimą tave apglėbt / aš trokštu, o pilie sena. / Tavy lyg veidrody matau – / Jaunystė šviečiasi mana. / Čia plaka Lietuvos širdis. / Valstybės išdidžiu ritmu. // Ir plūdo žinios iš kraštų / Iš tolimų ir artimų / Išvyko Vytautas narsus / Į žygį Krymo chano keist, / Totorių, karaimų daug / Atsivežė jis tais laikais.“
Klajoklių tauta
Trečia Lietuvoje gyvenanti tautinė mažuma – čigonai, arba kitaip – romai. Tai – viena unikaliausių, nesuprastų ir mitologizuotų pasaulio tautų. Europoje jie vadinami įvairiai: Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Lietuvoje – čigonais, Ispanijoje – cale, Vokietijoje – sinti, Centrinėje Europoje – roma, Prancūzijoje – manuš. Ši tauta kilusi iš Indijos pusiasalio. Jų kalba primena hindi kalbą, ši priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Jie niekada neturėjo savo valstybės. Matyt, dėl to neturi nei atskiro rašto, nei žodinės istorijos.
Viduramžiais jie pradėjo klajoti. Klajokliško gyvenimo pagrindas (priežastis) buvo ne romantinė, o ekonominė. Taboro amatininkams reikėjo rinkos savo produkcijai parduoti, o artistams ir būrėjoms – naujų klientų. Laikraščio „The New York Times“ duomenimis, pasaulyje gyvena apie 11 milijonų čigonų.
Pagrindiniai jų verslai – būrimas, muzika, šokiai, cirkas. Apie XV a. čigonai pasiekė LDK, kur Didysis kunigaikštis Aleksandras jiems suteikė privilegiją. Jie gavo žemės, vertėsi bitininkyste. Nepaisant to, daugelis skurdo ir kai kurie pradėjo vagiliauti. Dėl to Lietuvoje apie juos palaipsniui susiformavo neigiama nuomonė. Juos neteisingai imta vadinti arkliavagiais ir burtininkais.
Lietuvoje šiai tautai buvo suteikta galimybė tapti sėsliais gyventojais, tačiau tokia nuostata senaisiais amžiais nepasiteisino ir juos imtasi griežčiau kontroliuoti. Trečiajame Lietuvos statute buvo draudžiama valstiečiams slėpti čigonus. Pradėta griežčiau kontroliuoti jų bendruomenes (taborus), kurios klajojo po Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.
Dėl to XVII a. atsirado čigonų „karaliaus“ pareigybė. Ji buvo suteikiama bajorui (ne čigonui). Šią pareigybę suteikdavo karaliaus kanceliarija. Pareigybė buvo reikalinga ne tik geresnei taborų klajonių kontrolei užtikrinti, – ji turėjo pagerinti mokesčių surinkimą.
Istoriniuose šaltiniuose minimos šios čigonų „karalių“ pavardės: 1652 m. buvo paskirtas Motiejus Korelevičius, 1668 m. – Jonas Navrotinskis, 1703 m. – Jonas Deltuviškis; 1647–1780 m. iš viso buvo 18 čigonų „karalių“. Lietuvos didikų iniciatyva atsirado dar viena čigonų vyresniojo pareigybė, ji buvo skiriama čigonų kilmės asmenims.
1778 m. Karolis Stanislovas Radvila vietinių čigonų „karaliumi“ nominavo Joną Marcinkevičių. Šis ne tik padėjo rinkti mokesčius. Marcinkevičius – žmogus, pasižymėjęs artistiškais gabumais, linksmino Radvilą. Pasikinkęs 6 lokius jis vadeliojo karietą, o išmokyta beždžionėlė buvo „liokajus“.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena kiek daugiau nei pora tūkstančių romų. Daugiausia jų yra Vilniuje ir Kaune. Visai neseniai Vilniuje buvo panaikintas garsusis jų taboras Kirtimuose – narkotikų platinimo centras. Laikas parodys, kaip iš ten iškeldinti vietiniai pritaps prie kitų sostinės bendruomenių.
