Lengviausia yra nurodyti ir bausti tuos, kurie nurodymų nesilaiko. Tuo mes puikiai įsitikinome, kai mums, vairuotojams, buvo prikabinti kai kurie absurdiški mobilumo paketo punktai. Bet šį kartą – ne apie tai, o apie kelis paprastus pastebėjimus iš Euro ir ne tik Euro trasų.
Tie, kas važinėja po Europą ne pirmus metus, pamena eismą stabdančius „Murzikus“ – Super MAZus. Vakariečiai mus lenkdami keikdavo, rodydavo degantį žiebtuvėlį, iškeltą pirštą, bet mes ne iš piktos valios šliaužėme laikydamiesi eismo taisyklių – 80km/h. Nesmagu buvo, bet dėl mašinos techninio neįgalumo greičiau važiuoti negalėjom. Su laiku MAZai iš vakarų trasų išnyko, atrodo, būtų galima atsikvėpti ir spausti „gazas-dugnas“ bet …
Buvo tokie vadinami skraidantys olandai. Skrajūnai pro MAZą pralėkdavo kaip pro stovintį, bet už tą akiplėšiškumą juos pirmuosius Europoj ir pažabojo. Net širdis džiaugėsi, kai išdidžiai užrietęs nosį prašniokšdavai pro „plūduriuojantį“ autostradoje olandą. Tas iš gėdos net užuolaidą ant pusę šoninio lango užsitraukdavo. Tikriausia nenorėjo matyti to, ką pats ne taip seniai demonstravo. Bet kuo toliau, tuo labiau agresyvėjo žalieji degalų skaičiuotojai ir Euro trasose ėmė formuotis ilgi „ekologiniai konvojai“.
Pirmoji kolonos mašina pagal ekologų reikalavimus važiuoja 80 km/h, penkta mašina – 78 km/h, dešimta 75 km/h , o dar toliau esantiems tenka perjungti žemesnę pavarą, stumdytis ir formuoti transporto spūstį. Jei tai ekologiškas ir ekonominis važiavimas – na, tada atsiprašau.
Beje, tas ekologų ir kitų skaičiuotojų iš kabinetų į trasą išmestas greitis 80 km/h kelia daug abejonių. Kai mašinos buvo senos, palėtintais reduktoriais, 80 km/h buvo gerai, bet dabar?! Tas greitis iš dalies pasiteisina, jei sunkvežimis nesunkiai krautas, kelias – be kalnelių, nepučia priešpriešins vėjas ir niekas netrukdo. Tuo atveju mašina važiuoja normaliai. Bet jei atsiranda nors vienas iš minėtų faktorių – automobilis pradeda „dusti“, tenka perjungi žemesnę pavarą arba važiuoti drebančia kabina. Ar tai ekologiška, ekonomiška ir saugu? Patylėsiu, nes paskutiniu metu dažnai tenka pasivijus tokį „ekologinį konvojų“ keliasdešimt kilometrų tampytis ir „ baksnoti į kito subinę“, kol atsiranda galimybė aplenkti.
Vienas „žaliasis“ šliaužia neva ekonominiu-ekologiniu greičiu, o iš paskos 30 mašinų tąsosi, teršdamos gamtą ir pereikvodamos degalus. Reikėtų žaliuosius ekonomistus ir įvairių paketų kūrėjus patraukti nuo kompiuterių ir suteikti galimybę patiems keletą mėnesių padirbėti vairuotojais, griežtai laikantis visų tų išmislų. Neabejoju , kad jau po poros savaičių desperatiškai suriktų kelis keiksmažodžius ir suglaudę ausis pabėgtų iš trasos atgal į šiltą biurą.
Sutiksite, kad geriausius patarimus gali duoti tie, kurie yra pačioje trasoje, o ne sėdi šiltuose kabinetuose. Deja, į mūsų nuomonę niekas neatsižvelgia. Ponai iš aukštų tribūnų išdidžiai tauzija: „Ką ten tie mažaraščiai vairai gali protingo pasiūlyti. Jie tik moka...“
Sutikite, kad dėl to gali būti pikta ir skaudu. Kaip sako liaudies išmintis: vienas muštas trasoje vertas penkių nemuštų iš ofiso.
Yra tekę 7 mėnesius važinėti nuolatiniu maršrutu. Kiekvieną dieną tas pats krovinys, tas pats kelias. Ratas sudarydavo 620 kilometrų: 310 km pirmyn, tiek pat atgal. Griežtas grafikas ir jokių bimbinėjimų po aikšteles ar parduotuves . Bandžiau įvairius važiavimo rėžimus.
80 km/h iš karto atsisakiau, nes mašinai trūksta jėgos, prieš menkiausią įkalnę ji pradeda dusti ir tu nuolat jauti piktų kolegų šnopavimą į pakaušį. Priklausomai nuo nuotaikos ir kitokių aplinkybių naudojau du režimus. Vieną savaitę važiuodamas palaikiau 83-84 km/h greitį, kitą savaitę – „gazas-dugnas“, palaikiau apie 89 km/h greitį.
Išvados, žiūrint iš kabinos vidaus. Greitis 83-84 km/h yra geras. Mašina rieda lengvai, bet šiame maršrute, kurį sudarė, kaip minėjau, 620 km, praleisdavau 15-20 minučių daugiau laiko nei važiuodamas 89 km/h greičiu. Kas dieną po 20 minučių ir savaitės pabaigoje pritrūksta pusantros valandos, kurios kartais labai reikia. Aišku, galima pasakyti – vadyba turi perplanuoti, perkabinti, pakeisti pakrovimo-iškrovimo laiką, o vairuotojas išdidžiai pareikšti: „Man dzin. Laikas baigėsi, stoju į aikštelę, rankinį užtraukiu ir verdu makaronus.“ Visi įstatymiškai bus teisūs, bet... Už to „bet“ prasideda didžiausi nesusipratimai, pykčiai ir ginčiai. Kalbant apie degalų sąnaudas – nepajutau didelio skirtumo. Ne paslaptis, kad greičio rėmas „80“ kai kuriose įmonėse naudojamas tik kaip pretekstas vairuotojams atskaičiuoti iš atlyginimo už degalų pereikvojimą, o ne vardan ekologijos.
Neapsiriksiu pasakęs, kad daugelis ignoruoja 80 km/h ribą, spaudžia tiek, kiek leidžia greičio ribotuvas ir „nešauna“ radaras. Kaip man sakė senų laikų taksistas: „Greitis, laikas, planas = pinigai.“
Tačiau dabar nepalakstysi kaip anų laikų taksistai. Visur pristatė stacionarių ir trikojų radarų. Gerai, jei stovi senovinis radaras, kuris nereaguoja iki 10 km viršijimą, bet deja, dabar daug kur stovi naujoviški „fūrų medžiotojai“, kurie „šauna“ būtent fūras (sunkvežimius, - Red.), viršijusias greitį tik 5 km/h. Anksčiau galėjai važiuoti iki 10 km/h paklaidos, o dabar – daug atsargiau. Tautiečiai pyksta ant Lietuvoje statomų trikojų. Nusiraminkite, gerbiamieji, Vakaruose daug kur juos pasistato ir dažnai – slapta. Mūsų vairuotojai perspėja vienas kitą apie trikojus, o Vakaruose nėra tokio solidarumo: stovi autobusiukas tamsintais langais , o kad jame radaras – sužinai gavęs „ žaibą į kaktą“ ir nuotrauką su bauda.
Nesupraskite mūsų klaidingai. Mes visi už saugų eismą, smerkiame kelių gaidelius, pritariame, kad labai negerai viršyti leidžiamą greitį. Bet 80 km/h šiuolaikiniams sunkvežimiams yra per mažai. Tą mistinį skaičių viršijame ne iš piktos valios, o kad nereikėtų žaisti pavaromis, teršti aplinkos ir erzinti iš paskos važiuojančių kolegų. Na, o apie greitį taip vadinamuose Vokietijos nacionaliniuose keliuose net kalbėti nesinori. Kaip įvedė po karo apribojimą 60 km/h, taip ir liko iki šių dienų, ir negana to, visur pristatė „fūrų medžiotojų“. Geras traktorius laukais greičiau važiuoja, o ką bešnekėti apie naujos kartos sunkvežimius. Jaučiu, kad vokiečiams tiesiog reikia pinigų.
Šalia šių neadekvačių greičio apribojimų žiūrint iš kabinos matosi dar viena problema, kelianti trasų karalių nepasitenkinimą. Tie, kas važinėjate ne vienerius metus pamenate, kaip vokiečių radijo stotys, informuodavo apie sunkvežimių eiles pasienyje: „Sunkvežimių spūstis tiek ir tiek kilometrų.“ Dabar vėl skamba tokia informacija, bet ji neturi nieko bendra su pasienio punktais. Sunkvežimių eilės atsiranda lygioje vietoje – autostradoje. Radijo stotys apie tai pamini atskirai ir tam įtakos turi ženklai „Sunkvežimiams lenkti draudžiama“. Jau matau lengvųjų automobilių vairuotojų pasipiktinimą. Kokie jie pikti ir kaip mus keikia, kai reikia antroje juostoje vilktis paskui sunkvežimį. O ką padarysi? Juk mes nekalti, kad mūsų automobiliams uždėtas greičio ribotuvas iki 89 km/h.
Kita vertus, kur jums, „mažyliai“, lėkti? Kokio velnio jums lįsti į peklą anksčiau mūsų? Juk jūsų neslegia krovinio pristatymo laikas, darbo režimas, problema pavėlavus nerasti vietos aikštelėje. Jei jūsų žmona jus myli – palauks pusvalandį, jei sriuba atvės – galima pasišildyti. Važiuodami lėčiau iš paskos atsipalaiduosite, nusiraminsite, neskubėdami obuolį surupšnosite ir būsite laimingi, kitą dieną laiku gavę šviežią bandelę, salotų.
Sutinku, kad yra ruožų, kur nedera sunkvežimiams lenkti, bet kai yra normalus, tiesus kelias, trys juostos, o mus, kaip kokius raupsuotuosius, sukiša į kraštinę traktorių juostą – tai tiesiog nepagarba sunkiajam transportui. Ypač tas ženklai užknisa prie didesnių miestų. Išvažiavimai, įvažiavimai į magistralę, mašinos pristabdo , sustoja, o kartu stoja visa sunkvežimių kolona ir stumdosi papildomai, degindama degalus, teršdami atmosferą. Leistų lenkti – tokių eilių nebūtų, kroviniai nesivėluotų, vairuotojai nesinervintų, būtų ramesni, sveikesni ir trasoje turėtume mažiau negatyvo.
Aišku, vienas kitas vairuotojas spjauna į ženklą ir „deda“ visai kolonai per šoną . Sutaupo laiko, sumažina taršą, bet rizikuoja už tokį rūpestį ekologija gauti baudą.
Jaučiu, kad daugelis dabar mane vadina demagogu, kelių gaideliu ar neatsakingu piliečiu, skatinančiu pažeidinėti eismo taisykles. Jokiu būdu ne. Aš už saugų, ekonomišką, ekologišką eismą, bet pagrįstą šiuolaikinėmis realijomis, o ne 30 metų senumo dogmomis. Ir tegu meta į mane akmenį tas, kuris gyvena trasoje 100 proc. pagal įstatymus.
40 metų dirbu vairuotoju. Neturiu nė vieno įskaitinio autoįvykio (tris kartus beldžiu į vairą), jokių problemų su pareigūnais ir tik per paskutinius porą metų keletą kartų Vokietijoje pakliuvau į objektyvą – akiplėša radaras užfiksavo 6-7 km/h per didelį greitį. Nepikta, neprieštarauju, nekeikiu, juo labiau, kad tos nuotraukos nebrangios – tik 15 eurų. Manau, lietuviškuose fotografijos salonuose ekskliuzyvinės nuotraukos brangiau kainuoja. Tačiau mašinos keičiasi, tobulėja, tai gal reikėtų peržiūrėti kai kuriuos apribojimus, atsižvelgiant į realią situaciją arba tiesiog paimti pavyzdį iš Anglijos?
Nors mes pratę apie Angliją girdėti daugiau negatyvo nei pozityvo, bet kalbant apie sunkvežimių teises Anglijos trasoje – rojus (nekalbėsiu apie aikšteles ir kitas problemas). Šioje šalyje trasa atiduota trasos karaliams ir nepastebėjau, kad būtų daugiau eismo įvykių nei Europoje, nors judėjimas čia toks pat intensyvus. Paprastais keliais sunkvežimiams leidžiamas 80 km/h greitis, magistralėmis galima lėkti 95 km/h (bet patys sunkvežimiuose esantys ribotuvai neleidžia važiuoti greičiau 89 -90).
Važiavimą palengvina tai, kad visose keliuose, nesvarbu, viena, dvi, trys ar keturios juostos, visur galima lenkti. Jokių apribojimų ir sunkvežimiai drąsiai varo net trečia juosta. Niekas dėl to netriukšmauja, nesinervina, žiebtuvėlių nekiša, iškeltų pirštų nerodo – šviesomis mirkteli, užleidžia ir visi draugiškai važiuoja. Įsitikinau, kad šioje šalyje mus, fūristus, gerbia, myli, o mažieji eismo dalyviai prisitaiko prie didžiųjų, ko nepasakysi apie kitas šalis. Daugelyje šalių teko bei tebetenka važiuoti ir noriu pabrėžti, kad Anglijoje vairavimo kultūra – pati aukščiausia. Gal dėl to čia ir nėra tokių apribojimų kaip Europoje.
