Pasiūlė išeitį dėl ant ledo griūvančių miestiečių: gaila, verslininkai to nesiima

Dėl gamtos išdaigų, kuomet šaligatviai ir gatvės tampa čiuožyklomis, šimtai žmonių tampa poliklinikų ir ligoninių pacientais. Gydymo įstaigas užplūsta nelaimėliai. Staiga parkritę jie susilaužo rankas ar kojas, o kartais ir dar blogiau – sutrenkia galvos smegenis! Po to tenka ilgai gydytis.

Ankstus rytas. Po nakties pabarstyta sniego, o po juo – ledas! Ji (jis) skuba į darbą (parduotuvę, kirpyklą, mokyklą). Staiga – čyyyž, pokšt, keberiokšt, bumpt! Iš rankų iškrito mobiliakas, į kurį ji (jis) ką tik spoksojo, o iš ausų išsprūdo ausinės. Atsikelti nebegali, nes lūžo koja.

Tai kartojasi metai po metų. Deja, tai ne smulkmena, kaip kai kas gali pagalvoti. Šis kasmetinis piliečių „čiuožimas“ valstybei kainuoja įspūdingas sumas. Ką daryti? Nejaugi padėtis neišsprendžiama?

Logiškai mąstant, turėtų būti bent trys išeitys. Pirmiausia – visuotinis gyventojų apmokymas. Reikėtų organizuoti kursus, kur būtų mokoma kritimo meno – kaip teisingai kristi, veikiant Žemės traukai, kad nelūžtų žmogaus galūnės ir nebūtų sutrenkta galva. Aišku, prieš tai būtina atitraukti dėmesį nuo mobiliako ir iš ausų išimti ausines. Žinoma, tai humoras. Tada belieka pora labai banalių išeičių, kurios pateikiamos žemiau...

Dar neblogai prisimenu Antrąjį pasaulinį karą ir vokiečių Vermachto karius, kurie avėjo ypatingais batais. Jų batų padai buvo apkaustyti plieno vinimis, saugančiomis karius nuo čiuožimo slidžiame kelyje. Atrodo, paprasta ir lengvai sprendžiama problema. Tačiau tik ne mūsų verslininkams – avalynės gamintojams. Pagaminti specialią žieminę avalynę jiems sunkiai įkandama problema.

Na, jeigu jau šis variantas neįveikiamas, tai gal būtų galima eiti ir paprastesniu, lengvesniu keliu – imti gaminti specialius batų priedus, kurie padėtų išvengti čiuožimo? Deja, ir tai jiems per daug sudėtinga... Prieš keletą metų parduotuvėje radome ir nusipirkome batų antdėklus, pagamintus Kinijoje. Deja, po keleto dienų jie suplyšo. Matyt, netinka mūsų klimatui.

Matyt, teks savarankiškai treniruotis griuvimo meno ir laukti, kada Lietuvos garbūs verslininkai, kurie moka gaminti žieminę avalynę ar bent jos priedus, atsibus iš letargo miego ir ims realizuoti sprendimą šiai itin opiai, labai įsisenėjusiai, skausmingai ir valstybei brangiai kainuojančiai problemai.