Šios unikalios šeimos galva Afanasijus Kazanas gimė prieš 124 metus – 1898 m. sausio 10 d. Novoaleksandrosko (taip carinės Rusijos valdininkai tada buvo pavadinę Zarasus) krašte esančiame Rusteikių kaime, sentikių rusų šeimoje. Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui, 1915 m., Afanasijus tapo Rusijos armijos savanoriu ir kovėsi fronte. Už karinius nuopelnus buvo apdovanotas 4 laipsnio šv. Georgijaus kryžiumi. 1917 m. jis baigė 5-ąją Maskvos praporščikų mokyklą. Bolševikams užgrobus Rusijoje valdžią, A. Kazanas pasitraukė į Ukrainą ir Kijevo gubernijoje įstojo į laisvųjų kazokų dalinį. Nikolajaus Judeničiaus kariuomenėje jis kovėsi su bolševikais, buvo sužeistas ir užsitarnavo praporščiko laipsnį.
1920 m. A. Kazanas grįžo į Lietuvą ir prisistatė Lietuvos kariuomenės vadovybei. Vėliau Lietuvos karių gretose prie Seinų jis kovėsi su lenkų daliniais ir užsitarnavo leitenanto laipsnį, o 1934 m. Afanasijui buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1921 m. Panevėžyje A. Kazanas užsirašė į lietuvių kalbos kursus, skirtus kitataučiams, ir sukūrė šeimą – vedė suvalkietę Sofiją Kazakevičiūtę. Po poros metų šeimoje gimė vyresnysis sūnus Igoris, kuris drauge su tėvu dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Vėliau jis dirbo policijos vachmistru. Būdamas dvidešimties metų, jis buvo sunkiai sužeistas prie Apvardų ežero kovoje su Marytės Melnikaitės būrio diversantais ir kitą dieną mirė.
1925 m. šeimoje gimė antras sūnus Mykolas, o 1929 m. – duktė Liudmila Jūratė Kazanaitė-Mackonienė-Mackevičienė. Kuomet šeima 1940 metais iš Panevėžio persikėlė į Zarasus, Mykolas baigė Zarasų gimnaziją. 1944 m. įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus sukurtą Vietinės rinktinės karo mokyklą Marijampolėje, kurią baigus jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Vokiečių okupacijos metais Mykolas aktyviai dalyvavo pogrindinės spaudos leidyboje.
Laisvės kovų dalyvis R. Strazdas prisimena: „Mano tėvas tuo metu tarnavo savisaugos dalinyje, gestapui nekėlė įtarimo, todėl pas mus, vadovaujant Daugelei, buvo įrengta pogrindinė spaustuvėlė, kurioje buvo leidžiamas „Nepriklausomos Lietuvos“ laikraštis. Jį redagavo mokytojas Viktoras Strazdas, mano brolis, Jonas Rūkas, Osvaldas Šileikis ir Albinas Daugelė. Mutka gerai dirbo rankine spausdinimo mašinėle, o Daugelė – šapirografu. Man tada buvo 13 metų. Mutkos ir Daugelės prisaikdintas tapau jų ryšininku. Kai būdavo spausdinamas laikraštis, aš gatvėje eidavau sargybą, o paskui, įsidėjęs į pieno bidoną leidinį, nešdavau į kaimą Mutkos nurodytam ūkininkui. Frontui priartėjus, Mutka pradėjo organizuoti vyrus ir ginklus.“
1940 m. birželio mėn. sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, Afanasijų Kazaną atleido iš kariuomenės. Jis su šeima grįžo į Zarasus. Per 1941 m. birželio sukilimą prieš okupantus A. Kazanas suorganizavo Zarasų sukilėlių dalinį, buvo šio dalinio vado pavaduotojas ir miesto apsaugos būrio vadas. Su sūnumi Igoriu iš bažnyčios bokšto jie apšaudė į rytus sprunkančias okupantų kolonas.
1941 – 1943 m. Afanasijus tarnavo Lietuvos policijos transporto kuopoje, savisaugos batalione. 1943 m. Vokiečiai jį pasiuntė į Rytų frontą. 1945 m. balandžio mėnesį prie Karaliaučiaus A. Kazanas pateko į Raudonosios armijos nelaisvę ir buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Vorkutos akmens anglių 29-ojoje kasykloje lietuviams atstovavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas Afanasijus Kazanas. 10-tajame skyriuje, kuriam priklausė 29-oji šachta, buvo laikomi Lietuvos partizanai, Ukrainos sukilėlių armijos (UPA), Lenkijos „Armijos Krajovos“ partizanai ir vokiečiai karo belaisviai. Tačiau po Stalino mirties, 1953 m., prasidėjo Vorkutos kalinių sukilimas. Kazanas buvo sukilėlių organizacinio komiteto narys. Jis žuvo 1953 m. vasarą, malšinant sukilimą.
Suomis Jukko Rislakkis knygoje „Vorkuta! Sukilimas lageryje“ rašė, kad 1953 m. rugpjūčio 5 d. kaliniai paskelbė streiką ir atsisakė eiti į darbą. Prižiūrėtojai bandė priversti kalinius dirbti, panaudodami psichologinę ir fizinę prievartą. Vėliau į kalinius pasipylė šūviai. J. Rislakkis rašo: „Lietuvos kapitonas Afanasijus Kazanas stovėjo greta Ignatovičiaus. Jis rankose laikė išplėštą tvoros lentą ir ja trenkė sprunkančiam šalin karininkui. Paėjus vos kelis žingsnius, Kazaną pasiekė kulkos. Vėliau per teismo procesą, kaliniai buvo kaltinami už tai, kad naudojosi tvoros statiniais kaip ginklais. <...> Lietuviai tiksliai pažymėjo, kur – pirmoje eilėje – palaidotas jų didvyris ir tėvynainis kapitonas Kazanas.“
Afanasijus Kazanas už tarnybą Tėvynei Lietuvai buvo apdovanotas: 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1929 m. Ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3 laipsnio garbės ženklu, 1933 m. Estijos ugniagesių 2 laipsnio aukso kryžiumi, 1935 m. Ugniagesių „Artimui pagalbon“ 2 laipsnio garbės ženklu, 1938 m. Gedimino 4 laipsnio ordinu, 2008 m. Vyčio kryžiaus Komandoro kryžiaus ordinu (po mirties).
Afanasijaus žmona Sofija Kazanienė gimė 1901 m. Suvalkijoje. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui okupantai ją suėmė ir 1945 m. sausio 15 d. nuteisė mirties bausme. Vėliau bausmė buvo pakeista 10 metų lagerio. Už tai, kad vyras buvo „liaudies priešas,“ o sūnus užaugino „banditais“, ją ištrėmė į Unžlago lagerį Gorkio srityje. Į Lietuvą Sofija sugrįžo 1954 metais. Ji buvo puiki kulinarė. Mirė Vilniuje 1994 metais, sulaukusi 93 metų.
Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, Kazanų sūnus Mykolas, kuris gimė 1925 m. rugpjūčio 22 d. Šilutėje, su kitais Zarasų krašto jaunuoliais dalyvavo Sedos kautynėse su bolševikais, kurie Lietuvą užplūdo antrą kartą. Vėliau, tėvo pavedimu, 1944 m. gruodžio 15 d. Antazavės šile jis subūrė apie 100 vyrų Vyčio kuopą. Šile jie įsirengė gerai įtvirtintą stovyklą. Gruodžio 27 d. jų stovyklą puolė gausios enkavedistų pajėgos. Vyrai narsiai gynėsi visą dieną ir nukovė daug priešų. Vėliau jie sėkmingai pasitraukė iš apsupties.
1945 m. balandžio-gegužės men. M. Kazanas suvienijo Antazavės, Imbrado, Aleksandravėlės būrius ir pavadino darinį Lokio rinktine. 1945 m. balandžio 6 d. jis tapo šios rinktinės vadu. Saugumo pažymoje tada buvo rašoma: „M. Kazano motina suimta NKVD ir nuteista aukščiausia bausme. Sesuo, kaip kalbama, gyvena Vilniuje. 1945 m. Streikaus ir Kazano gaujos susijungė ir pasiekė 300 asm., apskaityti 89 asmenys. Veikia Antazavės, Dusetų ir Imbrado valsčių miškuose: Šile, Girioje, Sruogiškyje. Miškų plotas – 1883 ha. Gauja ginkluota.“
Lokio rinktinės vado M. Kazano-Siaubo kovotojai 1945 m. gegužės 29 d. Dervinių kaimo apylinkėse sumušė Antazavės stribų dalinį. Tačiau tų pačių metų liepos 7 diena M. Kazanui buvo lemtinga. Jaskoniškių kaimo gyventojo Juozo Markelio daržinėje apsistojusius kovotojus kažkas išdavė. Manoma, kad tai padarė sodybos šeimininkas. Dusetų poskyrio stribai ir NKVD kareiviai sodybą apsupo. Kovotojai atkakliai priešinosi. Susišaudymo metu daržinė užsidegė. Vienas kovotojas išėjo ir pasidavė, o trys, taip pat ir M. Kazanas, pasibaigus šaudmenims susisprogdino. 2000 m. M. Kazanui buvo pripažintas kario savanorio statusas ir suteiktas majoro laipsnis, o 2001 m. jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 4 laipsnio ordinu (po mirties).
Afanasijaus ir Sofijos Kazanų dukters Liudmilos, kuri gimė 1929 m. vasario 5 d., istorija labai spalvinga ir įdomi. Jau nuo mažens mergaitė turėjo potraukį dainavimui, nes pasižymėjo stipriu, žemu balsu. Ji mokėsi Panevėžio, vėliau Kupiškio gimnazijose. Kažkokiu būdu Liudmila sugebėjo iš Panevėžio nuvykti į Vilnių, o po to – į Kauną. Šiuos vizitus ji atliko tada, kai jų šeimoje vyko kraupūs įvykiai.
Kaune ją kažkas paskatino muzikos mokykloje mokytis dainuoti. Savo mokytojui Petrui Olekai ji papasakojo komplikuotą savo gyvenimo istoriją. P. Oleka tarsi našlaitę ją apsupo globa ir rūpesčiu. Dar Antrojo pasaulinio karo metais jis maitino ne vieną skurstantį ir badmiriaujantį nelaimėlį. Rado čia užuovėją ir nelaiminga, iš šeimos likusi vienintelė, Liudmila.
Su P. Olekos sūnumi Jurgiu-Rugiu man teko garbė 1946-1949 metais mokytis vienoje klasėje, pradinėje mokykloje, Vilniuje, Aguonų gatvėje. Jų šeima tada gyveno netoli nuo Santuokų rūmų. Jurgis Rugys buvo linksmas, humoro nestokojantis vaikinas. Vėliau, baigęs VU žurnalistiką, jis pamėgo fektavimąsi ir autosportą, dirbo LRT. Buvo patyręs sunkią traumą auto įvykio metu. Jį išgydė kitas mano ir jo klasės draugas – chirurgas Romas Drąsutis (1939-2018). 1972 m. rudenį J.R. Oleka, sulaukęs vos 33 metų, tragiškai žuvo. Plaukiodamas motorine valtimi su draugu nuskendo Kertuojų ežere.
Prieš keletą dešimtmečių (apie 1986 metus) teko trumpai bendrauti ir su vyresniuoju Olekų sūnumi, architektu, automobilių sporto entuziastu, Vikiu Petru Oleka. Tada jis gydėsi sunkią stuburo traumą, kurią „įsigijo“ slidinėdamas kalnuose. Tuomet jį ir savo kolegą, chemiką prof. Vitą Daukšą, vežiau į Antakalnio kapines apžiūrėti Vito tėvo – prof. Kazio Daukšo kapo, kuriam jis projektavo antkapinį paminklą. Automobilyje Vikis negalėjo sėdėti. Teko atlošti priekinę sėdynę. V. Oleka važiavo gulėdamas. Dar prisimenu, kaip jis tada paglostė mano savimeilę, pagirdamas už puikų automobilio vairavimą. Prisipažįstu atvirai – buvo labai malonu išgirsti komplimentą iš seno automobilių sporto aso lūpų...
Jų tėvo Petro Olekos istorija labai įdomi. Jis gimė Maskvoje 1895 metais. Ten baigė gimnaziją ir studijavo mediciną. Tuo pačiu metu mokėsi dainavimo. 1918 m. šeima persikėlė į Kauną. Čia Petras savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. gruodžio mėnesį jis baigė karo mokyklą ir tapo kadriniu karininku. Vėliau trauka menui nugalėjo. P. Oleka persimetė į muzikos sritį – tapo J. Naujalio muzikos mokyklos dėstytoju. Nuo 1920 metų jis jau profesionalus operos solistas ir režisierius. Jo žmona Jadvyga Jovaišaitė Olekienė buvo viena garsiausių Lietuvos balerinų. Kaip ir jos vyras, Jadvyga gimė toli nuo Tėvynės – Tbilisyje.
Būsimas Kazanų dukters Liudmilos vyras Jonas Mackonis-Mackevičius savo knygoje „Boružės odisėja“ (2003 m.) rašo: „Per vieną institute vykusį muzikos mokyklos moksleivių koncertą kaip jo konferensjė susipažinau su dviem jaunom dainininkėm – Stase Girčyte (lyriniu sopranu) ir Liudmila Kazanaite (mecosopranu). Ta pažintis vėliau perėjo į draugystę, o netrukus tarp mūsų pradėjo plasnoti amūriukai.“
Petras Oleka ėmė jauniems įsimylėjėliams piršliauti. Tačiau rimtai apie Liudmilą Jonas pradėjo galvoti tik pradėjęs dėstyti Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje. Čia jį aplankiusi Liudmila papasakojo savo šeimos tragišką istoriją, kurią iki šiol tik vienas Petras Oleka žinojo.
1948 metais kažkas Liudmilą atpažino koncerto metu ir paskundė valdžiai dėl jos šeimos „tamsios“ praeities. Vėliau Jonas Mackonis-Mackevičius rašė apie Liudmilos vargus stojant į konservatoriją: „Su tokia baisia šeimos charakteristika patekti į aukštąją tarybinę mokyklą, kai net buožių vaikai į ją nepriimami, atrodė neįmanoma. Ryžausi pats eiti į mandatinę stojamųjų egzaminų komisiją ir advokatauti žmonai. Konservatorijos direktoriaus pavaduotojas Černecovas dar bandė išbalusią mano žmoną šio to paklausti. Jis klausia – atsakau aš. Anas net pyktelėjo: „Kodėl ne jinai atsako?“ Atsakiau, kad ji rusiškai dar gerai nemoka. „Bet gi jos tėvas rusas?“ – paklausė. Atsakiau: tačiau motina lietuvė.“
Komplikuotą padėtį kažkaip reikėjo taisyti. Liudmila paprašė Jono, kad šis gražiai, kaligrafiškai, parašytų laišką A. Sniečkui.
„Tai buvo bene įtaigingiausias mano rašinys, su jauduliu rašytas, našlaitės ašaromis pakrapintas, pašventintas“, – prisiminė dailininkas, Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ ir kitų operų libreto autorius Jonas Mackonis. A. Sniečkus numojo ranka: „Tegul mokosi. Mums reikia gražių artisčių.“
Tais pačiais 1948 metais Jonas paprašė Liudmilos rankos. Nors rizika buvo nemaža, tačiau karšta meilė nugalėjo. Liudmilą ir Joną apvesdino Petras Oleka su žmona balerina Jadvyga Jovaišaite. 1950 metais Liudmila baigė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą. Ją, dar studijuojančią Kaune buvusioje konservatorijoje, savo bute priglaudė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.
1950 m. sausio 1 d. Liudmila ir Jonas susilaukė sūnelio – Vigirdo – talentingo matematiko, atsitiktinių procesų tyrėjo. 2002 m. habilituotas matematikos mokslų daktaras Vigirdas Mackevičius buvo apdovanotas Lietuvos mokslo premija. Laikas bėga nenumaldomai. Šių metų pirmą dieną Kazanų šeimos paskutinė (?) atžala – Vigirdas Mackevičius atšventė savo jau 72-ąjį gimtadienį.
Kelių Lietuvos pokario dešimtmečių laikotarpiu Vilniaus filharmonijos meno atlikėjai sunkiai dirbo. Per mėnesį reikėjo dainuoti po 15-20 koncertų visoje Lietuvoje. Liudmila atliko daugiau kaip 500 solinių numerių. Jos programose skambėjo Vaclovo Paketūro, Balio Dvariono, Vytauto Kairiūkščio, Vytauto Klovos ir kitų kompozitorių dainos ir romansai. Ji dainavo apie laimę ir meilę. Atliko pokštaujančius, linksmus duetus, mintyse neleisdama sau nuklysti į netolimus, vis dar gyvus, skausmingus prisiminimus.
Ji, tarsi geroji fėja, aplankydavo kiekvieną filharmonijos darbuotoją laiškeliu. Keliais šiltais sakiniais ji pasveikindavo su gimtadieniu. Toks šviesus buvo Liudmilos įsipareigojimas. Ji žinojo žmogui ištarto gero žodžio prasmę. Ji linkėjo patikėti, kad kažkas žemėje tave mato ir girdi...
Liudmila Jūratė-Mackonienė, garsios Lietuvos patriotų šeimos atžala, nebuvo įvertinta padėkų raštais ir garbės vardais. Tačiau ji, kaip vienintelė Kazanų šeimos įpėdinė, iš LR Prezidento rankų priėmė tėvui kapitonui Afanasijui Kazanui ir broliui majorui Mykolui Kazanui-Mutkai skirtus Vyčio kryžiaus ordinus.
Jonas Mackonis rašė: „Didžiuojuosi, kad Kazanų kraujas teka mūsų sūnaus, matematiko Vigirdo Mackevičiaus, jo vaikų ir vaikaičių gyslomis. Džiaugiuosi galėjęs ir gyvenimu išsaugoti Nevėžio pievų nektaru kvepėjusią dainuojančią madoną.“
Paskutinius gyvenimo metus Liudmila leido sūnaus matematiko Vigirdo Mackevičiaus šeimos rūpestingai prižiūrima Vilniuje, Juodšiliuose. Gyveno prisiminimais apie sunkią praeitį ir gailestingus žmones, kurie jai padėjo išgyventi ir tapti dainininke. Liudmila mirė 2012 metų gegužės 30 dieną, sulaukusi 83 metų. Giminių, draugų ir bičiulių palydėta keliuku į Rokantiškių kapines, Liudmila – paskutinė mišrios lietuvių-rusų Kazanų, Lietuvos patriotų, laisvės kovotojų giminės atstovė – išėjo į amžinybę...
