Kuomet „Laisvės“ radijo korespondentas Muminas Šakirovas A. Ilarionovo paklausė, kokia V. Putino, kuris jau 20 metų valdo Rusiją, sėkmės priežastis, jis atsakė: „Specialiųjų tarnybų korporacijų, sisteminių liberalų ir organizuotų nusikaltėlių politinė ir asmeninė sąjunga.“
Stebėtojai teigia, kad mėgstamiausias Putino filmas, iš kurio jis sėmėsi bendravimo meno, buvo „Krikštatėvis“. Kitų teigimu, iš šio filmo jis išmoko, kaip vesti derybas ir bendrauti su artima aplinka. Jis atidirbo formulę: draugus laikyk arti savęs, o priešus – dar arčiau.
Dėl to, kad jų pasaulėžiūra labai skirtinga. Jos susiformavimui svarbiausią reikšmę turėjo mokymas, asmeninė patirtis valstybės gyvenime ir stambių kolektyvų valdymo srityje.
Atatiurkas – kariškis, baigęs karo mokyklą, o vėliau – Generalinio štabo Atamanų akademiją. Tuo tarpu Putinas ne kariškis. Jis spectarnybų bendradarbis. Vietoje Genštabo akademijos jis baigė metų kursus Raud. Vėliavos Andropovo vardo KGB institute.
Atatiurkas nuosekliai, palaipsniui kilo karjeros laiptais. Iš pradžių jis vadovavo pulkui, po to brigadai, divizijai, armijų grupei. Galiausiai jis ėmė vadovauti visoms Turkijos karo pajėgoms nepriklausomybės kovų metu. Jis įgijo tokį patyrimą, kokio Putinas niekada neturėjo. Šis, kaip žinia, dirbo satelitinėje VDR. Grįžęs į Rusiją jis buvo Peterburgo mero Sobčako padėjėjas. Priešingai Atatiurkui, jis niekada nevadovavo tūkstantiniams kolektyvams.
Europa Kemaliui Atatiurkui, nepaisant to, kad jis kariavo su anglais, prancūzais ir su graikais, buvo pavyzdys, į kurį reikia orientuotis. Tuo tarpu Putinui nei Europa, nei JAV, nei visi Vakarai, nebuvo ir nėra orientyras, į kurį reikia lygiuotis. Jis nemano, kad jų patirtis gali būti naudinga kuriant jo valstybę.
Atatiurkas, Li Kuan Ju ir Den Siaopinas – nacionalistai. Tuo tarpu Putinas nėra nacionalistas. Jis – imperialistas. Jam svarbiausia ne jo valstybė, o imperija, užimanti didelę teritoriją. Kitaip tariant, prisigrobti kuo daugiau žemių ir jas apdergti.
Daugeliui pavyzdys – Li Kuan Ju, kuris atsilikusią šalį Singapūrą pavertė klestinčia Azijos valstybe. Singapūro premjerui priklauso garsi frazė: „Jūs norite įveikti korupciją? Tuomet jūs būkite pasiruošę pasiųsti į kalėjimą savo draugus ir šeimos narius.“
Vadovaujantis šiuo tvirtu principu Li pavyko likviduoti korupciją valdžios struktūrose. Jis įvykdė teismų ir švietimo reformas ir įdiegė aukštąsias technologijas. Korespondentas klausė, kodėl Putinas negalėjo pasekti Li? Klausė pono Ilarionovo, juk jam pasakojęs apie Singapūro fenomeną?
Ilarionovas atsakė, kad Li Kuan Ju buvo svarbiausia Singapūro, o ne jo draugų ar jo asmeniniai reikalai. Tuo tarpu Putinui svarbiausia asmeniniai reikalai. O ne valstybės gerovė.
Ilarionovas suprato, jog jam su Putinu – ne pakeliui. Jis daug kartų Putiną perspėjo, kas daroma blogai. Galiausiai 2004 metais, po Beslano tragedijos, kurios metu dėl karo buvo nužudyta 300 žmonių mokykloje, jis galutinai apsisprendė.
2005 metų gruodžio mėnesį įvyko pasitarimas Kremliuje. Dalyvavo Putinas ir grupė jo draugų: Medvedevas, Sečinas, Kudrinas, Grefas ir kiti jo patikėtiniai. Jie svarstė klausimą – kaip kalbama, apie 12 milijardų dolerių iš valstybės pasisavinimą. Po šio pasitarimo Ilarionovas pasitraukė iš posto ir tapo aršiu Putino kritiku.
Ilarionovo indėlis į Rusijos ekonomikos augimą buvo akivaizdus. Per pirmus penketą šio amžiaus metų šalies ekonomika augo 7-8 procentais kiekvienais metais. Per 10 metų ji praktiškai padvigubėjo. Tačiau po 2008 metų Putino administracija pradėjo vykdyti kitą ekonominę politiką.
Prasidėjo valstybės turto grobstymas. Dėl to pastaraisiais 12 metų ekonomikos augimas jau tesiekė 1 procentą per metus. Prasidėjo stagnacijos laikotarpis. Keista, tačiau Ilarionovas teigia, kad Putinas žino, ką reikia daryti, norint įveikti šią ekonominę krizę. Žino, kokią ekonominę politiką, kokias reformas reikia vykdyti, žino, kad reikia stiprinti teisėsaugą. Žino, tačiau nedaro, nes tuomet reikėtų visus savo sėbrus sukištų už grotų.
Tuos, kurie vogė ir vagia valstybės ir privačių kompanijų turtą. Jis žino, kad būtina stabdyti antiteisėsaugos organų savivalę. Daug ką reikia daryti... Tačiau jam svarbiausia yra ne valsybiniai, o asmeniniai – grupiniai interesai.
Kaip teigia Ilarionovas, dėl Rusijos atsilikimo nuo kaimyninių valstybių kaltė tenka Putinui.
Nepaisant to, Ilarionovas teigia, kad iš Putino galima daug ko pasimokyti, nes jis moka dirbti. Tada, kada jis nori dirbti, jis dirba daug, ilgai ir produktyviai. Pasak jo buvusio bendražygio, Putinas priklauso nedidelei žmonių grupei, kuriems būdingas platus politinių-ideologinių pažiūrų spektras. Dėl to jis sugeba gauti informaciją, kuri reikalinga jo tikslams realizuoti.
Sako, neva Putinui nebūdingas baimės jausmas. Tačiau jis neseniai „prastūmė“ dokumentą, kuris turėtų apsaugoti Rusijos eks prezidentus nuo teisinio persekiojimo po to, kai jie atsistatydins. Tai – akivaizdi baimė dėl savo ateities. Baimė dėl Rusijos žmonėms padarytų skriaudų. Tokių garantijų nėra nei Europoje, nei Azijoje. Nėra jų net Afrikoje.
Susikompromitavę valstybių vadovai visur privalo atsakyti už savo nusikaltimus. Pasaulyje galima aptikti tik keletą valstybių, kurių vadovai užsitikrina tokiomis garantijomis, kokias sau rengia V. Putinas.
Kai kurie ekspertai mano, kad Putinas iš posto nesitraukia dėl paprastos priežasties – jis neranda sau įpėdinio, kuris jam garantuotų neliečiamybę. Jeigu taip yra iš tiesų, tuomet Putinui ne tik būdingas baimės jausmas. Jis vadovaujasi baime ir priimdamas valstybei svarbius sprendimus.
Kartais manoma, kad Putinas nelabai geras strategas, tačiau puikus taktikas. Ilarionovo nuomone, yra ne taip. Tai priklauso nuo to, kokia strategija reikalinga. Vakarų valstybių vadovai strategiją supranta skirtingai nei Putinas.
Vakarams strategija – ilgalaikis planas, kaip stiprinti savo valstybę ir gerinti jos piliečių gerovę. Tuo tarpu Putino strategija grindžiama kitais tikslais – jo ir jo aplinkos asmenų gerove ir galingos imperijos sukūrimu.
Siekti šių tikslų jam padeda specialios tarnybos: FST (FSB), Rosgvardija, ir kitos. Politinio triumvirato modelį jis atidirbo dar būdamas Peterburge. Tačiau be sisteminių B. Jelcino aplinkos liberalų dalyvavimo, kurie praeito šimtmečio 90-tais metais kontroliavo pagrindinius valstybės valdymo įrankius, tai būtų neįmanoma.
Šiuos įrankius jie paslaugiai įteikė Vladimirui Putinui, kurį jie rėmė ir remia dabar. Sisteminiai liberalai ir dabar užima svarbius postus Putino aplinkoje: Kudrinas, Nabulinas, Grefas ir kiti. Ar jie pritarė tokioms nepopuliarioms, nuostolingoms Putino avantiūroms, kaip karas Sirijoje ir Livijoje, Olimpiada Sočyje, vamzdynas „Sila Sibiri,“ Krymo aneksija ir Karas Donbase? Liberalai jam sako, jog tai nenaudinga, o jis teigia: aš priimu sprendimus, o jūs sumažinate nuostolius.
Niekas jam neprieštaravo, niekas nepasitraukė iš posto... Nepaisant to, kokius nusikaltimus ši valdžia savo žmonėms padarė: ar tai būtų „Nord Ost“, Beslanas, Čečėnija, Gruzija ar Ukraina. Per 20 metų susidarė ilgas nusikaltimų ir žuvusių žmonių sąrašas.
Dabar šalyje tęsiasi tragedija su COVID-19, kuri jau nusinešė daugiau kaip 40 tūkst. Rusijos žmonių gyvybių. Žmonių mirtingumas Rusijoje gerokai didesnis nei aplinkinėse šalyse. Dėl to kalta valdžia. Ji nedaro to, ką daro kaimyninės, už Rusiją gerokai skurdesnės valstybės. Niekas neprisiėmė atsakomybės už tai, niekas neatsistatydino...
Nieko gero iš šios valdžios nesitiki ir Rusijos opozicija: žmogžudystės, nunuodijimai, neteisėti teismai, areštai, sekimai ir provokacijos. Nepaisant to, tie, kurie nesutinka su valdžios veiksmais, su ja kovoja visais įmanomais būdais.
Visi didieji politikai ir diktatoriai, savo rankose sutelkę absoliučią valdžią, stengiasi įsiamžinti istorijoje. Ar V. Putinas tuo suinteresuotas? A. Ilarionovas mano, kad Putiną mažiausiai domina, ką apie jį rašys istorikai. Jį domina tik galinga Rusijos imperija – projektas, kurį jis puoselėja savo galvoje.
Apie tai liudija jo veiksmai: Krymo aneksija, bandymas kontroliuoti Baltarusiją, Gruzijos užpuolimas, Abchazijos ir Pietų Osetijos užgrobimas. Juk ateityje viską reikės taisyti. Neišvengiamai reikės peržiūrėti šias „juodąsias“ Rusijos sienas.
Anksčiau ar vėliau Rusijos kariuomenė neišvengiamai turės pasitraukti iš okupuoto Krymo, Donbaso, P. Osetijos, Abchazijos ir Priednestrės. Bet kuri Rusijos ateities vyriausybė turės atstatyti 1991 metų gruodžio mėnesio sienas. Žinoma, jeigu ateityje jos nepasikeis Rusijos nenaudai.
Korespondentas Ilarionovo paklausė, ar jis neatmeta ir Rusijos subyrėjimo galimybės? Šis atsakė, kad nemano, jog tai galima būtų vadinti valstybės subyrėjimu, tačiau daugelis šios didelės šalies regionų puoselėja skirtingas pažiūras ir kultūrą. Dėl to jie mano, kad visų labui, geriau būtų gyventi atskirai.
Bankininkas Pugačiovas pasakojo, kad Putinas buvo šokiruotas perspektyva, atsivėrusia prieš jį, kuomet šis tapo premjeru, o vėliau prezidentu: rezidencija Novo Ogariove, 50 metrų baseinas, apsauga, brangūs automobiliai, poilsinės, sodybos, fitnes salė. Jis apsidžiaugė ir visam laikui pamėgo prabangų gyvenimą. Tačiau tas požymis akivaizdžiai liudija apie jų žmogiškąją vertę. Jie rūpinasi ne šalies, o savo asmenine gerove.
Kuomet Ilarionovo paklausė, kodėl Putinui visi pataikauja ir niekas jam nepasako „ne“, jis atsakė, kad buvo toks jo administracijos vadovas Aleksandras Vološinas, kuris nesutiko, kad Chodorkovskį sodintų į kalėjimą. Jis Putinui pasakė tiesiai – taip daryti negalima ir atsistatydino.
Kitas prezidento administracijos darbuotojas norėjo atsistatydinti. Tada Putinas jį ėmė šantažuoti, sakė, kad ano duktė turės problemų. Darbuotojas apsigalvojo ir pareiškimą atsiėmė.
Artimiausi Putino aplinkos žmonės: Bortnikovas, Patruševas, Vaino, Ivanovas, Naryškinas. Juos sieja bendros idėjos ir noras išlikti valdžioje. Nesvarbu, su Putinu ar be jo. Juos sieja baimė netekti valdžios. Baimė – pagrindinė jėga, kuri juos laiko šalia Putino.
Autoritariniai režimai pasižymi tuo, kad čia nėra žmogaus numeris 2. Jeigu toks atsiranda, jo laukia kulka, nuodai arba automobilio katastrofa. Politikas numeris 2 atsiranda tik tada, kai valstybėje įsivyrauja demokratija ir prasideda laisva konkurencija.
Kai kurie stebėtojai mano, kad Rusijoje neoficialus politikas numeris du yra Aleksejus Navalnas, žmogus, kuris sugeba apie save sutelkti dešimtis tūkstančių žmonių ir išvesti juos į Rusijos miestų gatves.
Tačiau Ilarionovas nemano, kad Navalnas yra politikas numeris 2. Politikas yra tas, kuris daro įtaką politinių sprendimų priėmimui. Jis nemano, kad Navalnui būtų saugu grįžti į Rusiją.
Buvęs JAV prezidentas Barakas Obama savo atsiminimuose rašo, kad fiziškai neišvaizdus jo buvęs kolega Putinas jam priminė anksčiau Čikagoje veikusius nusikaltėlius. Nepaisant to, Obama paskelbė „perkrovimo“ politiką.
Obama, prieš tapdamas JAV prezidentu, ignoravo Putino agresiją prieš Gruziją. 2014 metais, kuomet Putinas užpuolė Ukrainą ir aneksavo Krymą, Obama nieko nedarė. Lūžis Putino santykiuose su Vakarais ir su JAV įvyko 2003 metais. Svarbiausia to lūžio priežastis, matyt, buvo JAV invazija į Iraką po 2001 m. teroristų atakos prieš JAV.
Kas laukia Rusijos po 2024 metų? Anksčiau ar vėliau vietoje Putino bus kitas žmogus, greičiausiai kažkas iš jo komandos. Kuomet vienu ar kitu būdu pasitraukia diktatorius, prasideda bekompromisinė, žūtbūtinė kova dėl sosto.
Kas bus vietoje Putino, niekas dabar negali pasakyti. Anksčiau ar vėliau Rusija taps laisva valstybe, tačiau, pasak Ilarionovo, tai bus ne iš karto. Diktatoriai nepasitraukia rinkimų metu. Jie pasitraukia perversmų metu. Nepriklausomai nuo to, ar perversmai vyksta viduje, ar juos įkvepia išorinės jėgos.
