Tie žmonės atvyko dirbti ir užsidirbti. O tai reiškia, kad jie užpildo laisvas darbo vietas ir kelia Lietuvos ekonomikos lygį. Tačiau šiandien kai kurie politikai jau pradeda būgštauti, kad tie atvykėliai gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Kaip? Negi jie ims ir susiburs į kokias nors pavojingas gaujas ir pradės naikinti lietuvius?
Ogi bijoma dėl visai kitų dalykų. Jie Lietuvos žemių ir pastatų neišsiveš į savo kraštus. Bijoma dėl to, kad ilgainiui imigrantai gali sudaryti per didelę dalį bendruomenės. Tai reikštų pavojų lietuvių populiacijai ir tautiškumo išsaugojimui. Todėl dabar iškyla dilema: ką geriau pasirinkti – tuščias darbo vietas ir liūdną ateitį dėl pinigų stygiaus ar klestinčią ekonomiką su imigrantais?
Šiuo klausimu Darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas lieka ištikimas verslui. Jis sako, kad kasmet Lietuvai reikia mažiausiai 15 tūkstančių imigrantų, nes įleidus mažiau šalies darbo rinka degraduos. Neliks pinigų švietimui, medicinai, pensijoms ir kitiems dalykams. Tai – labai rimta problema.
Tačiau Lietuva ne vienintelė šalis, susidūrusi su imigracija. Tą kelią jau praėjo ir Jungtinė Karalystė (JK), ir daugelis kitų šalių. Šiandien patys lietuviai ir daug kitų imigrantų kelia JK ekonomiką.
Teko dirbti apsaugoje viename uždarytame metalo gaminių fabrike. Tas fabrikas bankrutavo, nes pasenusi technika nebesugebėjo prisitaikyti prie šių dienų kiekybės ir kokybės reikalavimų. Kol fabriko nenugriovė, paslampinėjau koridoriais ir pamačiau daug nespalvotų nuotraukų iš pokario laikų fabriko gyvenimo. Ten prie staklių dirbo tik anglai, nebuvo nė vieno imigranto.
Tai patvirtino ir kartą gatvėje sutikta pagyvenusi močiutė, kuri paprašė nunešti pirkinius iki jos namų. Močiutė giliai atsiduso ir pasakė, kad laikai jau pasikeitė negrįžtamai. Anksčiau ji išeidavo į gatvę ir pasisveikindavo su vienu ar kitu kaimynu. Juos visus, gyvenančius aplinkui, pažinojo. Dabar jau nežino kas gyvena šalia jos. Ir jau pasisveikinti nebėra su kuo...
Šiandien JK ekonomika klesti. Šalis sugeba pasirūpinti pabėgėliais, prieglobsčio prašytojais ir gausiomis anglų bei kitataučių bedarbių šeimomis. Pinigų užtenka visiems. Anglai supranta, kad be imigrantų jų valstybė nebūtų tokia stipri.
O Lietuva dabar eina tuo pačiu, jau daugelio šalių pramintu taku. Norėtųsi, kad tas takas atvestų į turtingą ir klestinčią šalį. Ir kad lietuvis, atsidūręs šalia juodaodžio, nesakytų kaip jam šlykštu. Taip jau yra buvę man dirbant fabrike. Juk visi mes žmonės ir nekalti dėl savo odos spalvos.
