Garsūs sportininkai neužmiršta aplankyti buvusios mokyklos, pabendrauti su mokiniais, pasidalyti savo sėkme. Mes, mokyklos žurnalistės, pasmalsavome, kokia šių garsenybių kasdienybė, kokie planai.
E. Ulanovo svajonė - žaisti rinktinėje
- Kokio ūgio jūs gimėte ir kokio ūgio esate dabar?
- Gimiau 52 cm, o dabar esu 199 cm (arba dviejų metrų, kai aviu krepšinio batelius).
- Kas jus paskatino tapti sportininku? Gal tai lėmė aukštas ūgis?
- Aš pats nuo mažens labai mėgdavau krepšinį, nepraleisdavau varžybų transliacijos per televiziją. Kartą, laikraštyje perskaitęs reklaminį skelbimą, paprašiau mamos, kad nuvestų į sporto mokyklą. Beje, sekėsi neblogai, nes taisykles buvau išmokęs žaisdamas krepšinį gatvėje. Patekau iš karto į pirmąją komandą.
- Ar mokslai netrukdė sportui? Ir ar dėl sporto reikia ką nors aukoti?
- Mokslai netrukdė, nes treniruočių laikas būdavo po pamokų. Galbūt krepšinis trukdė mokslams, nes norėjosi žaisti kuo daugiau, tad pasitaikius progai nedvejodamas varžybas pasirinkdavau vietoj pamokų. Mhm... Pavyzdys nekoks...
- Kodėl Jūs vis dar palaikote ryšį su mokykla?
- Iš tikrųjų man mama visada sakydavo, kad mokyklos pasiilgsiu, o aš netikėjau. Bet, pasirodo, ji buvo teisi. Visada pasidomiu, kaip susiklostė bendraklasių ir kitų bendraamžių likimai. Matau, kad ir pati mokykla keičiasi, gražėja, čia tikrai įdomu. Pagalvoju, o kaip būtume mokęsi mes, jei būtume turėję tokias sąlygas kaip dabar...
- Didžiuojamės Jūsų laimėjimais. Kokia pergalė asmeniškai jums yra pati svarbiausia?
- Didžiausias mano laimėjimas – Pasaulio čempionate iškovotas aukso medalis, bet dabar, kai žaidžiu vyrų krepšinį, jau niekam neįdomūs jaunimo čempionatų laimėjimai. Turiu siekti rimtų pergalių vyrų krepšinyje. Nemeluosiu, kad žaidžiant „Žalgirio“ komandoje laimėta LKF taurė – numeris vienas mano laimėjimų sąraše.
- Aktoriai svajoja apie Hamleto vaidmenį. Koks jūsų, kaip sportininko, svajonių „vaidmuo“?
- Svajoju žaisti Lietuvos rinktinėje. Man be galo džiugu, kad kovos krepšinio aikštelėje sukelia daugybę teigiamų emocijų visiems Lietuvos sirgaliams, kurie vėliavėlėmis ir kitokia atributika puošia savo automobilius, išsipiešia ant veidų Trispalvę ir aistringai palaiko krepšininkus sporto aikštelėje arba stebėdami varžybas per televiziją. Neapsakomas jausmas...
- Ko palinkėtumėte mums, tebesėdintiems mokyklos suole?
- Aš palinkėsiu siekti savo tikslų, nepasiduoti, susitaikyti su tuo, kad gyvenime gali būti ir juodų puslapių, bet kai juos praverti, tampi stipresnis, įgijęs neįkainojamos patirties.
- Ar yra toks klausimas, kurį norėtumėte išgirsti iš žurnalistų. Koks jis būtų? Kaip atsakytumėte?
- Maloniausi klausimai būna po pergalių. Aišku, svarbiausias būtų toks: ką galite perduoti žmonėms, kurie jumis tikėjo, kai nesisekė, ar džiaugėsi drauge šlovės minutėmis? Atsakyčiau net nesusimąstydamas: nuoširdžiai padėkočiau visiems už pasitikėjimą, paramą, supratimą, ištikimybę bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Linkime Edgarui, kad pildytųsi didžiausios svajonės. Ir dar mokyklos vardu dėkojame už padovanotus kamuolius jauniesiems mokyklos krepšininkams bei suvenyrus su „Žalgirio” atributika.
E. Kavaliauskas dėl karjeros aukojo pramogas
- „Wikipedijoje“ rašoma, kad Egidijus Kavaliauskas – Lietuvos boksininkas, nacionalinis čempionas, pasaulio čempionato prizininkas, geriausias 2011 metų Lietuvos boksininkas. O kaip Jūs pats save pristatytumėte?
- Nemėgstu prisistatyti kaip boksininkas, esu Egidijus ir tiek. Bet „Wikipedijos“ aprašymas man patinka.
- Kas Jus paskatino būti sportininku?
- Užsiimti boksu ir siekti savo tikslų mane paskatino Tėtis (treneris Arūnas Kavaliauskas). Jis nuo mažens mane vedė sporto keliu.
- Ar sportas ir mokslai suderinami dalykai? Ar turite ką nors dėl karjeros paaukoti?
- Gal kai kurie sportininkai ir sako, kad tai nesuderinami dalykai. Nors aš ir nebuvau pirmūnas, bet stengiausi ir mokslą, ir sportą suderinti. O paaukoti tenka savo laisvalaikį ir atsisakyti jaunatviškų pramogų.
- Pasirinkote profesionalų boksą, sportuojate JAV. Kur sunkiau kovoti: pasaulio sporto čempionatuose ar profesionalų ringe? Kodėl?
- Sunku būtų palyginti, kur sunkiau. Ir mėgėjų, ir profesionalų bokse yra tam tikrų sunkumų, kuriuos tenka įveikti treniruotėse. Galiu pasakyti, kad profesionalus boksas yra kur kas pavojingesnis.
- Pasidalykite gyvenimo JAV – svajonių šalyje – įspūdžiais?
- Šiuo metu JAV šalis, kurioje aš dirbu, o į Lietuvą sugrįžtu atostogauti. JAV daug kas kitaip: žmonės, jų požiūris į įvairius dalykus, tarpusavio bendravimas kitoks. Greitai prie to pripratau, o ir oros sąlygos lepina – ištisus metus vasara.
- Kokie didžiausi Jūsų ateities siekiai?
- Didžiausias siekis – tapti pasaulio čempionu.
- Grįžęs į Lietuvą būtinai aplankote ir buvusią mokyklą. Kokie prisiminimai išliko iš mokyklinio gyvenimo?
- Metams bėgant mokykla keičiasi, dirba daug naujų mokytojų, o ir vaikus nebe visus pažįstu. Bet man visada smagu užsukti į buvusią mokyklą, pabendrauti su sportininkais ir ne tik, susitikti su auklėtoja.
- Ką patartumėte jaunuoliams, kurie vis neranda prasmingos, juos dominančios veiklos?
- Patarčiau nebijoti išbandyti naujos veiklos. Svarbiausia nenuleisti rankų ir siekti užsibrėžtų tikslų.
- Ar yra toks klausimas, kurį norėtumėte išgirsti iš žurnalistų. Koks jis būtų? Kaip atsakytumėte?
- Žurnalistų klausimai man visada patinka ir aš mielai atsakau į juos. O konkretaus klausimo kol kas neusgalvojau.
Sportininkus kalbino Ieva Mitkutė ir Gabrielė Kavaliauskaitė