Pasaulio obligacijų rinkos tampomos konvulsijų: paaiškino, kas vyksta ir ko laukti artimiausioje ateityje

Beveik visur vyriausybės obligacijų pajamingumas sparčiai auga. JAV iždo dešimties metų trukmės obligacijų pajamingumas siekia beveik 5 procentus. Vokietijos obligacijų pajamingumas pakilo nuo beveik 2 proc. gruodį iki 2,6 procento. Japonijos obligacijų pajamingumas auga. Ypač ekstremali situacija susiklostė Jungtinėje Karalystėje, kur „auksinių obligacijų“ [užtikrintų valstybės aukso ir valiutiniais ištekliais] pajamingumas neseniai pasiekė beveik 5 proc. – aukščiausią lygį nuo 2008 m. (žr. 1 diagramą). Didėjantis pajamingumas yra bloga žinia vyriausybėms, kurios turi mokėti daugiau, kad galėtų aptarnauti skolas. Jis taip pat skaudžiai atsiliepia įvairiems kitiems skolininkams, įskaitant daugelį hipotekos turėtojų, kurių sąskaitos galiausiai priklauso nuo vyriausybių skolinimosi kainos.

Kas vyksta? Centrinių bankų vadovai visame turtingame pasaulyje sumažino palūkanų normas, – visgi realiojoje ekonomikoje padėtis beveik nesikeičia. Verslovių ir namų ūkių skolinimosi išlaidos beveik nepakito. Euro zonoje naujų verslo paskolų palūkanų norma sumažėjo mažiau nei vienu procentiniu punktu. Britų vartotojas, norintis pasiskolinti 10 000 svarų sterlingų (12 200 JAV dolerių), moka vidutiniškai 6,75 proc. palūkanų normą, t. y. nedaug mažesnę už neseniai pasiektą aukščiausią lygį. O Amerikoje 30 metų trukmės būsto paskolos fiksuota palūkanų norma siekia beveik 7 proc., per pastaruosius kelis mėnesius pakilusi vienu procentiniu punktu. Situacija smarkiai pasikeitė, palyginti su padėtimi prieš COVID-19 pandemiją ir jos metu, kai obligacijų pajamingumas buvo pasiekęs visų laikų žemumas.

Iš dalies tai galima paaiškinti infliacija. Pasaulyje, kuriame vartotojų kainos sparčiai auga, investuotojai reikalauja didesnio obligacijų pajamingumo dėl dviejų priežasčių: todėl, kad tikisi, jog centrinių bankų palūkanų normos išliks aukštesnės ilgesnį laiką, ir dėl to, kad siekia kompensuoti numatomą pagrindinio kapitalo perkamosios galios smukimą. Naujausi duomenys rodo, kad infliacija mažės lėčiau, nei kadaise tikėtasi. Visose Didžiojo dešimtuko (G-10) grupės šalyse nominalusis darbo užmokestis vis dar didėja 4,5 proc. per metus, o to tikriausiai pakanka, kad infliacija viršytų centrinių bankų užsibrėžtus tikslus, atsižvelgiant į silpną produktyvumo augimą. Euro zonoje esama ženklų, kad darbo užmokesčio augimas iš tikrųjų spartėja; Amerikoje sausio 10 d. paskelbta išsami darbo vietų ataskaita rodo, kad ekonomika toli gražu nelėtėja. Apklausomis pagrįsti infliacijos lūkesčių rodikliai kai kuriose šalyse kyla. Kaip ir infliacijos rodikliai. Vidutinė infliacija Didžiojo septyneto (G-7) grupės šalyse padidėjo nuo 2,2 proc. per metus iki rugsėjo iki 2,6 proc. per metus iki lapkričio mėnesio.