Savo viešame pasisakyme Jūs vėl priešinate dvi pasirašytas deklaracijas. Viena jų – „vienintelė teisinga“ - 2008 m. Prahoje pasirašyta „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“, kurioje akcentuojama, kad vieningos Europos sąlyga yra solidarus požiūris į istoriją ir sugebėjimas pasmerkti praeito amžiaus nusikaltimus žmoniškumui. Antroji – bemaž įvardinta nusikalstama ir Jūsų pasmerkta deklaracija, priimta minint Vanzė (Wannsee) konferencijos septyniasdešimtmetį, kurioje atmetamos pastangos „sumenkinti“ žydų genocido žiaurumus.
Kalbant apie solidarų požiūrį į istoriją, pirmiausiai, derėtų aptarti, ką šiame kontekste mes laikome solidarumu. Jeigu kalbame apie vieningą požiūrį į istoriją, tai toks buvo tik Sovietų Sąjungoje - tarybinis komunistinis marksizmas išties formulavo ir diegė vieningą požiūrį į istoriją.
Deja, demokratinėje Europoje požiūriai į istoriją yra įvairūs. Daugelis istorinių mokyklų įvairiais istoriniais klausimais diskutavo, diskutuoja ir diskutuos. Pliuralistinėje visuomenėje požiūriai į istoriją skiriasi ir tai yra demokratijos ženklas. Totalitarinėj visuomenėj netgi požiūris į istoriją buvo totalus – tik vienintelė istorijos koncepcija buvo priimtina.
Tuo tarpu sugebėjimas pasmerkti praeito amžiaus nusikaltimus žmoniškumui išties yra būtinas, o nusikaltimai žmoniškumui turi apimti visus autoritarinius ir totalitarinius režimus. Šiuo atveju ši taisyklė leidžia teigti, kad bet koks nusikaltimas žmoniškumui turi būti išaiškintas. Tačiau negalite paneigti, kad holokaustas išsiskiria ne tik nusikaltimais žmoniškumui, bet ir nusikaltimais žmonijai. Arba nusikaltimu patiems civilizacijos pamatams.
Neabejotina, holokausto tyrinėjimai atskleidžia pačią baisiausią nacistų ideologijos aspektą, paremtą civilizacijos, gyvybės pagrindų ir pagarbos gyvybei principo griovimu. Būtent nacistai atliko genetinius eksperimentus su žmonėmis, surūšiavo žmones į tuos, kurie dar ne žmonės ir į tuos, kurie pusiau žmones. Siekė dirbtinai sukurti antžmogio rūšį. Tokia vieninga ideologinė filosofinė politinė doktrina yra unikali, neturinti analogų visame pasaulyje.
Dar baisiau – šita doktrina buvo įgyvendinta panaudojant inžinierinę pramonę, kuriant visą naikinimo technologiją, steigiant masinius mirties fabrikus, perdirbant nužudytų žmonių organus, panaudojant juos baldų gamybai ir t.t. - kaip eilinių gyvulių. Tas holokausto siaubas sukrečia civilizacijos pamatus, todėl ir holokaustas vadinasi nusikaltimu ne tik žmoniškumui, bet ir žmonijai.
Holokaustas yra pats žiauriausias šiuolaikinėje istorijoje nusikaltimas, ir būtent todėl užima išskirtinę vietą tarptautinėje baudžiamojoje teisėje. Kitus sovietinio ir nacistinio režimų nusikaltimus žmogiškumui, karo nusikaltimus galime lyginti, vienodai smerkti ir vertinti. Tokia ir buvo ankstesnė, iki Jūsų, Lietuvos užsienio politikos kryptis.
Lietuvoje Jūsų ir Jūsų bendrapartiečių iniciatyva, realizuota keista teisinė ir ideologinė praktika. Lietuvoje yra praplėstas genocido apibrėžimas. Tarptautinės viešosios teisės žodyne (išleistame Briuselyje 2001 m., kuriam įžangą parašė Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininkas G. Guillaume), genocidas apibrėžiamas kaip tarptautinis nusikaltimas, kurio metu vykdomas tyčinis visos ar dalies nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės kaip tokios sunaikinimas. Žodyne taip pat primenamas Jungtinių Tautų 1948 m. konvencijos „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“ priėmimo proceso išbaigtumas nurodant, kad „Priešingai kai kurių reiškiamai nuomonei, 1948 metais konvencijos priėmimo metu 6 – oji Komisija ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja nepasirinko nei „politinio genocido“, tai yra politinės grupės naikinimo, nei „kultūrinio genocido“ <...>.
Tuo tarpu Lietuvoje ne tik praplečiama genocido sąvoka, bet ir imama taikyti atgal. Be jokios abejonės, toks taikymas yra unikalus, prieštaraujantis konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau galimai padedantis persekioti žmones... (tipinis yra Marijono Misiukonio pavyzdys, kuris kaltinamas pagal genocido nusikaltimą). Persekioti žmones įvedus naują genocido apibrėžimą ir pritaikius atgalinį veikimą iš tiesų yra ideologizuotas ir politizuotas žingsnis. Nekantrauju sulaukti šiuo požiūriu Konstitucinio Teismo, į kurį kreipėmės, nutarimo.
Jūsų išsakomas požiūris yra prielaida kai kurių asmenų išpažįstamai dvigubo genocido teorijai, - 1940 – 1941 žydai žudė lietuvius, už tai 1941 – 1944 lietuviai žudė žydus. Tokia doktrina yra ne tik kvaila ir neteisinga, bet ir itin pavojinga. Manau, užsienio reikalų ministras, atstovaujantis Lietuvos interesams, nuo tokių minčių viešo išsakymo turėtų susilaikyti. Jeigu turi atsakomybės jausmą.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad nė viena kita šalis nebando įtvirtinti dvigubo genocido teorijos, nors ir pasirašė 2008 m. deklaraciją.
Aš negaliu sutikti su Jūsų ir Jūsų kolegų bandymais Lietuvos teisėje ir oficialioje Lietuvos politikoje įtvirtinti dvigubo genocido teoriją ir dėti lygybės ženklą tarp nacizmo ir stalinizmo. Pastebėsiu, jog kriminalizuojant antisemitizmą, rasizmą ir kitas veikas, įvestos pataisos ir dėl stalininės okupacijos neigimo. Tai vėl ideologinis principas, kurio nepastebėti negalima.
Žmonės turi teisę į savitą sampratą apie savo istorinę praeitį, turi teisę drąsiai reikšti nuomonę, o demokratinėje visuomenėje egzistuoja neišvengiamas nuomonių pliuralizmas. Apmaudu, kad kai kuriems atrodo, kad didžiausia vertybė yra daužymas Įstatymo vėzdu už išsakytą poziciją, kriminalizuojant tai, kas tarptautinėje praktikoje visiškai nekriminalizuojama.
Gaila, kad Audronius Ažubalis nepastebi, kad mūsų pasirašytą deklaraciją pasirašė ir Jungtinės Karalystės konservatorių atstovai – Martin Callanan, Mike Freer, Matthew Offord, Charles Tannock. Sutinku, kad dirbtinis istorinių tragedijų supriešinimas žmones provokuoja rinktis, bet kyla klausimas, kas tas tragedijas dirbtinai supriešina? Tie, kurie bando jas sulyginti.
Šiuo atveju bandymas sulyginti holokaustą su stalinistiniais nusikaltimais tik dar kartą įrodo, kad bandoma suniveliuoti. Norėčiau išgirsti gerbiamo ministro atsakymą, kodėl Niurnbergo suole buvo teisiami nacistai, bet nebuvo teisiami Italijos Musolinio fašistai.
Tokijo tribunolas teisė Japonijos militaristus ir nagrinėjo nusikaltimus žmoniškumui, tuo tarpu Italijos fašistai, arba Prancūzijos višistai buvo teisiami jų nacionaliniuose teismuose dėl konkrečių karo nusikaltimų.
Niurnbergo suole šalia Hitlerio Musolinis nebuvo pasodintas. Nors abu buvo sąjungininkai. Gal Audronius Ažubalis galėtų atsakyti - kodėl?
Gerbiamas ministre, mano pasirašyta deklaracija neturi nieko bendro su rinkimine kampanija. Tenka pastebėti, kad patys dešinieji, sparčiau artėjant rinkimams, pradeda atakuoti oponentus kaltinimais, kad bet koks žingsnis yra rinkiminis šou. Jūsų viešas pasisakymas viešųjų ryšių prasme yra naudingesnis Jums, nei mano pasirašymas po deklaracija. Beje, turiu pridurti, aš nebalsavau nei už genocido sąvokos praplėtimą, nei jos taikymą atgal, nei už baudžiamąjį persekiojimą žmonėms, kurie nori išsakyti savo viešą nuomonę.
Nagrinėjant II Pasaulinio karo kontekstą ir įvykius tenka suvokti, kad Hirosimos bombardavimas, Drezdeno bombardavimas, Kioninsbergo bombardavimas ir žmonių žudynės, visi, be jokios abejonės, yra laikytini nusikaltimais žmoniškumui. Tokių nusikaltimų žmoniškumui galime rasti visų kariaujančių valstybių veiksmuose, o tai yra labai svarbi tema istorinei atminčiai.
Pagaliau turime suvokti, kad kiekvienas nusikaltimas žmoniškumui, kiekvienas karo nusikaltimas turi būti atskleistas. Kalbant apie Lietuvos istoriją, taip pat galime pasakyti, kad pokario partizaninėse kovose ir stribų, ir Lietuvos partizanų gretose padaryta nusikaltimų žmoniškumui. Šito mes negalime nematyti ar ignoruoti. Turime drąsiai kalbėti apie visus nusikaltimus žmoniškumui, ir visus karo nusikaltimus.
Tačiau šiame kontekste, nusikaltimas žmonijai – holokaustas – nacistų išvystytas iki kraštutinio pavojaus žmonijos egzistencijos pamatams, suvokiamas kaip analogų neturintis nusikaltimas. Nematyti to esminio skirtumo tarp karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir nusikaltimų žmonijai, reiškia nesuprasti holokausto esmės.
Gerbiamas ministre, pabaigai norėčiau palinkėti imtis veiksmų savo istorijos suvokimui ir akiračiui praplėsti. Gal tuomet Jūs, kaip ir Jūsų kolegos Britanijos konservatoriai, galėsite pasirašyti analogišką deklaraciją, minint Vanzė konferencijos septyniasdešimtpenkmetį.