Išsamesnis ir tikslesnis atsakymas – kaina priklausys nuo to, kaip miestui pavyks: 1) susidoroti su atliekų tvarkymo prioritetais, t. y. atliekų kiekio mažinimu, pakartotiniu panaudojimu, perdirbimu ir kitokiu panaudojimu, pvz., energijos gamybai deginant; 2) įgyvendinti principą „moka teršėjas“.
Nes kalba eina ne apie šiukšles, kuriomis paprasčiausiai atsikratome sąvartynuose, o apie laipsnišką perėjimą prie uždaro ciklo atliekų tvarkymo kaip žiedinės ekonomikos elemento ir apie kiekvieno gyventojo asmeninį indėlį į taršos mažinimą bei atsakomybę už tai.
Atliekų tvarkyme siūlomos dvi naujovės: rinkliavos dydžio gyventojams nustatymas pagal faktinį atliekų svorį ir papildomi rūšiavimo konteineriai maisto/virtuvės atliekoms.
Pastarieji padės racionaliau susitvarkyti bent su dešimčia atliekų rūšių, pvz., riebaluotomis picų dėžutėmis, ir bus surenkami nemokamai.
Atliekų svėrimas yra efektyviausias būdas įgyvendinti principą „moka teršėjas“. Šis reiškia, kad visos išlaidos turi tekti teršėjams pagal jų atliekų kiekį, ir turi būti vengiama tas išlaidas apmokėti viešaisiais pinigais. Be abejo, tam reikia identifikuoti visus teršėjus. Šiuo metu „moka teršėjas“ principas Vilniuje įdiegtas, tačiau dar likę labai daug erdvės tobulėti. Keletas praktinių iliustracijų.
Vilniuje per metus surenkama apie 160 tūkst. tonų vadinamųjų mišrių komunalinių atliekų, t. y. apie 275 kg/gyv. ES vidurkis yra 285 kg/gyv. Pasak ekspertų, bendrą kiekį Vilniuje sumažinti vargu ar pavyks augančio vartojimo sąlygomis. Jei kiekis nedidėtų, jau būtų neblogai.
Vilniečiai išrūšiuoja apie 40 proc. atliekų (vadinamųjų pakuočių atliekų – popieriaus, plastmasės, metalo ir stiklo). Dar 5–7 proc. pakuočių atliekų „ištraukiamos“ iš mišrių komunalinių atliekų srauto, nors jame iš viso randama net apie 27 proc. pakuočių (o jų ten neturi būti išvis). Palyginimui: miestas lyderis ES pagal atliekų tvarkymą Trevizas išrūšiuoja 85 proc. atliekų ir tokiu būdu palieka tik 53 kg/gyv. mišrių komunalinių atliekų per metus. Penkis kartus mažiau nei Vilnius.
Minėtiems 27 proc. pakuočių atliekų principas „moka teršėjas“ nebesuveikia. Patekusios į mišrių komunalinių atliekų konteinerį, jos sutvarkomos iš visų vilniečių „kišenės“, nors už jų tvarkymą jau buvo sumokėta prekės pirkimo metu – pakuotės sutvarkymo kaina yra įskaičiuota į prekės kainą. Čia erdvė gerinti efektyvumą ir sutaupyti.
Kita brangiai vilniečiams atsieinanti tarša yra bešeimininkės stambesnių gabaritų atliekos. Turiu minty senus fotelius ir klozetus, naktimis atsirandančius šalia daugiabučiams priskirtų konteinerių. Gyventojams pranešus apie netvarką, atliekų administratorius kviečia transportą, ir vieno seno daikto pavežėjimas pagal „spec.“ užsakymą virsta keliasdešimt eurų sąskaita. Ji padalinama kiekvienam vilniečiui. Kitaip tariant, senas klozetas išvežamas už taksi kainą, o teršėjas lieka nesumokėjęs. Tokių atvejų – virš tūkstančio per mėnesį.
Kad principas „moka teršėjas“ veiktų efektyviau, savivaldybės taryboje reikia trijų sprendimų: įvesti ekonomines paskatas mažinti atliekų kiekį, sukurti modernią infrastruktūrą ir gerinti gyventojų švietimą.
Ekonomines paskatas mažinti atliekų kiekį ir jas rūšiuoti geriausiai atlieka rinkliava pagal atliekų svorį. Kuo mažiau atliekų generuoji, kuo daugiau išrūšiuoji, tuo mažiau moki. Atliekų apmokestinimas pagal svorį yra tiksliausias ir efektyviausias metodas.
Kad sistema neskatintų mesti į kaimyno konteinerį arba, dar blogiau, į mišką, ir tokia apgaule išvengti rinkliavos, dalis atliekų rinkliavos Vilniuje liks fiksuoto dydžio ir bus paskirstyta visiems gyventojams pagal gyvenamąjį plotą. Geriausių ES praktikų pavyzdžiai rodo, kad efektyviausia kintamos ir fiksuotos dalies proporcija atliekų rinkliavoje yra 40/60. Jei pavyks sutarti Taryboje, Vilnius taps pirmuoju miestu Lietuvoje, pritaikęs šį rinkliavos skaičiavimo metodą.
Antras uždavinys – tinkama infrastruktūra rūšiuoti atliekas. Ekonominė paskata neveiks, jei gyventojai neturės galimybės patogiai rūšiuoti.
Galimybė rūšiuoti turi tapti prieinama visiems ir visur. Prie įprastų stiklui, plastikui, popieriui, metalui skirtų konteinerių jau greitai Vilniuje prisidės maisto/virtuvės atliekų konteineriai. Jie turėtų būti surenkami nemokamai ir sumažinti bendrą mišrių komunalinių atliekų kiekį apie 5 proc.
Modernios atliekų infrastruktūros uždavinys yra užtikrinti atliekų sistemos veikimo stebėseną, kitaip tariant, rinkti ir kaupti tikslius bei naudingus duomenis. Kiekvienas konteineris turi turėti „čipą“, kiekvienas konteinerio pakėlimas ir jo svoris turi būti fiksuojami. Duomenys apie atliekų tvarkymą netgi galėtų būtų matomi realiu laiku. Per metus surinktus duomenis būtų įdomu atiduoti „hack4Vilnius“ hakatonui ir pažiūrėti, kokių naujų idėjų miestui jis pasiūlys.
Konteinerių duomenys jau yra renkami individualių namų kvartaluose. Daugiabučių konteineriai irgi turi būti sveriami, o rinkliava apskaičiuojama pagal svorį, kaip ir individualiems namams. Jei reikės aptverti, užrakinti ar kitais būdais padaryti konteinerius prieinamus tik priskirto daugiabučio gyventojams, tą nuspręsti turėtų pati bendrija ar namo administratorius priklausomai nuo situacijos. Jei atliekų turizmas į daugiabučio konteinerius negresia, gal racionalu nieko nedaryti. Bet atsakomybę už sąskaitos pagal atliekų svorį apmokėjimą turi prisiimti paties daugiabučio gyventojai.
Trečia, gyventojų švietimas. Ekonominė paskata ir infrastruktūra neveiks, jei nebus ugdomas gyventojų sąmoningumas ir motyvacija mažinti atliekų kiekį bei rūšiuoti. Geriausių ES praktinių pavydžių studijoje savivaldybėms rekomenduojama kiekvienam miestiečiui skirti 5 eurus per metus švietimui apie atliekų tvarkymą. Vilniuje tai būtų kelis šimtus kartų didesnės išlaidos nei šiuo metu. Gal kiek per didelis šuolis, bet daugiau dėmesio švietimui tikrai reikia. Štai keli „ar žinote, kad“ pavyzdžiai, kurie gali paskatinti atsakingiau vartoti ir mesti atliekas, tačiau daugumai gali likti nežinomi, (kaip ir man buvo nežinomi dar visai neseniai), nesiėmus aktyvaus švietimo:
• Maisto atliekos, tekstilė ir sauskelnės prie klimato atšilimo prisideda daugiau nei plastmasė (didesnė šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija).
• Surinktos maisto atliekos Vilniuje jau yra panaudojamos biodujoms gaminti ir taip sugrįžta į vartojimą, t. y. virsta taupymu.
• Didžiagabaričių atliekų aikštelėse Vilniuje pradėjo veikti dalinimosi daiktais stotelė DĖK’UI, kurioje galima palikti nereikalingus daiktus, o pastarieji randa naujus šeimininkus vietoje to, kad išvažiuotų į sąvartyną. Daugiau info. Beje, kai kuriose šalyse municipaliniai atliekų tvarkytojai netgi atlieka tokių daiktų smulkų remontą - labiau apsimoka pataisyti, nei ardyti ir šalinti.
• 30–50 proc. pasaulyje užauginamo maisto yra iššvaistoma, o vien JK be reikalo iššvaistomam maistui užauginti reikia 19 000 km2 ploto, kas prilygsta maždaug ⅔ visų Lietuvoje esančių žemės ūkio naudmenų (apie 29 000 km2).
Lietuva yra užsibrėžusi tikslą iki 2020 metų perdirbti, pakartotinai ar kitaip panaudoti ne mažiau kaip 65 procentus komunalinių atliekų. Vilniuje šį tikslą gal „išspausim“ vargais negalais, kai pradės veikti Vilniaus Kogeneracinė Jėgainė. Bet ar tokia „ambicija“ džiugina, pamačius Trevizo pasiekimus atliekų tvarkyme, kuriuos minėjau aukščiau?
Ekonominė paskata, patogi infrastruktūra su galimybe surinkti tikslią statistiką ir švietimas yra kertiniai dalykai ateities atliekų tvarkymo sistemoms ir ambicingiems gamtosauginiams tikslams pasiekti.