Todėl šiandien egzistencinę krizę išgyvenantis Liberalų sąjūdis buvo ta politinė jėga, kuri galėjo džiaugtis ypač didele jaunimo lyderių, formuojančių nuomonę, parama.
Jaunimui, matyt, labiausiai įtiko liberalų komunikacija ir patrauklus kandidatų įvaizdis. Tiesa, dažnu atveju žemas politinio raštingumo lygis, matyt, neleido įsigilinti į šios partijos ideologiją, kuri jaunimui žadėjo nebent lengvesnį apsisprendimą išvykti į užsienį.
Deja, kaip teigia politologas Algis Krupavičius, politinis raštingumas Lietuvoje yra problema, todėl jo reikia mokyti ir mokyklose, ir universitetuose. Kaip ir kritiškai mąstyti.
Apmaudu, kad tokio mokymo beveik nėra. Todėl ir balsuojame už šauniai atrodančius ir gražiai kalbančius vyrukus, nekreipdami dėmesio ar nesigilindami į politinį turinį ar jų pažiūras, tikėdamiesi kokio nors stebuklo.
Todėl rinkimų rezultatus bei šalies ateitį ir toliau dėlioja brangūs komunikacijos specialistų sprendimai, kurie su valstybės valdymo ar piliečių lūkesčiais retai teturi ką bendro. O rinkimų sąskaitas ir skolas reikia apmokėti. Taigi, kyla visokių pagundų ieškoti paramos.
Ir po kyšio istorijos matome, kad, greičiausiai, „jumi mumi“ santykiai tarp liberalų ir stambiojo kapitalo nebuvo tik gandai. Tik keista, kad liberalams, visų pirma, ginantiems stambiojo kapitalo interesus, simpatizuoja jaunimas, svajojantis arba jau turintis sukūręs nuosavą verslą.
Neapsigaukite, stambiajam kapitalui ir jo gynėjams gražiai kalbėti apie smulkųjį ar vidutinį verslą apsimoka. Tai puiki priedanga siekti naudos sau. Manote, visi tie verslumo, investicijų pritraukimo skatinimo, biurokratinės ar mokestinės naštos mažinimo pasiūlymai rodo nuoširdų susirūpinimą jumis, tai yra konkurentais – smulkiuoju ar vidutiniu verslu? Neapsigaukite.
Net ir teiginys „mažiau valstybės – daugiau rinkos“, kalba tik apie stambiųjų žaidėjų rinką ir neįgalią valstybę, kuri nesugeba užtikrinti net sveikos konkurencijos.
Liberalai, kaip ir jų vyresni broliai konservatoriai, kone didžiuodamiesi geru žodžiu mini rinką ir nori jos daugiau visur: švietime, aukštajame moksle, sveikatos apsaugoje, kultūroje ar net žmonių santykiuose.
Trumpai tariant, privatizuoti kuo daugiau viešųjų paslaugų ar erdvių, kad tai, kas yra prieinama kiekvienam, taptų prieinama tik tam, kas turi pinigų.
Be to, liberalai, ištikimi laisvosios rinkos entuziastai, nutyli, kad rinka visada bus orientuota ne į kokybę, o į savininko ar akcininko pelno siekį. Gerai, jei suveiks konkurencija, o jei susidarys privatininkų oligopolijos ar monopolijos?
Liberalų, kaip ir socialdemokratų, susirūpinimas žmogaus teisėmis, – sveikintinas. Tik ir vėl tos žmogaus teisės liberalų pareiškimuose dažnai nuskambėdavo dėl madingo „išskaičiavimo“ ar rinkėjų simpatijų.
Tačiau išsprūstantys rasistiniai pareiškimai, sankcijos partiečiams už laisvą nuomonės reiškimą ar pašaipus požiūris į menkesnes galimybes turinčius žmones prieštarauja deklaratyviems liberalų pareiškimams.
Jaunimas, balsuodamas už liberalus, stato ant kortos savo gyvenimą, nes jų gerovę nulems sėkmė – pasisekimas rinkoje. Kaip ir kazino, taip ir čia, laimės tik maža dalis, o didžioji dalis išeis dar labiau nuskurdę su išsisklaidžiusios „amerikietiškos svajonės“ miražu.
Taip, siedamas ateitį su liberalais, žmogus gali laimėti „aukso puodą“, bet pralošti viską – didesnė tikimybė. Nes liberalų fortūna myli sėkmės džentelmenus ir labai didelius pinigus. Ir tik juos.