Turėtume būti dėkingi už tai, kad Lietuvoje vis dar gyvename saugiai ir realios karo grėsmės nėra. Žinoma, nerimaujame dėl signalų, kuriuos gauname iš kai kurių kaimyninių valstybių, tačiau iš esmės esame saugūs. Rodos, galėtume tiesiog būti laimingi, patenkinti ir džiaugtis taikaus gyvenimo malonumais. Tikiu, kad didelė dalis tautiečių būtent taip ir daro. Na, bent jau toks vaizdas susidaro stebint socialiniuose tinkluose sklindančią euforiją.
Nors artėja ta diena, kuri pažymės, jog karas Ukrainoje tęsiasi jau dvejus metus, mes vis dar juo domimės, aukojame, stebime naujienas. Žinoma, ne taip, kaip pirmosiomis dienomis, tačiau žinome, kas vyksta. Spaudoje paskaitome, kiek žmonių buvo sužalota, kiek žuvo, baisimės, jog tarp jų yra begalės vaikų. Smerkiame ir piktinamės rusiškos agresijos sėjamu nesaugumu. Tuo tarpu Ukrainoje rašistai mėto bombas ant galvų, skraidina dronus ir daro viską, kad žmonės nesijaustų saugūs ir palaužtų jų valią. Ten vyksta karas.
O koks karas vyksta pas mus? Turbūt čia skaitytojas nedvejodamas pagalvos, kad jokio karo Lietuvoje nėra. Kaip jau minėjau, kol kas gyvename saugiai ir tarsi neturime bėdų. Deja, tai tik iliuzija.
Per šventes iš šeimų, kurios mėgavosi saugios šalies saugiu gyvenimu ir galimybe švęsti iki sąmonės netekimo, laikinai globai buvo paimta daugiau nei šimtas vaikų. Šimtas! Beje, labai įdomus faktas, kad vaiko teises užtikrinančios tarnybos per šventes laikinų globėjų prašo būti „kovinėje parengtyje“ ir niekur nejudėti iš namų. Šie žmonės turi būti pasiekiami ir būti pasirengę bet kuriuo metu priimti kokį nors apleistą vaiką laikinai globai. Tai vyksta šalyje, kurioje nėra karo.
Tikrai džiaugiuosi, kad turime tokią sistemą, turime globėjus, kurie yra pasirengę priimti vaikus bet kada. Prieš kokius 25-erius metus apie tai galėjome tik pasvajoti. Kita vertus, man kartais kyla klausimas, ar tikrai mūsų valstybėje sukurta sistema neskatina kai kurių suaugusiųjų naudotis ja kaip kokia „nemokama“ auklių agentūrą. Žodį „nemokama“ kabutėse rašau todėl, kad už šią paslaugą galų gale sumoka mokesčių mokėtojai. Tai paslauga, už kurią kai kurie biologiniai tėvai, po savaitės ar dar ilgesnio laiko atgavę vaiką, nesugeba net padėkoti ir šią galimybę priima tiesiog kaip faktą. Taip juk turi būti.
Ne kartą ir ne du teko girdėti istorijas, kad tie nuostabieji biologiniai tėvai, rodos, net nesuprato, kur buvo dingę jų vaikai. Pasitaiko, kad grąžinus vaiką atgal tie patys tėvai žiūri į laikinuosius globėjus su nepasitenkinimu ir nuostaba. Suprask, dar tą namų balastą-vaiką galėjai pasilaikyti pas save.
Klausantis tokių istorijų kraujas tiesiog verda. Turime taiką bei visas galimybes vaikams užtikrinti saugią aplinką, tačiau kasdien šimtai vaikų patiria siaubingą emocinį ir fizinį smurtą. Keista, pikta ir graudu.
Suprantu, kad visi neprivalo žinoti apie įvairiausius mokslinius tyrimus, kurie parodo, ką vaikui reiškia toks jo mėtymas iš vienos šeimos į kitą ir jo sugrąžinimas ten, kur jo iš esmės nelaukia. Net jeigu įsivaizduosime, kad toks vaikas užaugęs turės sėkmingą karjerą, jį visą gyvenimą vis tiek persekios nesaugumo šmėkla. Tokiose šeimose augę vaikai niekaip negali atsikratyti niokojančio vaizdo apie savo neblaivią, galbūt prislėgtą motiną. Tėvui arba patėviams jaučia neapykantą, nes tie vaikystėje su jais elgėsi taip, tarsi jie iš viso neturėjo būti gimę.
Tikrai sunku suvokti situaciją, kai turėdami savo šalyje taiką, turėdami visas galimybes gyventi nelakstydami į priedangas ar slėptuves, tuo pačiu turime tiek daug žmonių, kurie žiūrėdami į savo vaikus niekuomet nenusišypso. Kai tarp vaiko ir mamos ar tėčio nėra jokio emocinio ryšio, jam sunku susigaudyti, kas yra meilė, ką reiškia būti mylimam ir branginamam. Vaikas tarsi gyvena įkalintas tokioje atokioje vietoje, kad jos net nepasiekia saulės šviesa. Ir štai tokiems žalojantiems tėvams stengiamės kuo greičiau grąžinti vaiką, nes esame susikūrę mitą apie ypatingą biologinės šeimos gerovę.
Stebėdamas ir klausydamas kolegų politikoje, galiu pasakyti, kad ateina metas peržiūrėti šias nuostatas. Nenoriu neigti biologinės šeimos svarbos, tačiau reikia pasakyti, kad tėvas lygiai taip pat gali būti vaiko prievartautojas ir tvirkintojas. Statistiškai tam yra net didesnė tikimybė, nei vaikui būti tvirkinamam pašaliečio.
Alkoholizmas ir vaiko apleistumas yra ilgalaikiai vaiką traumuojantys įvykiai, kurie daro šimtus kartų didesnę žalą ir įtaką vaiko gyvenimui negu vienkartinis patirtas smurtas. Šiuos mano teiginius irgi jau įrodė įvairiausi moksliniai tyrimai. Vadinasi, norėdami kurti geresnę visuomenę, turime sudaryti sąlygas vaikui pajusti, kas yra saugumas, šiluma ir pagarba jam. Tai negali įvykti per savaitę ar dvi, nes per tokį trumpą laiką nepasikeičia nei tėvų nuostatos, nei jų požiūris į savo vaiką. Tokiems pokyčiams reikia mėnesių ir dar su sąlyga, kad tėvai pradės keitimosi procesą. Tam neužteks to klasikinio „aš jau negėriau visą savaitę“ pareiškimo su parodymu, kad šaldytuve yra maisto, bet realaus gyvenimo pokyčio, įmanomo tik po pusmečio ar dar ilgiau. Vaikas į namus turėtų grįžti tik tuomet, kai jis iš saugios aplinkos bus perduotas į ne mažiau saugią biologinės šeimos aplinką. Čia turi pradėti galioti principas ne „biologinė šeima“, o saugi aplinka. Ir visai nesvarbu, kur ta saugi aplinka yra.
Linkėdamas gražių Naujųjų metų visiems vaikams labai norėčiau palinkėti turėti mylinčius, šilumą ir pagarbą rodančius suaugusius žmones. Suaugusiesiems savo ruožtu linkiu ne tik dūsauti dėl rašistų aukų, bet pagalvoti apie tai, ką mes darome ne taip, kad gyvendami taikoje vis tiek turime ne ką mažiau smurto aukomis tapusių vaikų savo šalyje. Pradėkime nuo savęs ir keiskimės. Juk Naujieji metai – puiki simbolinė pradžia.