L. Jonauskas – Seimo narys, vienas jauniausių Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime narių. Visuomenėje įprasta iš jaunų specialistų tikėtis aukštesnės kultūros – tiek politikoje, tiek kitose viešojo gyvenimo sferose. Deja, jaunasis socialdemokratas čia sugeba mus nuliūdinti.
Atsivertus anksčiau minėtą jo komentarą ilgai laukti, kol parlamentaras užlips ant grėblio, tikrai nereikia. Pirmose keliose pastraipose pasisvaidęs lozungais ir abstrakcijomis, netrukus L. Jonauskas griežtai taria: „Kai žvelgi į valdančiųjų sukonstruotą kreivą, šleivą pensijų kaupimo sistemą, atrodo, kad ji specialiai sukurta tam, kad tarnautų ne žmonėms, o verslui, valdančiam privačius pensijų fondus.“
Naratyvas girdėtas tūkstančius kartų: valdantieji tarnauja verslui ir elitui, o aš ginu jus – Lietuvos žmones ir nuskriaustuosius. Chrestomatinis populizmo pavyzdys – „elitas“ prieš „paprastus“ žmones.
Vis dėlto tiesa nėra tokia, kokią ją bando pavaizduoti L. Jonauskas. Parlamentarui noriu priminti, kad ši kreiva, šleiva pensijų kaupimo sistema tikrai buvo sukonstruota valdančiųjų, bet ne tų, kurie savo darbus pradėjo 2020 m.
Labai nenoriu būti tuo, kuris gadina gerą istoriją faktais. Pensijų kaupimo sistemą dar 2003 m. „išrado“ tie patys socialdemokratai su pensininkų fėja tituluojama Vilija Blinkevičiūte priešakyje, krizės apyaušryje ištaškiusią „Sodros“ rezervą, kas vėliau nuvedė visus Lietuvos žmones – nuo pensininkų iki dirbančiųjų – į diržų veržimąsi.
Privalomuoju kaupimu, kuriuo taip skundžiasi L. Jonauskas ir kuo kaltina valdančiuosius, Lietuvos žmones „aprūpino“ Sauliaus Skvernelio Vyriausybė 2018 m., kuri buvo sudaryta su ne kuo kitu, kaip Lietuvos socialdemokratų partija.
Nekvestionuojant turinio ir pačios pensijų sistemos privalumų ir trūkumų (pats asmeniškai pensijai ruošiuosi ir kaupiu), mane būtent šis veidmainiškumas iš jauno politiko lūpų labiausiai nuvilia.
Suprantu, kad prieš rinkimus kyla nenumaldomas noras pasivaikyti pigaus populiarumo taškų. Bet ko labiausiai norėtųsi bent jau man, tai kažkaip apsieiti be melo ir vadovėlinio populizmo. Visada sakiau sau, kad politikoje svarbiausia atsakomybė. Atsakomybė prieš rinkėjus, bendražygius ir visą visuomenę.
Trumpai pratęsiant L. Jonausko teksto analizę, kur skundžiamasi sumomis, kurios nulemia pensijų išmokos rūšį, parlamentaras piktinasi dabar galiojančiais rėžiais, kurie nustato, kokius veiksmus su sukauptais pinigais asmuo gali atlikti. Vis dėlto projektuodamas ateitį socialdemokratas nepamini, kad šių sumų ribos indeksuojamos kas trejus metus, o tai reiškia, kad didėja.
Su statistika L. Jonauskas irgi per daug nesivargina, bet padėsiu susiorientuoti: „Sodros“ duomenimis, vidutinis anuiteto, kurį ir moka pastaroji organizacija, dydis yra ne 20 ir ne 30 eurų, kaip savo tekste mini socialdemokratas, o apie 65 eurus.
Kol „Sodra“ nepaskelbė 2024 m. sausio pensijų dydžių, negalime įvertinti naujausių duomenų, tačiau, jei lyginsime su 2023 m., kai vidutinės senatvės pensijos su būtinuoju stažu dydis buvo 574 eurai, vidutinis anuitetas sudarė 11 proc. šios pensijos dydžio.
Kad ir kaip gali pasirodyti keista, bet šio mano komentaro esmė nebuvo pensijų sistemos analizė ar siekis įrodyti, kad mano doktrina pranašesnė už oponento. Puikiai suprantame, kad pokyčių ir tobulinimo sistemai reikia, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai jau yra parengę siūlymus, kuriuos teiks po Konstitucinio Teismo sprendimo.
Šis komentaras yra labiau skatinimas visuomenei kritiškai vertinti tai, kas politikų yra rašoma. Visas šis procesas dar suintensyvės artėjant rinkimams, kada skirtingi politikai nesibodės griebtis populizmo šiaudo, siekdami paklodę bent centimetru patraukti savęs link. Gal aš jaunas ir naivus, bet labai tikiuosi sulaukti dienos, kada Lietuvos politikoje kiekvienas savo tiesą gins be išvedžiojimų ir melų, o tik skaičiais ir objektyvia informacija grįsta retorika.