•Energetinis karas prasidėjo anksčiau nei karas Ukrainoje – dar pernai kovą
•Putino viltis – augantis piliečių nepasitenkinimas elektros ir šildymo kainoms Ukrainą remiančiose valstybėse
•Pagrindinė priemonė, kuri būtų leidusi sumažinti Rusijos energetinio karo prieš Europą pasekmes Lietuvai - tai savos elektros energijos generacijos pajėgumų turėjimas
•Vyriausybė numatys atitinkamas biudžetines priemones, kad Lietuvos žmonės savo energijos sąskaitose kuo mažiau pajustų šio energetinio karo poveikį.
Rusija prieš Ukrainą kariauja kruviną ir alinantį karą, o prieš Europą - energetinį karą. Rusijos ir Putino tikslas – Europos valstybių Vyriausybių, remiančių Ukrainą, pakeitimas. Akivaizdu, kad turimais energetiniais svertais Rusija siekia Europos valstybėse sukelti kuo didesnius ekonominius sunkumus, taip kelti socialinius neramumus ir iš Vyriausybių bei parlamentų pašalinti politines jėgas, kurios šiandien remia Ukrainą.
Putino viltis – augantis piliečių nepasitenkinimas kaip ant mielių augančiomis elektros ir šildymo kainoms Ukrainą remiančiose valstybėse. Europos visuomenių manymu, karas vyksta kažkur toli, Rytų Europoje. Be to, Rusijos manipuliavimas energetinių žaliavų tiekimu ir jo poveikis energijos rinkoms žmonėms nėra labai aiškus, suprantamas ir įdomus, todėl pyktis dėl didėjančių kainų nukreipiamas į savo Vyriausybes. Populistai a la Orbanas ragina draugauti su Ukrainą grobiančia Rusija, naudotis jos pigiais energijos ištekliais ir tokiu būdu laikinai palaikyti taip visų trokštamą gerovę.
Tiesa, šis Putino energetinis karas prieš Europą neprasidėjo vakar. Jis prasidėjo 2021 m. kovo mėn., kuomet Rusija sustabdė rinkos (spot) dujų pirkimo sandorius, pradėjo palaipsniui mažinti dujų srautus dujotiekiuose, einančiuose per Lenkiją ir Ukrainą, bei žymiai mažiau pildė „Gazprom“ priklausančias dujų saugyklas Vakarų Europoje. Antai 2021 m. gruodį, kai paprastai prieš prasidedant intensyviausiam žiemos periodui saugyklos būdavo pripildomos iki maksimalaus lygio, tąkart jos vos siekė pavasarinį minimumą.
Kaip žinia, didžioji dalis Europos ekonomikų buvo ir tebėra labai priklausomos nuo dujų iš Rusijos importo. Nuo 2021 m. kovo Rusijai palaipsniui mažinant dujų tiekimą, o šiandien, karui Ukrainoje tebesitęsiant jau 6 mėnesius, Rusijos dujų tiekimas į Europą yra minimalus. Dėl dujų pasiūlos Europoje radikalaus sumažėjimo kainos šiandien yra rekordinėse aukštumose. Kaina TTF dujų biržoje šiandien yra 14 kartų aukštesnė nei 2021 m. kovą – tuomet ji buvo 18 Eur/MWh, o šiandieninė kaina – 268 Eur/MWh.
Dujos yra Vokietijos – Europos ekonominio variklio – energetinė ašis. Brangstančios dujos iš esmės kelia Vokietijos pramonės kaštus, tai itin skaudžiai atsiliepia šalies ekonomikai, o kartu šias Vokietijos pagirias jaučia ir visa Europa.
Tačiau dar svarbesnis aspektas – dujos yra svarbus elektros energijos generacijos šaltinis. Europos dujinėse elektrinėse pagaminta elektra sudaro labai reikšmingą visos Europos elektros energijos gamybos dalį.
Būtent pagal dujų kainą pastaruoju metu, kai Europoje vyrauja karšti, mažai vėjuoti orai, formuojasi ir elektros kaina. Esant tokioms sąlygoms galime nesunkiai apytiksliai paskaičiuoti rinkos kainą – TTF biržos dujų kaina x 2 + 60 Eur = elektros kaina už MWh.
Elektros gamybos stygius
Pagrindinė priemonė, kuri būtų leidusi sumažinti Rusijos energetinio karo prieš Europą pasekmes Lietuvai - tai savos elektros energijos generacijos pajėgumų turėjimas. Būtent stabilios elektros energijos gamybos pajėgumai nebūtų leidę elektros kainoms šokti į kažkada neįsivaizduotas aukštumas.
Todėl šioje vietoje privalu prisiminti anksčiau atmestus sprendimus. Vienas svarbiausių iš jų buvo Visagino atominės elektrinės projekto atmetimas. Visagino atominės elektrinės elektros kaina (su elektrinės uždarymo kaštais) būtų buvusi 68 Eur/MWh, o šiandien vidutinė elektros kaina yra 500 Eur/MWh. Kaip žinia, Lietuva patariamuoju referendumu 2012 m. nusprendė atsisakyti atominės energetikos. Lietuvos vidaus saugumo struktūros yra aiškiai konstatavusios, kad tuomet, 2011-2012 m., Rusijos tarnybos aktyviai rūpinosi, dėjo pastangas ir skyrė finansinius išteklius, kad Lietuvos viešoji opinija būtų nukreipta prieš atominę energiją. Tai yra faktas.
Vėliau, nuo 2016 m., kai buvo pradėtas vystyti Astravo AE projektas, Rusija ir Baltarusija visaip kaip stengėsi įtikinti Lietuvą importuoti Astrave pagamintą elektrą.
Visuomenėje kartais vis dar iškeliamas argumentas, kad Lietuvai reikėjo neuždaryti Ignalinos atominės elektrinės, nes neva buvo skirtos didžiulės investicijos į elektrinės saugumą. Taip, IAE veiklos ir reaktorių monitoringas buvo gerokai pranašesnis nei kitų tokio tipo sovietinių jėgainių. Tačiau IAE reaktoriai buvo fundamentaliai pavojingi – tai Černobylio tipo RBMK reaktoriai, kurie avarijos atveju radioaktyvų grafitą išleidžia į išorę (kaip nutiko ir 1986 m. Černobilyje). Stodama į ES Lietuva priėmė įsipareigojimą uždaryti jėgainę, be to, IAE gyvavimo ciklas jau būtų pasibaigęs 2020 m.
Tačiau didžiausia klaida - kad Lietuvoje iki šiol nebuvo sukurta paskatų plačioms investicijoms į atsinaujinančią energetiką, pirmiausiai - į vėjo sausumoje energetiką. Nors važiuojant nuo Kryžkalnio link Klaipėdos ar nuo Ukmergės link Utenos pievose matyti stambios vėjo jėgainės, tačiau iš esmės atsinaujinančios energijos Lietuvoje galėjo būti žymiai daugiau. Tuo metu priimtame įstatyme buvo įšaldytos atsinaujinančios energijos plėtros lubos ties 700 MW galia, nes manyta, kad nepastoviai gaminama atsinaujinančių šaltinių energija išbalansuos energetikos sistemą.
Šiandien Lietuva idealiausiu atveju pati pasigamina tik apie trečdalį šalyje suvartojamos elektros energijos. Tikslus vidurkis per pastaruosius penkerius metus – 31,6 proc. viso šalies energijos poreikio. Visą kitą trūkumą Lietuva importuoja iš Švedijos per „Nord Balt“ jungtį bei iš Suomijos, Estijos, Latvijos per pralaidumus su Latvija. Pigios atsinaujinančios energijos generacijos trūkumas Lietuvoje yra esminė priežastis, lemianti aukštas elektros kainas.
Neišmintingu laikyčiau 2015 m. priimtą sprendimą panaikinti VIAP Lietuvos energetinės infrastruktūros palaikymui ir pastoviesiems kaštams. Būtent VIAP pagrindu buvo išlaikoma Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės, Panevėžio termofikacinės elektrinės ir Kauno termofikacijos elektrinės veikla ir rentabilumas. Po VIAP panaikinimo 2015 m. spalio mėn. visa ši infrastruktūra, turėjusi užtikrinti elektros energijos rezervą (bei kartu tiekti šilumą), buvo nurašyta ir apleista. Iš visos šios infrastruktūros šiandien tik Panevėžio elektrinė veikia „miegančiu“ režimu, t.y., turi būti pasiruošus darbą pradėti per 12 valandų.
Vilniaus ir Kauno elektrinės šiandieninės krizės atveju būtų galėjusios elektrą gaminti naudojant už dujas gerokai pigesnį mazutą.
Žinoma, tuo metu 2015 m. buvo sunku numatyti karą ir situaciją, kuri gali kilti, tačiau ir tuo metu buvo specialistų, įspėjusių apie galimas rizikas iš esmės mažinant konvencinės generacijos pajėgumus.
Kainos skaičiavimo algoritmas
Praėjusią savaitę Lietuvoje užfiksavus aukščiausią istorijoje elektros kainą atkreipėme dėmesį į elektros biržos „Nord Pool“ taikomą kainos nustatymo algoritmą. Tokia aukšta vienos valandos elektros kaina iš esmės yra vienkartinis įvykis, tačiau jis tapo tuo psichologiniu dirgikliu, kuris papildomai atkreipė dėmesį į išaugusių energijos kainų lygį.
Algoritmas (Euphemia) yra priimtas ir patvirtintas ACER – visų ES energetikos reguliuotojų sąjungos. Prieš keturis mėnesius Lietuva ir kitos mūsų regiono valstybės kreipėsi į Europos Komisiją su prašymu perskaičiuoti algoritmą, iš jo išimant dujų kainą kaip elektros energijos kainos nustatymo matą. ACER atsisakė keisti algoritmą, nes, jų teigimu, taip būtų sugriauta visa elektros energijos rinka.
Litgrid, Energetikos ministerijos iniciatyva, prieš kelias dienas išsiuntė konkretų pasiūlymą į Nord Pool dėl algoritmo modalumo keitimo, kurio pagrindu buvo atmetamas Lietuvos elektros gamintojų siūlymas prekiauti elektra.
Konkurencijos įvedimas į elektros tiekimo rinką
Po „Perlas energija“ istorijos viešojoje erdvėje atsirado nemažai nuomonių, peikiančių visą liberalizavimo idėją bei konkurencijos elektros energijos rinkoje sukūrimą. Toks požiūris yra klaidingas.
Pirma, patį liberalizacijos procesą tiksliau vadinti konkurencijos įvedimu į elektros tiekimo rinką.
Antra, šiandien yra aišku, kad žmonės, I ir II liberalizavimo etape jau pasirinkę tiekėjus ir užsifiksavę kainas, šiandien už elektrą moką kur kas mažiau nei šiandieninė rinkos kaina. I etapo vartotojai moka vidutiniškai 17 cnt/kWh, II etapo vartotojai dėl išaugusios dujų kainos moka jau 25 cnt/kWh (ir ši kaina yra iki 9 cnt valstybės kompensacijos). Tuo tarpu visuomeninio tiekimo kaina, nustatoma pagal kainą rinkoje, šiandien yra 33 cnt/kWh, o link žiemos gali siekti apie 50-70 cnt/kWh, nes toks elektros kainų lygis šiuo metu yra Europos elektros biržose.
Trečia, vidutinėje perspektyvoje konkurencija tiekimo rinkoje yra esminė mūsų energetikos sistemos vystymosi sąlyga. Nes tuomet, kai dėl jau priimtų sprendimų Lietuvoje gerokai paaugs atsinaujinančios energijos pajėgumai, nepriklausomi elektros energijos tiekėjai galės pirkti elektrą iš smulkesnių ir stambesnių atsinaujinančios energijos parkų ir šią pigią elektrą tiekti vartotojams. Ši elektra bus gerokai pigesnė, nes bus perkama tiesiai iš gamintojo, o ne biržoje.
Kitaip tariant, kainos už elektrą požiūriu konkurencijos atvėrimas jau pasiteisino, nes pagrindiniai tiekimo rinkos dalyviai: a) turi savo generacijos, todėl elektrą gali parduoti pigiau; b) vykdo finansiškai tvarkingą veiklą, todėl yra apsidraudę nuo rizikų ir elektros kainų šokinėjimo biržoje.
Paprastai tariant, jeigu ne I ir II liberalizacijos etapai, šiandien valstybė iš biudžeto vartotojų kompensavimui turėtų išleisti apie 1 mlrd. Eurų. Kodėl? Nes valstybė pati turėtų tokioje nepastovioje europinėje rinkoje pirkti brangią elektrą, kuri galų gale Lietuvos žmonių sąskaitose tikrai nebūtų pigesnė nei šiandien tiekiama nepriklausomų tiekėjų.
III liberalizavimo etapą ministerija ir Vyriausybė nutarė nukelti dėl kelių priežasčių. Šiame etape likę vartotojai bendru elektros energijos suvartojimo aspektu sudaro likusią nedidelę dalį. Taip pat – šiame etape daugiausiai yra vyresnio amžiaus žmonių, kuriems reikia valstybės pagalbos pasirenkant jiems geriausiai tinkantį nepriklausomą tiekėją. Šiems žmonėms elektra bus tiekiama pagal visuomeninio tiekimo kainą bei reikšminga dalis kainos bus kompensuojama valstybės – valstybė pasirūpins, kad ši socialinė grupė dėl išaugusių elektros kainų nepatirtų didelės finansinės naštos. Europinėse rinkose elektros kainoms mušant rekordus, nėra pagrindo skubėti su III liberalizavimo etapu ir protingiau palaukti atsinaujinančios energijos gamybos bangos, kuri reikšmingai mažins kainą vartotojams.
Lietuvos veiksmai karo akivaizdoje
Jau 2021 m. gruodį, kai į Kaliningradą grįžo Rusijos SGD krovinį vežantis Marshal Vasilevsky, pradėjome ruoštis būsimam karui bei energijos žaliavų stygiui. Priėmėm sprendimus dėl reikalingo dujų rezervo užsitikrinimo.
Pasirūpinom LitPol Link jungties išplėtimu, siekiant būti saugiems nuo Rusijos ketinimų sutrikdyti sklandų Lietuvos elektros energetikos sistemos darbą. Taip pat sėkmingai išbandėme šios jungties darbą sinchroniniu režimu su kontinentinės Europos tinklu. Indikatyvu, kad birželį, per visą Kaliningrado tranzito istoriją, Rusija grasino atjungti Lietuvą nuo BRELL, tačiau pats Kaliningradas atšaukė autonominio veikimo testą. Tai aiškiai parodė, kad pati Rusija, skirtingai nei Lietuva, nėra paruošusi Kaliningrado energetikos sistemos nepriklausomam veikimui.
Pabaigėme Lietuvą ir Lenkiją jungiančio GIPL dujotiekio darbus, o tai užtvirtino regioninę dujų sistemų integraciją, atvėrė dar didesnį ekonominį potencialą Klaipėdos SGD terminalui – šiuo metu terminalo išdujinimas yra aukščiausias nuo pat 2014 m.
Taip pat Vilniuje, Šiauliuose, Alytuje ir Utenoje pradėti elektros energijos kaupimo įrenginių statybos darbai. 200 MW baterijų sistema užtikrins Lietuvos elektros energijos sistemos patikimumą – tiek veikiant savarankiškai, tiek veikiant kontinentinės Europos tinkle. Baterijos padės Lietuvai siekti atsinaujinančios energijos tikslų, vykdant atsinaujinančios energijos plėtrą, baterijos užtikrins reikiamą elektros energijos sistemos balansavimą.
Šį birželį Seimas priėmė atsinaujinančios energijos proveržio paketą – įstatymų pakeitimų rinkinį, kuris iš esmės spartins atsinaujinančios energijos plėtrą Lietuvoje. Paketu mažinami biurokratiniai trukdžiai, pertekliniai ribojimai saulės ir vėjo elektrinėms, kuriamos palankesnės sąlygos gaminančių vartotojų augimui, energetinių bendrijų kūrimuisi. Jau po kelių metų, dėka šio paketo, matysis ryškus atsinaujinančios energijos generacijos šuolis Lietuvoje.
Ilgą laiką atsinaujinančių pajėgumai buvo apie 500 MW, o jau šį pavasarį pasiekėme 1 GW instaliuotos galios atsinaujinančių išteklių. Išlaikydami šį tempą 2025 m. turime pasiekti iki 5 GW instaliuotos galios atsinaujinančios energijos, o tai sudarys apie 60 proc. visos Lietuvoje generuojamos elektros.
Ruošiantis šildymo sezonui, taupant dujas ir siekiant suvaldyti šildymo kainas, kartu su Vilniaus miesto savivaldybe ir Vilniaus šilumos tinklais priėmėm sprendimą Antrojoje Vilniaus termofikacinėje elektrinėje šią žiemą naudoti mazutą. Tai leis vilniečių sąskaitoms už šildymą praktiškai neaugti.
Vyriausybė numatys atitinkamas biudžetines priemones, kad Lietuvos žmonės savo energijos sąskaitose kuo mažiau pajustų šio energetinio karo poveikį.
Nebijokim
Esminė šiandieninės energetikos kainų krizės priežastis yra Rusijos energetinis karas prieš Europą, o šis karas gali baigtis tik pasikeitus Rusijos vadovybei. Taigi nėra pagrindo tikėtis, kad artimiausiu laikotarpiu Rusijos veiksmai keisis. Reikia nusiteikti, kad artimiausi metai bus sunkūs, tačiau mes kovojame energetiniame fronte, o ukrainiečiai kovoja realiame fronte. Taip, augančios energijos kainos ir ekonominis nestabilumas yra nemalonūs dalykai. Tačiau pagrindinė kova vyksta ne Lietuvoje, o Ukrainoje.
Mes didžiuojamės principinga laikysena visų karą vykdančių ir jį palaikančių režimų atžvilgiu. Kiek išgalėdami, priešinamės diktatorių užmačioms ir giname žmogaus orumą. Pavasario pradžioje visai Europai parodėme pavyzdį, kai pirmieji visam laikui nutraukėme rusiškų dujų ir naftos importą. Neretai kritikuojame Vokietiją bei kitas valstybes, kurios sakė, kad energetinė integracija su Rusija yra grynai ekonominis, o ne politinis klausimas.
Esame energetiniame kare, tai mums kainuoja ir kainuos, Vyriausybė ir ministerija daro viską, ką gali, tačiau turime laikytis vieningai, nes tik taip įveiksime bet kokius iššūkius.