Paskui pastebėjau, kad tą patį darau jau ir likęs vienas. Kaip fotografas, visur matantis neblogų kadrų galimybę, taip ir aš – visur regiu geresnių ar blogesnių scenarijų užuomazgas. Viena iš tokių mane vis jaudinančių ir dominančių nūdienos temų yra neapykantos komentarai, savotiškas fašizmo prieangis, leidžiąs nujausti, kas nutiktų, jei netyčia (neduok, Die!) okupacija... Kokie žmonės – ką mąstantys, mėgstantys, kaip ir dėl ko traumuoti – galimai rinktųsi kolaboravimą, veikimą prieš savo valstybę... Koks tas tautietis, žmogus, kuris mane ar panašius nevykėlius mielai tremtų į Sibirą.
Tad nutariau pabandyt kūrybiškai sureaguot į vieną eilinį komentarą, kokių nūnai apstu – ir pabandyt „pažaist“ scenarijų: ar susidėliotų kinematografiška istorija iš vieno mažo neapykantos komentarėlio. Iš pradžių apie šį sumanymą negalvojau itin rimtai, tačiau kai mintimi pasidalinau FB ir pasipylė talpūs „komentarai komentarui“ – supratau, kad istorija vystosi savaime. Kad tai gyvas džiazas, ir komentatoriai meistriškai siūlo galimus scenarijaus posūkius. Netgi nurodo, kaip išvengt banalybių ir klišių.
II
Mano pirmasis FB komentaras buvo toks:
Sekmadienio skaitiniai (iš komentarų lrt.lt):
Rita Skieciuviene:
O kam keršija lasbergis naikina Lt, ir zmonis, kam keršija šitas senolis, kam, Lietuva jau dugne, nusikaltėliai laisvė.
...................
Paskaičiau ir bandau įsivaizduot p. Ritą – kaip jaučiasi, ką mąsto, kokias knygas skaito, kokias TV laidas mėgsta, už ką balsavo, ką veikė sovietmečiu, apie ką kalbasi su kaimyne. Galvoju, gal kitąsyk net ir kino scenarijų norėtųsi sukurti apie p. Ritą. Ar dokumentinį.
Fantazavimui apie scenarijų žinių, aišku, mažoka, bet pradėti galima ir pasižiūrėjus FB:
Works at MB Pramogų Stilius
Studied at Kauno kolegija
Lives in Kaunas
Mėgstami ir sekami rusiški portalai, tipo - Новости Из Мира Людей: История мира фальшивая. Kas dar – daug Putino, matosi, kad p. Rita už Trumpą, griežtai prieš vakcinas. Ir rožės draugams.
Toks Pramogų stilius.
III
Kitądien pusiau juokais užsimečiau pradinę, kiek banalią scenarijaus pradžios galimybę, ir pasidalinau su garbiais komentuotojais:
Ritos pramogos
(scenarijaus apmatai)
pagrindinė veikėja 52 metų Rita, oficialiai dirbanti „Pramogų stiliuje“:
Tai vienos dienos kronika – tos dienos, kai Rita parašo eilinį komentarą į LRT.lt apie Landsbergį. Bet būtent nuo šio komentaro viskas jos gyvenime pasikeičia.
Tą komentarą ji, tarkim, parašytų apie 12 valandą dienos. Svarbu žinoti/sukurti tos dienos įvykius, gal net ir vakarykščius. Pagirios būtų pernelyg neįdomu, nebent santykių aiškinimosi fone su buvusiuoju Kęstu, kuris ją terorizuoja, kad Ritos mamos namas kaime vis dar neparduotas, o juk pinigai (atseit) turėtų priklausyt abiems, nes Ritos mama mirė, kai jie dar nebuvo išsiskyrę. O buvusysis dabar kaip tik visiškai be pinigų. Jis ir atsinešė tą butelį, paskutinius susikrapštęs, nes norėjo reikalą išspręst draugiškai, kaip seniau – pasirodo, net pirkėją namui gerą radęs. Rita bandė jį išvaryt, buitinis konfliktas, kurio metu Rita patyrė smurtą, bet prie to ji jau įpratusi.
Taigi, „komentaro rašymo“ diena – tai jau ta diena, kai Ritos „kantrybės taurė“ perpildyta, nes ir užsakovai iš ambasados neatsiskaito už darbą – jau antrą mėnesį, tik žada vis. Jiems pofig, kad kovidas! Rita ryte net draugei skambinusi ir tarp kitko (lyg juokais) pasakius, jeigu jei taip ir toliau, tai „ant bajerio parašysiu apie Landsbergį šiandien ką nors gera, specialiai, o ką jie man...“ Be to, ji truputį susinervinus ir dėl to, kad šį mėnesį jai davė portalą LRT.lt, kurio nemėgstanti, ten jie aiškiai yra žydamasonų bei soroso įtakoje. Ten eit, kaip į velnių irštvą lįst.
Bet visgi parašo, ir tada... Čia prasideda įdomioji dalis.
Ta draugė, pasirodo, visgi nenuleido negirdomis, ji paskambino į ambasadą ir perpasakojo, rekomenduodama išspręsti problemą, nes Rita visgi – savas ir profesionaliai dirbantis žmogus, nuoširdžiai atsidavęs.
IV
Jei atvirai, toliau nebuvau sugalvojęs, kaip reiktų scenarijų vystyti. Galvojau, ties tuo pažaidimu ir baigsiu, tačiau komentarai po komentarais pasiūlė naujų, netikėtų ėjimų.
Pvz. ponia Marija atsiuntė sukrečiantį vaikystės prisiminimą, kuris galbūt galėtų būt kaip pagrindinio filmo personažo tolima priešistorė:
Marija Kalvaitienė:
1948 05 22 tremiant mūsų šeimą iš Trakinių, kurioje 6 vaikai – jauniausiai 4 mėn., vyriausiai sesutei 9 metai, kuri viską ir prisiminė, tarp visų Kurklių stribyno stribų žiauriausia buvo boba stribė, apsitempusi rusišku šinielium, apsiavusi kerzavais čebatais, vogė čia pat maišus su jai patikusiais Mamutės rūbais, o vienam maiše buvo ir 4 mėn. „ekskursantės“ vystyklai... Tuos Mamutės gražius rūbelius vėliau stribė ir jos močia nešiojo, išdidžiai pasipuošusios Kurklių miestelyj...
Nesunku atspėt, kokius komentarus rašinėja stribės „patriotiškai“ išauklėta dukra ir stribės anūkė... Tai tik vienas f a k t a s iš tūkstančių – iliustracijai. Beje, trėmimo metu padėjo dėtis daiktus rusiškas Kareivėlis, siaurom akim, matyt ir jo Tautą panašiai „didysis“ brolis taip naikino. Kareivėliui dėkinga 4 mėn. „ekskursantė“ už gyvybę, nes Jis ištaisė stribės žiaurumą – nusisuko ir „nematė“, kai vyko 4 mėn. „liaudies priešės“ išgelbėjimo-išvogimo „operacija“. Žmogum būti gimsta visi, bet dalis tampa... нелюди. Deja, tai l. sunki diagnozė ir prognosis morbi pessima.
V
Paskui netikėtai „ex machina“ atsirado galimas filmo personažės kaimynas, kurį pasiūlė p. Andrius, parašęs pirmąją žinutę. Aš jam atsakiau ir tarp mudviejų išsirutuliojo gražus ir kūrybiškas pokalbis.
Andrius Kvaraciejus:
Mes gi puikiai žinome, kad visi, išdrįsę pakritikuoti
1) Valdžią (šitą),
2) Landsbergį (bet kurį),
3) LRT
yra samdyti pačios Ambasados. Ir dar girtuokliai, kaip gi be to.
Vytautas V. Landsbergis:
Jūs puikiai žinot, tai nuostabu; aš puikiai žinau, kad jūs nuostabus žmogus, negeriantis ir iš ne ambasados; jeigu galima, jūs būsit tas kitas personažas, kuris atsiras filme; norėčiau daugiau duomenų – vaikystė, tėvai, darbo patirtys, politinės pažiūros, imponuojantys politiniai veikėjai. Tas personažas gyvens Ritos kaimynystėje ir užeis į jos butą, išgirdęs neaiškius garsus už sienos. Ačiū už atsakymus.
Andrius Kvaraciejus:
Aš nenoriu būti Jūsų rašomame scenarijuje. Noriu turėti teisę atvirai pasakyti, kas man nepatinka, ir už tai nebūti išvadintu liaudies priešu, putino agentu ar panašiai.
Vytautas V. Landsbergis:
Būtent šie žodžiai yra labai svarbūs, jie ir bus scenarijuj, kuo daugiau autentikos, tuo geriau, ačiū, Andriau – scenarijuje jūs nešit būtent šitokią poziciją ir pažadu, nebūsit Putino agentas; per daug neįdomu būtų. Užtenka liaudies priešų ir be jūsų, jūs būsit liaudies draugas duotuoju atveju.
Andrius Kvaraciejus:
Dar kartą: aš nenoriu, nei asmeniškai, nei kaip personažas dalyvauti šiose kovose. Nei „geriečių“, nei „blogiečių“ pusėje. Gal jau pakaks to skirstymo į [liaudies ] priešus/draugus?
Vytautas V. Landsbergis:
Ir šitos frazės tinka – ačiū. Ir čia ne kovos, čia menas, nepainiokim meno su politika vienąsyk.
Violeta Židonytė:
Skirkite normalią kritiką nuo patologinės bukos pagiežos nežinia kokiu pagrindu. Šita „Rita“ ne tik kad pikta, ji dar ir neraštinga.
Andrius Kvaraciejus:
Manau Jūs puikiai suprantate, kad šita „Rita“ kuriama kaip strawman, kaip šablonas, kurį bus galima naudoti kaip etiketę visiems, kurie drįso pakritikuoti „tuos“. .
Elena Jonikienė:
Andrius Kvaraciejus kritikuoti galima kiek norit ir tai daro daug kas. Bet kai be kritikos nuolat pilamas š... ant tos pačios galvos be jokių argumentų, tai nors kiek savigarbos turintis žmogus, pagaliau kažkaip turi reaguoti. Čia, kaip suprantat, nuomonė.
Vytautas V. Landsbergis:
Andriau, jūs ir būsit puiki atsvara šabloniškumui, žmogus normalus, mąstantis, nebijantis kritikuot, pagrįstai nekenčiantis vienų politikų, kitus mėgstantis, sekantis Bačiulį ir kitus nuomonių formuotojus, bet vis tiek turintis ir savo poziciją – to trūko, nes p. Rita daug „mėsos“ turiniui nepasiūlė.
Tamsta žymiai plastiškesnis; ir dabar jau būtų įdomu, kas judu sieja su Rita, kuri visa tai, ką suprantate ir jūs, bando transliuot portalų komentaruose, o jūs priešingai – atvirai, patriotiškai, nes mylit Lietuvą. Gal net meilės ryšys tarp jųdviejų įmanomas, ką manot?
Andrius Kvaraciejus:
Gerb. Vytautai, jūs turbūt neskaitot, ką aš rašau – nes į šį Jūsų klausimą esu atsakęs.
Vytautas V. Landsbergis:
Keista, o man pasirodė, kad jūs neskaitot, ką rašau, ale tai skirtingi žmonės būna...
P.S.
Diskusijos metu gavau nemažai komentarų, siūlančių nelįst į šią temą, grįžt prie pasakų. Argumentai buvo ir tokie, kad Ritos tipo personažai neneša egzistencinio krūvio, tai tik intelekto nesugadinti sraigteliai, panašūs į tuos, kurie šaudė žydus ar buvo stribai.
Šį patarimą priėmiau, juolab sutinku, kad iš viso to padaryt rimtą dramaturgiją nebūtų lengva.
Kita vertus, gyvenant brutalaus ir aktyvaus Rusijos organizuojamo informacinio karo sūkury, norisi suprast nematomus jo „kibernetinius karius“ (o gal – aukas?), potencialius trėmikus ir kolaborantus; gal net savotiškai pasirūpinti jais, sužmoginti. Negi p. Marijos aprašyta Kurklių stribė neverta filmo? Ypač įdomu būtų pamatyt, kaip ji sutiko kovo 11-ą, ką veikė sausio 13-ą, kokie buvo paskutiniai žodžiai. O jei ji netyčia ką nors visgi suprato dariusi ne taip? Ar anūkas aktyvus sąjūdietis paaiškino, prieš nutraukdamas santykius, sužinojęs močiutės „herojišką“ praeitį? T. Abuladzės „Atgaila“ būtent tai ir nagrinėjo.