Nesvarbu, ar buvo pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar jo nebuvo. Atsiribokime nuo minėtos konkrečios situacijos ir pažvelkime plačiau.
Ar į Konstitucinį Teismą galėtų kreiptis politinė partija arba kandidatas į Seimo narius, jeigu tam tikrai būtų pagrindas, pavyzdžiui, Seimo rinkimų metu būtų akivaizdžiai papirkinėjami rinkėjai, rinkimų komisijose būtų klastojami rinkimų rezultatai, o pasibaigus balsavimui Vyriausioji rinkimų komisija be jokio pagrindo atsisakytų nagrinėti gautus skundus ir paskelbtų galutinius rinkimų rezultatus? Tokius rezultatus, kurie būtų palankūs to meto Seimo valdančiajai daugumai, bet neatspindėtų tikrosios rinkėjų valios.
Net ir tokiais atvejais politinė partija ar kandidatas į Seimo narius negalėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nes pagal šiuo metu galiojančią Konstituciją (106 straipsnio 6 dalį) prašyti Konstitucinio Teismo išvados, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, gali tik Respublikos Prezidentas ir Seimas.
Kiti subjektai šiuo klausimu tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą neturi teisės. Konstitucijos 106 straipsnyje vartojami žodžiai „gali kreiptis“ reiškia, kad gavę politinės partijos ar kandidato į Seimo narius skundą, Respublikos Prezidentas ir Seimas turi teisę spręsti – kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar nesikreipti. Jie neprivalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Vadinasi, jeigu jie nutaria nesikreipti į Konstitucinį Teismą, politinė partija ir kandidatas į Seimo narius negali teisme ginti savo teisių, kurios, jų nuomone, pažeistos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimais, padarytais pasibaigus balsavimui. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti tokių situacijų, kad asmuo, manantis, kad jo teisės ir laisvės pažeidžiamos, negalėtų kreiptis į teismą.
Norint užtikrinti, kad politinės partijos, atskiri kandidatai į Seimo narius, manantys, kad jų rinkimų teisės buvo pažeistos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimais, padarytais pasibaigus balsavimui, turėtų realią galimybę kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepakaks pakeisti tik Seimo rinkimų ir kitų įstatymų.
Būtina daryti Konstitucijos 106 straipsnio 6 dalies, o gal ir kitų Konstitucijos nuostatų pataisas. Pirmiausia, nustatyti, kad su paklausimu, ar per Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, į Konstitucinį Teismą galėtų kreiptis ne tik Respublikos Prezidentas ir Seimas, bet ir politinės partijos bei kandidatai į Seimo narius.
Politinės partijos ir kandidatai į Seimo narius turi turėti teisę tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, jos įgyvendinimas negali priklausyti nuo Respublikos Prezidento ar Seimo sprendimų, nes juos gali lemti ne teisiniai, o vien politiniai motyvai.
Atitinkamai galėtų būti keičiamas ir Konstitucijoje nustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su Respublikos Prezidento rinkimais, nes pagal jį kandidatas į Respublikos Prezidentus, manantis, kad jo teisės buvo pažeistos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimais, padarytais pasibaigus balsavimui, šiuo metu taip pat neturi teisės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, o turi laukti Seimo malonės. Bet jos gali ir nesulaukti, jeigu Seime būtų politinė dauguma, nesuinteresuota, kad Konstitucinis Teismas nagrinėtų, ar renkant Respublikos Prezidentą nebuvo pažeistas Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas.
Kita vertus, galima pradėti galvoti ir apie dar reikšmingesnę Konstitucijos pataisą, numatant, kad galutinį sprendimą dėl Seimo rinkimų rezultatų, taip pat Respublikos Prezidento rinkimų rezultatų priima Konstitucinis Teismas, o ne Seimas, kuris, kaip yra nustatyta dabar, tai daro remdamasis Konstitucinio Teismo išvada.
O gal Konstitucija galėtų būti pakeista ir taip, kad Konstitucinis Teismas turėtų teisę priimti galutinius sprendimus ir apkaltos bylose, nes dabartinis teisinis reguliavimas, kai remdamasis Konstitucinio Teismo išvada šiuos klausimus galutinai sprendžia Seimas, leidžia išsaugoti Seimo nario mandatą ir tokiems Seimo nariams, kurie šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaika.
Pridursiu, kad Europoje yra nemažai valstybių, kai rinkimų ginčus ir aukščiausių valstybės pareigūnų pašalinimo iš pareigų apkaltos proceso tvarka klausimus galutinai sprendžia būtent konstituciniai teismai, o ne parlamentai.
Platesnė diskusija šiais klausimais būtų naudinga.