Jiems atrodo (ne visiems), kad tema traukiama į šviesą dėl politinio smegenų plovimo: sąmokslo teorija yra tokia, kad praeitis šmeižiama, kad žmones būtų mažiau kritiški dabarčiai.
Kai rašau apie naikintinus patiekalus iš praeities, visokias šaltienas ir vinegretus („Užkalnis naikina. Didysis sovietinės praeities patiekalų, kurie turi išnykti, sąrašas“) arba apie sovietinį auklėjimą ir edukaciją („Užkalnis pedagogas. Sovietinis auklėjimas, arba Kodėl jus traumuotus užaugino?“), žmones niršta, nes nenori galvoti apie praeitį, kaip apie baisią traumą, dėl kurios atsirado daugybė šiandienos sunkumų ir trūkumų.
Ta praeitis buvo jų rankomis sukurta ir yra jų pačių atsakomybė: ne kas kitas, tik patys Lietuvos gyventojai projektavo ir statė baisius namus, gamino šlykštų maistą ir propagandines televizijos laidas, dirbo mokytojais ir dėstytojais, kasdien melavusiais ir mulkinusiais jaunąją kartą pagal partinių organų nurodymus. Taip darė dėl patogesnio gyvenimo, algos ar talono dulkių siurbliui ar televizoriui.
„O ką mes galėjome daryti?“ – daug ką, kiekvienas yra savo gyvenimo šeimininkas, kad ir koks būtų režimas.
Geras pavyzdys iš šių dienų, kaip žmonės, kurie mokėjo ir norėjo būti laisvi, stebino pasaulį skaidrumu ir inovacija, o paskui vėl griuvo į purviną sovietinio gyvenimo balą, yra Sakartvelas. Gruzinai išsirinko prorusišką valdžią, kuri nuolankiai klausinėja Kremliaus ir Putino, kaip galėtų dar švelniau juos į subinę pabučiuoti, ir štai atkūrė oro susisiekimą su Rusija, vėl važiuoja į Sakartvelą ne tik pabėgėliai nuo mobilizacijos, bet ir poilsiautojai iš Rusijos miestų ir miestelių, ir šalis laimingai grįžo prie savo praeities.
Taip ir Lietuvoje visi tie „ne viskas blogai buvo anais laikais“ nostalgijos traumuotieji prisimena, koks geras sovietmetis buvo, ypač privilegijuotiems. Kolūkiuose dyzeliną, trąšas ir pašarus galima buvo vogti, šildymas daugiabučiuose beveik nieko nekainavo, tai galima buvo žiemą langus atlapus laikyti, o jau kaip buvo smagu į Maskvą pas ponus važiuoti į sąjungines ministerijas su skilandžiais ir lietuviškomis trauktinėmis, už tai gaunant deficitinių medžiagų tiekimą! Žmones prisimena tai, kaip smagią gudrybę ir baudžiauninko apsukrumą.
Didžiuojasi tuo, kaip ir teatro režisieriai, kurie „Ezopo kalba“ teatruose laisvas mintis transliavo, pro cenzorius pravilkdami nepastebėtas. Ne, jie nebuvo laisvi: laisvė yra tada, kai kalbi, ką galvoji, o ne tada, kai tau daugiau leidžia. Vergas, kuriam savaitgalį leido be grandinių pavaikščioti, vis tiek yra vergas.
Žinoma, čia nieko unikalaus. Vokietijos nacistinis etapas, su visais nusikaltimais ir didžiule gėda dėl baisių nusikaltimų, truko vos 12 metų (mes sovietyne murkdėmės penkiasdešimt), o šaliai susivokti užėmė bent trisdešimt. Dar ilgai po karo vokiečiai nenorėjo pripažinti kolektyvinės atsakomybės, muistėsi ir burbėjo – kiek čia galima apie tai kalbėti? Visai kaip lietuviai.
Kai 1970 metais – dvidešimt penkerius metus po karo pabaigos – Vokietijos kancleris Willy Brandt neplanuotai atsiklaupė Varšuvoje prie memorialo geto aukoms, apstulbusių lenkų šeimininkų ir vokiečių delegacijos akivaizdoje, daugiau nei pusė Vokietijos gyventojų ir didesnė dalis spaudos pasipiktino: mes, girdi, jo neprašėme atgailauti, mes nieko nežudėme ir čia nei mūsų kaltė, nei atsakomybė.
Ir vokiečiai irgi kartojo, kad ne viskas blogai ir prie Adolfo Hitlerio buvo, nereik visko rodyti, kaip juodą ir baltą.
Šiandien prisiminimai, iš kur mes atėjome ir nuo ko sugebėjome išsivaduoti, kaip niekad aktualūs: karas Ukrainoje ir rusų okupantų elgesys jų kontroliuojamose teritorijoje visiškai rezonuoja su tuo, ką Lietuva patyrė sovietinėje praeityje.
Ne tik represijos ir žiaurumai, bet ir nyki buitis, propagandos melas, tepamas storu sluoksniu, priešiškumas laisvam pasauliui ir Vakarų vertybėms – visa tai buvo ir pas mus, Lietuvoje, ir rizika prie to grįžti visada yra.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lietuvoje buvo daug žmonių, kurie buvo naivūs ir galvojo, kad su Rusija tikrai reikia draugauti. Apsimoka. Laikraščių neskaitė, mito gandais – šiandien jų palikuonys būna suirzę, kai jiems primena apie sovietmetį arba nežinantiems (ar pamiršusiems) papasakoja.
Tiesa apie praeitį reikalinga, nes melas lengvai plinta pats, ypač kurstomas užkalkėjusios atminties ir nuoskaudos: kai kalbi apie sovietmetį, kuris Lietuvai absoliučiai nieko gero neatnešė (tik ne viską spėjo sugadinti, ką patys turėjome), nostalgijos kamuojamos tetos ir dėdės jaučia, lyg būtų nuvertinamas jų gyvenimas. Jie turi kuo didžiuotis, tik ne vienas tų dalykų nėra režimo ir santvarkos nuopelnas.
Netolimoje istorijoje yra visos pamokos, kokių tik gali prireikti: sovietinės Lietuvos buitį ir politiką, viešąjį administravimą ir meną reikia išmanyti vien tam, kad galėtume žinoti, kaip nereikia elgtis.
Viską reikia daryti atvirkščiai, ne taip, kaip buvo daroma tada (žinoma, jei norime geresnio pasaulio savo žemėje). Kitaip dirbti ir mokytis, kitaip auklėti vaikus, kitaip elgtis su gyvūnais, kitokias knygas skaityti ir rašyti, kitokius filmus filmuoti ir spektaklius statyti, kitaip rengtis ir valgyti, kitaip būstą įsirengti.
Ne viskas bus idealu, nes nėra tobulėjimui ribų, tačiau tikrai bus geriau. Sovietinė santvarka neatsitiktinai buvo blogio imperija, ir nuo jos atsiriboti, kaip ligonis sveikdamas po sunkios operacijos turi atsikratyti visų blogų įpročių, yra protingiau, nei bandyti rankioti vertingus mažmožius šiukšlyne.
