Kadangi efektyvioje rinkoje kaina nusistovi pagal vidutinę automobilių kokybę, pardavėjas, disponuodamas tikslesne informacija, priima sprendimą neparduoti savo automobilio. Todėl į rinką patenka tiktai vis blogesni automobiliai - „lemonai“, kurių pardavėjai bando nuslėpti automobilio trūkumus. Dėl tokios situacijos tam tikrais momentais atsiranda rizika, jog rinka išvis nustos funkcionavusi ir žlugs.
Informacijos simetriškumo problema būdinga ir kitoms rinkoms. Su šiuo reiškiniu rinkos ekonomikoje susiduria kiekvienas siekdamas kokybiškų ugdymo paslaugų. Konsultantai Jungtinėse Amerikos Valstybėse šios problemos sprendimui siūlo naudotis tokiais indikatoriais: Afrikos ir Lotynų Amerikos kilmės amerikiečių vaikų dalis klasėse bei nemokamą maitinimą gaunančių vaikų dalis mokykloje (kuo šie rodikliai aukštesnės, tuo ugdymo kokybė blogesnė). Kasmetinių žinių patikrinimo testų rezultatai pagal klases taipogi yra svarbus veiksnys, įvertinant konkrečios ugdymo įstaigos kokybę, kaip ir tame rajone esančios nekilnojamojo turto ir jo nuomos kainos.
Mokymo kokybe viešojoje mokykloje tikrai buvome patenkinti, tačiau ji beveik niekuo nesiskyrė nuo Lietuvos vidutinio lygio mokyklos, kurią mano atžalai teko lankyti, išskyrus gerą materialinę bazę ir užtikrintą vaikų saugumą. Tuomet pagalvojau, kokį nuostabų ir didelį turtą turime mes visi Lietuvoje: švietimo ir ugdymo paslaugas, kuriomis galime naudotis nemokamai.
Lietuvoje taip pat labai aktuali yra informacija apie ugdymo kokybę atskirose įstaigose. Kadangi neturime unifikuotos nacionalinės žinių tikrinimo sistemos, tenka vadovautis tik baigiamųjų egzaminų rezultatais, bei įstojimo į aukštąsias mokyklas duomenimis. Ta informacija nėra pakankamai patikima, nes daugelio mokyklų auklėtiniai intensyviai naudojasi korepetitorių paslaugomis, kurios reikalingos ne žinių ir mokymosi įgūdžių gavimui, o vienkartiniam baigiamajam rezultatui – egzamino rezultatų geresniam įvertinimui.
Kartais tai daugiau sakyčiau pasiturinčių tėvelių, o ne mokyklos nuopelnas. Pasirenkant mokyklą yra taip pat yra svarbus vadinamas anekdotinis įrodymas – besimokiusiųjų vaikų tėvų atsiliepimai. Kadangi turime neblogą priemonę taip vadinamą mokinio krepšelį, daugelis tėvų Vilniuje ir kituose Lietuvos didžiuosiuose miestuose vežioja kasdien savo atžalas iš vieno miesto galo į kitą, tariamai jų nuomone, geresnę mokyklą.
Tačiau yra ženklų, jog nuo jau minėtų 2001 metų situacija pasikeitė ir, deja, ne į gerąją pusę. Buvo kiek pasiklysta švietimo sistemos reformose ir visiškai pamiršti motyvacijos momentai. Galima pamanyti, jog sistemos reformų strategai nelinkę vadovautis viešųjų finansų mokslo teorijos pagrindais. Jokia logika negalima paaiškinti to fakto, jog visame pasaulyje aukščiausią ekonominę naudą ir investicijų grąža duodančioje srityje motyvacija dirbti yra sudaroma bene mažiausia.
Mažiau nei mokytojai šiuo metu Lietuvoje uždirba tiktai žemės ūkio ir viešbučių bei restoranų darbuotojai. Negalima tikėtis, jog esant tokiai situacijai švietimo sistema galės teikti bent kiek kokybiškesnes paslaugas, nes joje pagal ekonominę logiką dirbs tiktai kitose srityse darbo negalintys gauti darbuotojai. Gerinti ugdymo kokybę atskirais atvejais bus bandoma neformaliai atsilyginant mokytojams, skatinant juos dovanomis ar papildomų tėvų rinkliavų sąskaita ir ieškant informacijos apie dar geresnį lygį sugebančias išlaikyti mokyklas. Situacija labai primena Akerlo‘fo „lemonų rinką“.
Lietuva kaip valstybė gali tikėtis nuolatinės pažangos tiktai tuomet, kai visoje šalyje bus teikiamos gero šiuolaikinio lygio ugdymo paslaugos. Žinios šiuolaikiniame pasaulyje yra raktas į geriau apmokamą darbą ir aukštesnes pajamas. Pasaulio darbo rinkoje pastaraisiais dešimtmečiais yra aiški tendencija: mažiau kvalifikuoto darbo atlyginimo lygio augimo beveik nepastebima, kai tuo tarpu atlyginimo už darbą augimo greitis aukštesnės kvalifikacijos darbuotojams labai glaudžiai susijęs su išsilavinimo lygiu.
Eurostato duomenys patvirtina Europoje stiprėjančią tendenciją, jog kuo aukštesnis išsilavinimas tuo lengviau įsidarbinti. Štai ir Lietuvoje, kurios aukštojo mokslo kokybė daugelio žmonių yra vertinama gana kritiškai, bedarbystės lygis šį išsilavinimą turinčių darbingo amžiaus žmonių grupėje 2006 sudarė tiktai 2,6 procento, tuo tarpu vidurinį išsilavinimą turinčių sudarė 6,5 procento, o tik pradinį išsilavinimą – 10,6 procento.
Be abejonės yra didelė rizika, jog dėl visiškai teisėtų pagal savo turinį darbuotojų protestų, vyriausybė bus priversta tai daryti situacijoje, kai yra būtinas išlaidų taupymas, kad biudžetas turėtų perviršį, o ne deficitą. Galima būti tikram, jog paskubomis gesinant gaisrą išleisti pinigai neduos laukiamo rezultato – ugdymo paslaugų kokybės gerėjimo. OESD ataskaitoje prieita išvados, jog vien tik švietimo išlaidų didinimas, nenumatant konkrečių tikslų ir nenustatant efektyvumo kriterijų, neduoda laukiamo rezultato*.
Taigi, Lietuvoje neturėtų būti delsiama atidėliojant priemones, kurios leistų šalinti „lemonų“ rinkos ydas ugdymo paslaugų srityje. Ugdymo paslaugų kokybė yra svarbiausias veiksnys nulemiantis gyvenamosios vietos pasirinkimą. Ateityje šio veiksnio reikšmė tik didės ne tik šalyje, bet ir tarptautiniu mastu. Taigi investavimas į ugdymo kokybę yra geriausias būdas skatinti motyvaciją gyventi Lietuvoje ir mažinti emigraciją. Nesibaigiančių švietimo reformų kontekste mokytojas visuomet buvo ir bus „tamsta mokytojas“- bet kokios ugdymo sistemos pagrindas.
Todėl būtina sudaryti prielaidas, kad mokytojo pajamos nebūtų jį žeminančio visuomenės akyse lygio. Turime jam taip pat padėti kuo geriau gauti ir atnaujinti žinias apie vykstančius procesus pasaulyje, paruošdami kokybiškas kvalifikacijos kėlimo programas ir ne toleruoti kelionių vertelgų peršamas abejotinos vertės turistines keliones mokinio krepšelio sąskaita. Taip pat reikia atlaisvinti mokytoją nuo pareigos „kimšti“ žinias mokiniui, bet skatinti jį patį mokytis tas žinias gauti ir jas kūrybiškai naudoti.
Taip pat reikėtų aktyviau diegti ugdymo viešųjų paslaugų tiekimo efektyvumo kriterijus ir juos taikyti praktikoje, o taip pat atlikti kitus dalykus, apie kuriuos sufleruoja ekonomikos ir socialinių mokslų teorija ir kuriuos įgyvendinančios šalys pasiekė gerų rezultatų. Tačiau tai jau ilgesnio laikotarpio pastangų reikalaujančios priemonės.
Pradžioje gal galėtų pagelbėti paprastesnė priemonė. Šalies Vyriausybėje turime dvi žavias „Stiliaus“ žurnalo bei žiniasklaidos labai mėgstamas moteris. Viena iš jų atsakinga už praeitį, kita už ateitį. Atsakinga už praeitį (pensininkų ministrė), nedvejodama visuomet siūlo didinti pensijas ir išmokėjimus (ypatingai prieš rinkimus), kai tik atsiranda bet kokios papildomos pajamos, nors skaičiavimai rodo, jog netolimoje ateityje, nebus kam mokėti už tokio dydžio priimtus įsipareigojimus.
Kita, atsakinga už ateitį (jaunimo ministrė), tvirtai gina nuostatą, jog papildomi pinigai iš niekur neatsiranda, todėl nėra galimybės didinto algas švietimo darbuotojams. Ekonominės ir socialinės politikos požiūriu būtu labai naudinga sukeisti jų atsakomybės sritis. Tuomet galima tikėtis, jog abi Lietuvos politikos butų orientuotos teisinga linkme ir padėtų pasirengti sutikti ateities iššūkius.
*Education at a Glance 2007. OECD report 18 September 2007.