Šviesos įvaizdis biblinėje tradicijoje kreipia mintis į Dievą, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16). Tad visai suprantama, kad pirmasis Dievo kūrinys yra šviesa (Pr 1, 3), ji pasirodo net prieš saulės sukūrimą (Pr 1, 14–18), nes yra gyvenimo šaltinis.
Apaštalas Paulius sako: „Pats Dievas, kuris yra taręs: ‚Iš tamsos tenušvinta šviesa!‘, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6). Jėzus Kristus apšviečia mūsų širdis dieviškąja šviesa: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).
Šie Jėzaus žodžiai buvo ištarti per Palapinių šventę, kai izraelitai minėdavo keturiasdešimties metų kelionę per dykumą, vedami debesies ir ugnies stulpo (Iš 13, 21–22; 40, 38). Palapinių šventės metu Jeruzalė būdavo dieną ir naktį apšviesta deglais ir laužais, kad būtų aišku, jog Viešpaties šviesa perskyrė tamsą ir leido Izraeliui saugiai keliauti neištirta ir pilna pavojų dykuma.
Be abejo, ta dykumos šviesa buvo simbolis kitos šviesos, kuria Viešpats visada lydi savo tautą. Tai jo Žodis, tapęs kūnu (Jn 1, 14): „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). Jėzus susitapatina su šia šviesa, kuri ateina iš Dievo ir kreipia žmogaus žingsnius į gyvenimą.
Šio sekmadienio Evangelijos tekste mes girdime lyg ir naują Jėzaus ištarą: „Jūs – pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Šis Evangelijos sakinys gali būti prasmingas tik todėl, kad jis neatsiejamas nuo Jėzaus apreiškimo.
Bažnyčia – krikščionių bendrija – vadinama pasaulio šviesa ne todėl, kad gamina kažkokią šviesą, bet kad yra apšviesta Jėzaus Kristaus. Kaip planeta, apšviesta saulės, tampa savo ruožtu šviesos šaltiniu, taip ir Bažnyčios vaikai, jei leidžiasi nors kiek apšviečiami Kristaus, gali perduoti pasauliui dieviškąją šviesą.