Po tokios reorganizacijos miško atkūrimas ir sodinimas Lietuvoje būtų patikėtas verslininkams, kurie dėl reglamentavimo nebuvimo turėtų plačias galimybes nebaudžiamai piktnaudžiauti esama sistema – sodinti bet kokios kokybės ir kilmės medelius, kurių daugelis net neišgyventų nei pirmos žiemos, tačiau tai nebūtų kliūtis gauti pinigus „už pilnavertį miško atkūrimą“. Drįsčiau teigti, kad tokia reforma būtų mirusi jau diskusijų stadijoje. Tačiau kol visuomenė buvo plačiai informuojama apie urėdijų reformų priešininkų ir šalininkų argumentus, eigą ir baigtį, Žemės ūkio ministerija paruošė ir ruošiasi įgyvendinti Žuvininkystės tarnybos (toliau tarnyba) reorganizaciją, kuri savo esme nedaug tesiskirtų nuo aukščiau aprašytos menamos urėdijų reformos.
Oficialiai deklaruojama, kad pertvarkydama tarnybą, Žemės ūkio ministerija prisideda prie LR vyriausybės viešojo sektoriaus įstaigų veiklos efektyvumo didinimo, nes tarnybos veikla nebėra aktuali ir reikalinga; o komercinių paslaugų reikia atsisakyti, jei tokios paslaugos teikiamos rinkoje veikiančių subjektų.
Visai nesutinku ir su nuostata, kad tarnybos veikla yra komercinė paslauga, kuri jau yra teikiama rinkoje veikiančių subjektų. Karpių, plačiakakčių ir amūrų sėkmingas auginimas dar tikrai nereiškia, kad tokiuose žuvininkystės ūkiuose bus galima nesunkiai veisti lašišas ir šlakius. Čia tas pats, kaip karučių gamykloje pradėti prabangių automobilių surinkimą. Turime suprasti, kad retų ir vertingų žuvų veisimas reikalauja ne tik gerų specialistų, naujų technologijų ir mokslinių tyrimų, bet ir ilgametės patirties ir įvairių sričių specialistų bendradarbiavimo.
Kad skaitytojas suprasų labai glaustai aprašysiu, kaip atrodo dirbtinis lašišų veisimas. Kiekvieną rudenį tarnybos darbuotojai pagrindinėse lašišinėse upėse sugauna mokslininkų rekomenduotą neršti atplaukusių žuvų kiekį. Gaudymo procesas yra griežtai kontroliuojamas, jame dalyvauja aplinkos apsaugos inspektoriai. Gaudymas vykdomas tamsiu paros metu, nes taip lengviau sugaunamos ir mažiau traumuojamos žuvys. Sugautos lašišos sužymimos ir vežamos į žuvivaisos poskyrį, kur jų ikrai apvaisinami ir dirbtinai inkubuojami. Iš ikrų išsirita apie 98–99 proc. žuvyčių (gamtoje paprastai būna apie 1–2 proc.). Lašišaitės paauginamos ir išleidžiamos į upes, kuriose buvo sugautos neršti atplaukusios lašišos. Lašišaitės išleidžiamos į upes griežtai nustatytose vietose ir laikantis mokslininkų rekomenduojamų kiekių. Kiekvienas žuvų išleidimas vėl yra kontroliuojamas aplinkos apsaugos inspektorių.
Visos veisiamos žuvys, kurios skirtos išleisti į natūralius vandenis, turi savo veisimo specifiką, kuri kartais kardinaliai skiriasi nuo įprastai taikomų metodų komerciniuose žuvininkystės ūkiuose. Norvegija jau moka itin didelę kainą besąlygiškai patikėjusi privataus verslo sąžiningumu, nes savų lašišaičių trūkumą vietos verslininkai kompensavo „švediškomis“, kurios buvo apsikrėtusios vietiniais parazitais. Paaiškėjo, kad norvegiškos lašišos yra visai neatsparios „švediškam“ parazitui ir Norvegijos vyriausybė po milijonus kainavusių, bet nepasiteisinusių kovos su parazitais būdų buvo priversta imtis itin drastiškų priemonių – išnuodyti 49 upes, kuriose buvo rastas „švediškas“ parazitas. Parazitą pavyko sunaikinti tik 24 upėse, todėl kitos upės bus nuodijamos ir toliau. Panašių pavyzdžių yra tikrai ne vienas, todėl daugumoje Europos šalių retos ir vertingos žuvys yra veisiamos arba valstybinėse įstaigose, arba kur šioje srityje leidžiamas privatus verslas visos veisyklos yra itin giežtai reglamentuojamos ir privalo sertifikuotis kiekvienai veisiamai žuvų rūšiai.
Plėšrios žuvys minta smulkesnėmis žuvelėmis, kurių vienas pagrindinių mitybos objektų yra smulkūs vėžiagyviai (vienas geriausiai žinomų – dafnija). Smulkūs vėžiagyviai minta mikroskopiniais dumbliais, todėl plėšrios žuvys, mažindamos smulkių žuvelių gausumą, netiesiogiai itin padidina smulkių vėžiagyvių skaičių ir taip itin sumažina mikroskopinių dumblių, dėl ko ežero vanduo tampa skaidresnis ir gerėja jo ekologinė būklė. Gamtoje tokių priežastinių ryšių yra begalė, svarbu tik jų nesunaikinti. Plėšrios žuvys yra itin svarbios mūsų vandenims ir jų gausinimas toli gražu ne tik geras laimikis žvejo krepšyje tačiau ir mūsų ežerų išsaugojimas ateinančioms kartoms.
Kadangi tarnybos fiziniai pajėgumai veisti plėšrias žuvis riboti, tikrai niekas neprieštarautų, jei valstybė, protingai reglamentavusi žuvų veisimą ir išleidimą, čia leistų pasireikšti privatiems žuvų augintojams. Tokiu atveju ne tik padidėtų taip reikalingų plėšrių žuvų veisimas, bet ir būtų galimybė visiems pamatyti, kaip su tokia užduotimi susidoroja verslas ir ar paruoštas tinkamas reglamentavimas, kuris ne tik užkerta landas piktnaudžiavimui, bet ir pernelyg neapsunkina sąžiningų žuvų augintojų veiklos.
Kita juodoji numatomos tarnybos reformos pusė eilinį kartą apnuogina įsisenėjusią Lietuvos sisteminę problemą – nepagarbų požiūrį į žmogiškuosius išteklius. Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuvos valdininkai, kasmet stebėdami tuštėjančią gimtinę, atkakliai įsivaizduoja, kad valstybei svarbiausia pristatyti modernių pastatų, įsigyti visokios brangiai kainuojančios technikos ir aparatūros ir specialistai tiesiog veržte veršis ten dirbti... Dabar visi Lietuvos universitetai turi prabangius naujus pastatus ir modernią aparatūra, daugelyje miestelių gražiausi pastatai be bažnyčių yra mokyklos, bet ar mūsų universitetų reitingai šovė į viršų, ar pagerėjo švietimo rezultatai? Deja, dažnai yra atvirkščiai. Daugelis mokyklų ištuštėjo, o kai kuriuose naujuose universitetų pastatuose aidi tik pasiklydusių pirmakursių žingsniai.
Pernelyg skubota tarnybos reforma gali tapti nuosprendžiu aukštos kvalifikacijos žuvivaisos specialistams. Lietuvai jie taps nereikalingi, jei po reformos verslininkai galės į mūsų vandenis leisti žuvis išbrokuotas Lenkijoje ar Baltarusijoje, tad galės ieškotis darbo Norvegijos lašišų fermose, nes Lietuvos privatūs žuvininkystės ūkiai naudodamiesi susidariusia situaciją jiems „tegalės“ pasiūlyti minimumą.
Po reformos iš tarnybos liks tik Žvejybos kontrolės tarnyba su išpūstu kontrolierių skaičiumi, kur planuojamus 34 kontrolės ir reguliavimo skyrių etatus aptarnaus net 10 bendrųjų reikalų specialistų! Pagal kontroliuojančių ir reguliuojančių valdininkų kiekį tai neginčytina pažanga, tačiau kaip tada suprasti Žemės ūkio ministerijos tarnybos reformos pagrindimą – „pridėtinės vertės kūrimas, funkcijoms vykdyti reikalingų pareigybių skaičiaus nustatymas pagal realų poreikį, priskirtų funkcijų efektyvumas“.
Tikiuosi, mūsų valdininkai supranta, kad kontroliuojantys ir reguliuojantys valdininkai pridėtinės vertės nesukuria, o išpūsti kontrolės ir reguliavimo skyrių etatai mažų mažiausiai prieštarauja realaus pareigybių poreikio nustatymui būtino efektyviam funkcijų vykdymui. Nebent žodį „realus“ kai kas supranta labai specifiškai. Labai norisi tikėti, kad žuvininkystės pertvarka Lietuvoje nebus nepamatuotai skubinama ir internetiniuose forumuose sklandantys gandai, kad tai bus tik nepriklausomybės pradžioje pradanginto Lietuvos žvejybos laivyno pratęsimas, nepasitvirtins.
P.S. Visos valstybinės įstaigos be kontrolės ir atsakomybės turi tendencija išsigimti. Tai būdinga visoms šalims ir, žinoma, Lietuvai, kur daug valdiškų įstaigų tikrai stokoja elementarios atsakomybės, o kontrolė dažnai būna bedantė. Geriausias valstybinių įstaigų veiklos efektyvumo gerinimas būtų griežta ir objektyvi valstybinių įstaigų kontrolė bei veiklos auditas ir bent jau elementari valdininkų atsakomybe už savo veiksmus. Tada nereikės su kiekviena nauja valdžia laukti nesuprantamų ir skubotų reformų. Kaip ir daugumos valstybinių įstaigų, Žuvininkystės tarnybos veiklą irgi būtina skaidrinti ir efektyvinti, bei reikalauti atskaitomybės ir atsakomybės, o reformas vykdyti gerai apgalvotas, nes tokia cunamio stiliaus reorganizacija gali Lietuvai būti labai žalinga.