Šiuo metu didžiausiose ES bendrovėse moterys vidutiniškai sudaro 10 procentų valdybos narių, vadinasi, per dvejus metus moterų skaičių valdybose reikės patrigubinti.
Pirma mintis, kuri kyla sužinojus apie tokias Europos Parlamento iniciatyvas – ar tam yra Europos Parlamentas ir ar tam renkami europarlamentarai, kad užsiiminėtų tokiais niekais, kai Europa patiria kur kas didesnių bendrų bėdų. Nykstantis Europos konkurencingumas, betvarkė valstybių finansuose, bankrotų link sparčiai žygiuojančios valstybinio socialinio draudimo sistemos, vėjais paleidžiami ES biudžeto milijardai, na ir aišku, miglota euro ateitis, kuria parlamentarams irgi derėtų rūpintis.
Deja, dėmesio vertų pasiūlymų gydant šiuos Europos sopulius nėra. Tačiau moterys štai sulaukė išskirtinio dėmesio. Kas gi turėjo atsitikti, kad moteris – vadovė, kaip kokia nykstanti fauna, būtų įrašyta į Raudonąją knygą ir ją būtų imtasi taip intensyviai saugoti?
Tačiau tai – kone vieninteliai moterų įsidarbinimo barjerai, bent jau Lietuvoje, kuriuos ir reikėtų naikinti. Visa kita – pačių moterų pasirinkimas, jų prioritetai. Vadovaujantis darbas yra ne tik didesnė alga, bet ir didesnė atsakomybė, kurią ne kiekviena moteris nori ir moka prisiimti. Jei europinės iniciatyvos bus įgyvendintos, įmonių efektyvumas bus sumažintas. Greičiausiai įmonėms teks paprasčiausiai priimti papildomų moterų, nes sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų atleisti iš darbo vadovą vyrą vien už tai, kad jis – ne moteris.
Tačiau dar svarbiau nei efektyvumas yra tai, kad moterys bus tiesiog pažemintos. Tada jau tikrai reikės milžiniškų pastangų, kad atsikratytų „kvotinės moters“ reputacijos ir tuo atveju, jei priimta dėl profesionalumo. Ir koks mikroklimatas gali būti įmonėje, kurioje dalis vadovų – kvotiniai. Davus tokį kvotinį startą, ilgainiui galima sulaukti ir kitų „diskriminaciją“ mažinančių pasiūlymų, pavyzdžiui, dėl amžiaus ar rasės, dėl tautybės ar religijos. Ir kur toji riba, ties kuria valdžios sustos.