Pats faktas, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidatė galėjo laimėti vienmandatėje apygardoje, pirmą kartą po 2016 m. Seimo rinkimų antrojo turo liudija, jog per porą šio Seimo kadencijos metų rinkėjų nusiteikimo slinktys vis dėlto įvyko. Optimistiškiausiems konservatoriams sužibo viltis laimėti visus iš eilės 2019–2020 m. rinkimus. Bet tik tuo atveju, jeigu du trečdaliai rinkėjų nieko apie juos nežinos arba sąmoningai apsispręs balsavimo dienomis likti namie.
Todėl nesistebėkime, kad populiariausios partijos strategai suka galvas, kaip susirinkti ne tik ištikimų savo rinkėjų ir dalies pakrikusio Liberalų sąjūdžio elektorato, bet ir nusivylusiųjų valstiečiais balsus. O iš to noro atsiranda iniciatyvos keisti savo įvaizdį ir kaip vištai lietaus lašus nusipurtyti oponentų primestus arogantiškos bei socialiai nejautrios partijos stereotipus.
Šūkis apie Žmonių partiją atsirado ne tik iš didelio noro akcentuoti skirtį su valdžioje įsitvirtinusia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – Valdžios partija. Viskas gerokai paprasčiau, tai yra vienas iš galimų Europos liaudies partijos (angl. European People`s Party) pavadinimo vertinių. Būtent šiai centro dešiniųjų Europos Parlamento frakcijai priklauso pagal TS-LKD sąrašą išrinkti europarlamentarai ir priklausė dabartinis TS-LKD vadovas Gabrielius Landsbergis. Taigi ir savęs, kaip centro dešinės politinės jėgos, įvardijimas nėra labai didelė revoliucija ar kokių tai vertybių išdavystė.
Įdomiau girdėti apie tai, kad dabar TS-LKD taps socialiai jautria ir bandys įsiklausyti į Lietuvos žmonių lūkesčius. Nes čia, kaip sakoma, turime problemą, Hiustone. Klausytis pašnekovo galima tuomet, kai jis bando kažką pasakyti. O kai sutrikusi ir neinanti balsuoti rinkėjų minia laukia tikrosios lyderystės, sakyti jai, kad ji dabar turės pasakyti, ką daryti politikams, atrodo kaip visiškas nesusipratimas.
Vadinamasis paprastas žmogus, tvirtinantis, kad nėra už ką balsuoti, ir visi jie ten Seime vienodi, nenori pats už jus parašyti jūsų partijos programą. Jis nori pamatyti pasitikintį savimi lyderį, kuris suteiktų viltį ir įkvėptų. Jis nori išgirsti žodžius, po kurių galėtų pasakyti pats visuomet taip galvojęs, nors iš tikrųjų to emocijų kratinio galvojimu net nederėtų vadinti. Nori pasakyti sau: „Kokia puiki idėja, suteiksiu šitam žmogui mandatą ją įgyvendinti ir tai pakeis mano gyvenimą į gera“. Na, gal net tokais žodžiais, gal maždaug „Geras“, „Patinka“ ar kažkuo vienskiemeniu, priklausomai nuo gebėjimo prasižioti.
Tikėjimas, kad politinės idėjos gali užgimti kažkur, Ramūno Karbauskio žodžiais tariant, „apačiose“, yra viena iš XXI a. Vakarų liberaliosios demokratijos krizės priežasčių. Politikai užsako apklausas, kas baugina rinkėjus, ir gauna į lentelę surašytus dažniausiai paminėtus atsakymų variantus. Tarkime pirmoje vietoje bus augančios maisto produktų kainos, antroje – pajamų nelygybė, tada dar emigracija ir kokia nors klimato kaita. Duoda viešųjų ryšių specialistams paversti tai šūkiais ir, prašom, jau galima eiti į rinkimus. Neabejoju, kad būtent tokiu būdu atsirado premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyva tramdyti kainų augimą rašant laiškus Europos prekybos tinklams.
Geriausiu visiško politinės klasės neįgalumo įrodymu tapo akcija „Idėja Lietuvai“, kai naujų idėjų nesugalvojantys politikai prašė liaudies atlikti darbą už juos. Ir gavo bevertį triukšmą iš kurio net ir tris rišlius teiginius surašyti buvo sudėtinga.
Visas didžiąsias XIX-XX a. politines idėjas sukūrė ne paprastų žmonių minia, o intelektualai ir politiniai lyderiai. Tiksliau, lyderiais jie tapo tuomet, kai minia patikėdavo jų idėjomis.
Teroristas Vladimiras Iljičius Leninas (tikroji pavardė Uljanovas) perskaitė Karlo Markso ir Fridricho Engelso darbus ir pasiūlė Pirmojo pasaulinio karo išvargintiems rusams proletariato revoliucijos idėją. Minia patikėjo, kad sušaudžius buržujus ir pasidalinus jų turtą galima bus sukurti rojų žemėje. Arba tiesiog gerai praleisti laiką plėšiant, žudant ir prievartaujant.
Nevykėlis dailininkas Adolfas Hitleris pasakė vokiečiams, kad jie yra aukštesnė rasė, o dėl visko kalti žydai. Tauta patikėjo ir ėjo deginti sinagogų, o paskui žūti pusnyse prie Stalingrado arba Šiaurės Afrikos smėlynuose.
Po Antrojo pasaulinio karo prancūzai ir vokiečiai patikėjo, kad karo daugiau nebus, jeigu jie drauge sukurs Anglies ir plieno sąjungą, galiausiai virtusią Europos Sąjunga nuo Gibraltaro iki Narvos. Lietuviai patikėjo Sąjūdžio lyderių kalbomis, kad gali atkurti savo valstybę. Ukrainiečiai patikėjo, kad jie – ne rusai.
Todėl siūlyčiau iš naujo pagalvoti, ar TS-LKD tikrai reikia rebrandingo, kai ji vienintelė iš Lietuvos partijų turi ypatingo ryškumo politinį prekės ženklą – Landsbergių pavardę. Galėčiau jį palyginti nebent su „Apple“, kurio gerbėjai per naktį gali stovėti eilėje, laukdami naujausio „iPhone“ modelio prekybos pradžios. Bet visi kiti mobiliųjų telefonų naudotojai tokio pasišventimo tiesiog nesugeba suprasti ir vieną po kito keičia „Android“ įrenginius, kurių kainos ir techninių parametrų santykis specifikacijų lentelėse atrodo geriau, bet po savaitės naudojimo jie vis tiek taikosi pakibti ir prašosi trenkiami į sieną.