Ne kančias, praradimus, kruviną karo purvą ir skausmą, o būtent tokias akimirkas labiausiai norisi jums priminti. Todėl pabandykime drauge jas surankioti, tarsi spindinčias aukso monetas, įmintas į žiemos atlydžio košę.
Pačioje Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžioje, kai Vakarų šalių analitikai skaičiavo valandas, kiek ukrainiečiai galės pasipriešinti Vladimiro Putino armijai, o JAV pasiūlė Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui evakuotis iš Kyjivo, šis su kitais šalies politiniais lyderiais nusifotografavo sostinės centre ir pareiškė niekur nesitrauksią. Pasaulį sukrėtęs drąsos pavyzdys tapo svarbiu visus ukrainiečius vienijančiu veiksniu, nemažai prisidėjusiu, kad priešas ne tik nesugebėjo užimti Kyjivo, bet sutriuškintas atsitraukė iš visos šalies šiaurinės dalies.
Per pandemiją Vakarų civilizacija įrodė, kad sugeba reaguoti į globalius iššūkius kur kas adekvačiau už autoritarinius režimus. Atsispyrėme pagundai visiškai ignoruoti virusą, kaip Baltarusijos tironas Aliaksandras Lukašenka, siūlęs gydytis degtine, arba užvirinti užsikrėtusiųjų duris, kaip darė Kinijos komunistų valdžia. Spaudimo antivakseriams pasiskiepyti Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse buvo būtent tiek, kiek reikėjo gandų ir dezinformacijos antplūdį patyrusioms visuomenėms. Atsiprašau buvusio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos už patyčias iš jam dovanoto vardinio ginklo. Jo darbą itin sėkmingai pratęsusiam ir užbaigusiam Arūnui Dulkiui asmeniškai padėkosiu, kai kitą vasarą, per Mindaugines, vėl susitiksime giedoti Tautiškos giesmės Merkinės piliakalnio papėdėje.
Prasidėjus karui Ukrainoje bet kokie ryšiai su Rusija tapo toksiški, o naivūs raginimai atskirti verslą, kultūrą ar sportą nuo politikos tapo pajuokos objektu. Turėjome tai padaryti dar 2014 m., iškart po Krymo aneksijos ir agresijos Donbase, bet susiprasti vėliau vis tiek geriau negu niekada. Net jeigu Kauno merui vis dar pavyksta atsispirti visuomenės spaudimui atsikratyti Rusijoje tebeveikiančių verslų, toks elgesys drauge su sklypų įsigijimo skandalais galutinai palaidojo bet kokias politiko galimybes nacionalinėje politikoje. Kauniečiai patys nuspręs, ar nori dar vieną kadenciją gyventi Visvaldo Matijošaičio verslo imperijos paunksnėje, bet jis jau niekada netaps nei premjeru, nei prezidentu.
Nuo pat 1991-ųjų Lietuvoje nebuvo tokios sovietinių paminklų griūties, kokią sugebėjome suorganizuoti 2022-aisiais. Po Žaliojo tilto balvonų ir sovietinę okupaciją šlovinusio rašytojo Petro Cvirkos nukėlimo atrodė, kad kapinėse likę okupantų atvaizdai liks su mumis amžinai, vis paremontuojami Rusijos ambasados lėšomis ir gegužės 9-ąją pagerbiami vietinių jos bičiulių. Ir tik 2022 m. visuomenės valiai griauti sovietinius stabus su šaknimis nesipriešino nei paveldosaugos davatkos, nei pritilę kairiųjų pažiūrų aktyvistai.
Metams baigiantis Vašingtone Lietuvos krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko su JAV gynybos sekretoriumi Lloydu Austinu pasirašyta sutartis dėl aštuonių mobilių raketų paleidimo sistemų HIMARS pirkimo ne tik tapo visų laikų didžiausios vertės Lietuvos kariuomenės pirkiniu. Taikinius už 300 kilometrų galėsiančios pasiekti raketos simbolizuoja mūsų supratimo, kaip galime ginti Lietuvą, lūžį. Nuo simbolinio šūvio vizijos ir „vieno kraujo lašo“, kuris, pasak poeto Jono Aisčio, „būt tave apgynęs“, mes užaugome iki supratimo, kad galime pasirengti drauge su sąjungininkais sutriuškinti agresorių. Bučos, Irpinės ir Chersono masiniai Rusijos karių nukankintų ukrainiečių kapai įtikino mus, kad scenarijus, kai simboliškai pasipriešinę lauksime, kol NATO sąjungininkai mus išvaduos, nėra itin patrauklus. Todėl Lietuvos kariuomenė rimtai ruošiasi ne pasiaukoti, o nugalėti priešą.
Nauja data kalendoriuje su didesniu metų skaičiumi akimirksniu nepakeis pasaulio, bet 2022 m. ne visuomet pastebimai brendusios permainos turėtų nutikti būtent 2023-iaisiais. Ateis diena, kai okupacinė Rusijos armija Ukrainoje subyrės nuo veržlaus vakarietiškais ginklais sustiprintų ukrainiečių puolimo. O tuomet gal ir iš Kremliaus per visus TV kanalus pasklis tyli „Gulbių ežero“ melodija.
2023 m. pamatysime pirmuosius kainų stabilizacijos ženklus, kai persistengę branginti prekes gamintojai ir prekybininkai susidurs su mažėjančia paklausa. „Apple“ pristatys visiškai naują virtualios realybės prietaisą, ateityje pakeisiantį visus tobulėjimo ribą pasiekusius išmaniuosius įrenginius. Margionyse bus atstatytas šiemet sudegęs klojimo teatras. Metų pabaigoje, o gal ir anksčiau, žaliosios energetikos burbulas ims leisti orą, bet veikiančių šiemet proveržį patyrusios branduolinės sintezės realaus pritaikymo pavyzdžių dar nesulauksime. Putino Rusijos žlugimas paskatins pokyčius Baltarusijoje, kuri po pirmųjų laisvų rinkimų pasirinks kelią į ES ir NATO.
Lietuvoje po savivaldos rinkimų bus dar sunkiau pasakyti, ko iš tikrųjų nori visuomenės dauguma. Nes nebus nei visiško dabartinės valdančiosios daugumos partijų sutriuškinimo, nei provincijos „carų“ žlugimo. Visi skelbsis tuos rinkimus laimėję ar bent viršiję savo lūkesčius. Ir tingiai ruošis 2024 m. Seimo bei Prezidento rinkimams.
„Valstybė, kaip ir visuomenė, sugeba sukurti tik du motyvuojančius įvaizdžius – arba ateities įvaizdį, arba priešo įvaizdį“, – šią savaitę sakė Ukrainos prezidento Zelenskio administracijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovyčius. Todėl palinkėsiu mums visiems 2023 m. atrasti aiškią ir suprantamą ateities Lietuvos bei jos vietos Pasaulyje įsivaizdavimą. O politikams tuomet beliks varžytis, kuris geriau sugebės mus įtikinti, kad gali į tą ateities Lietuvą atvesti.