Mūsų šalyje užaugintų arbūzų, melionų, kukurūzų, persimonų, ir tų pačių trešnių, galėdavome ragauti kiek tik norime. Švariai sunokintų, įvairių, kokybiškų vaisių ir daržovių įsigydavome lūžtančiuose nuo pasiūlos prekybos centruose už simbolinę kainą. Bet ypatingą vietą vaisių ir uogų kastoje tais laikais užimdavo mėlynės, o ypač – bananai.
Galima sakyti, kad vien bananais ir mėlynėmis būdavome gyvi. Mėlynių senais gerais laikais galėjai gauti bet kada ir bet kur. Besišypsantys, atsidėkoti vienas kitam norintys nepažįstamieji dažniau nei dabar vienas kitą apdalindavo saldžiomis uogomis. Dėl malonaus oro, kad pirmą eilėje praleido, o gal jog nuotaika gera – įteikti gardumyną vienas kitam atsirasdavo priežasčių. Mėlynes sveika rinkti ne tik dėl regėjimo ar akių grožio, jos naudingos virškinimo sistemai, viduriams, tai – supermaistas, karotino šaltinis.
Milicininkai tais laikais būdavo geri ir paslaugūs. Jie reguliuodavo eismą, padėdavo pereiti silpnesniems gyventojams gatves. Dažnai ir į valstybinę kirpyklą nemokamai nuvesdavo, jeigu matydavo, kad piliečio plaukai per ilgi ir jis neturėjo pinigų vizitui pas gerą kirpėją.
Valstybinis kirpėjas panašus į valstybines vaistines arba valstybinį banką, kurį neseniai Lietuvoje norėjo įsteigti viena teigiamai pagarsėjusi politinė jėga. Išėjusiam iš valstybinės kirpyklos kaip įrodymą, kad žmogus naudojosi gero milicininko ir šukuosenų meistro paslaugomis, stilingai apkirptam klientui įteikdavo saldų bananą, perrištą raudonu kaspinu.
Tarybiniais laikais kai kurie žmonės atsidūrę tinkamoje vietoje tinkamu laiku, bananų ir mėlynių gaudavo dar dažniau. Lyg šiandien prisimenu iš vieno mitingo namo parbėgusį tėvą didelėmis it sakalo akimis – tą kartą jis labai apgailestavo bananų negavęs, tačiau teigė matęs, kaip milicininkai kitiems mitingo dalyviams vienoje Vilniaus aikščių glėbiais dalino geltonus saule kvepiančius vaisius bei mandagiai kviesdami į grotuotus prekybos centro sunkvežimius vežė ten, kur bananų jų laukė dar daugiau.
Tėtis tuo metu nepasižymėjo liūto drąsa ir olimpiečio ištverme, be to, nešiojo stiprius akinius, todėl nusprendė nerizikuoti dėl kelių vaisių. Bijodamas, kad nesudaužytų akinių spūstyje, nutarė šeimos vakarienei bananų paimti kitą kartą. Nors aš, Rita, neišgyvenau jausmo, kada prie arba nuo bananų reikia bėgti pirmai ir greičiau, tačiau esu tokio amžiaus, kai dar viską atsimenu, kas būdavo seniau ir labai dažnai vaizdai iškyla itin aiškiai.
Atsimenu ir tą dieną, kuomet bananų paragavau pirmąjį sykį. Mamai paskambino šeimos draugė akių gydytoja. Regėjimo specialistė suprato mėlynių ir bananų naudą bei dažnai rekomenduodavo juos pacientams ir draugams. Ji džiaugsmingai pranešė iš kažkur per blatą gavusi visą dėžę pasakas apie afrikas sekančių ryškių vaisių.
Buvo vasara ir tėvai liepė man bananų į lauką nesinešti, bet kažkodėl – nusinešiau. Negaliu pasakyti kodėl taip padariau. Tikrai nenorėjau, kad kas kieme pavydėtų. Suošė beržai ir pro langus sužiuro visas rajonas. „Kur gavai bananą, Rita?“ – paklausė kaimynė Gražina persisvėrusi per balkoną taip, kad vos neišsitėškė ant grindinio.
Įdomu, kad jų visų, buvusių kaimynų, vardus puikiai žinau ir praėjus daugeliui metų. Turbūt todėl, kad anksčiau mes visi atrodydavome keistai vienodi, išskyrus dienas, kai vienų vaikai valgydavo bananus, o kitų – ne. Galbūt tuo atžvilgiu buvau laimingesnė – mano aplinkoje vis pasirodydavo bananų, o mėlynėmis dažnai apdovanodavo mokykloje, nes nešiodavau trumpus plaukus ir nuo kitų mergaičių skyriausi. Nuo to laiko jaučiu nostalgiją buvusiai gerovės santvarkai ir nuolat siekiu susitaikymo su savimi.
Kartą į mokyklą bendraklasė atsinešė vieną bananą. Stebuklas vienas, o vaikų daug, bet ištikimą draugę pažinsi iš to, kaip gerai ji tavo suvalgyto banano žievę apgraužia. Kelios pačios geriausios ir labiausiai nusipelniusios tą ir padarė. Lojali draugė – kaip žirgas, kurtas ir sakalas didžiojo kunigaikščio kape kartu sudėjus.
Paklausta, ar noriu, atsakiau, kad prieš trejus metus valgiau. Bananai neskanūs, šlykštūs, slidūs, kaip muilas. Jų paragauti kartą gyvenime – pilnai užtenka. „O jūs, mergaitės, atrodote, kaip durnos beždžionės po palmėmis, su ta geltonai parudavusia nei daržove, nei grybu rankose, nesuprasdamos, koks blogis ir nuodai ateina iš Vakarų. Svarbiausia valgyti savo derlingoje skalūnais neužterštoje protėvių žemėje užaugintus vaisius, tai – sveikiausia organizmui“, – pasakiau ir nusisukau į lentą.
Vėliau mano pranašystė išsipildė. Po kelerių metų mielos kūdikių palutės tapo pampersais, milicija virto policija, parduotuvėlė gražiu lietuvišku pavadinimu „Stiklo taros supirktuvė“ pasivadino Maxima, o prinokusių bananų pasidarė nebeįmanoma gatvėse gauti taip lengvai.
Rita Lebedeva yra autoriaus pseudonimas.