Skirtingai kolaboruojantys. Skirtingai prisitaikantys, bet neišvengiamai kolaboruojantys ir prisitaikantys. Praktikuojantys ketmaną. Gyvenimą viešai išsižadant savo įsitikinimų, bet viduje lyg ir neišsižadant. Kol galiausiai ketmanas tampa tapatybės dalimi. Žodžiu, tokia būsena, kurioje ilgiau užsibuvus galvoje biškį katės pradeda pjautis.

Muštynės dėl paminklo poetui su egzaltuotu ir jau, regis, baigiančiu išnykti eilių deklamavimu kur papuola iš vienos pusės ir poeto nuodėmių hiperbolizavimu iš kitos, – vienas iš tos šėtono buhalterijos vis išlendančių sąskaitų su traumuojančia okupacine praeitimi.

Tas recidyvas sutelpa į klausimą: ar reikia statyti paminklus prisitaikymui prie okupacijos?

Vieni – jų mažuma – sako, kad gal ne. Nereikia daryti stabo iš poeto, kuris, kaip ir dauguma kitų Sąjūdžio kultūrininkų, buvo tobulai prisitaikęs prie okupacinės sistemos, gal net susitepęs atviru kolaboravimu (kreiva pušis). Vien jo honorarai ko verti – iki 5 000 rb/mėn. Tiek poetą atmintinai iškalusi lituanistė neuždirbdavo ir per trejus metus.

Muštynės dėl paminklo poetui su egzaltuotu ir jau, regis, baigiančiu išnykti eilių deklamavimu kur papuola iš vienos pusės ir poeto nuodėmių hiperbolizavimu iš kitos, – vienas iš tos šėtono buhalterijos vis išlendančių sąskaitų su traumuojančia okupacine praeitimi.
R. Valatka

Taigi nepaisant kad buvo geras poetas, parašė trilogiją, kuri naudos tautai tikrai davė daugiau nei padarė žalos, o poetas turi nepaneigiamų nuopelnų Sąjūdžiui ir Atgimimui, geriau nereikia.

Kiti – jų dauguma – pasijuto įžeisti asmeniškai, grąžo rankas, raunasi plaukus ir šaukia, kad anie gvaltavoja Lietuvą.

Jei šitą praeities sąskaitą norėtume uždaryti, reiktų atsakyti į kelis ūkiškus klausimus. Be skaitovų seilių ir tūžmasties bei, žinoma, politinių trelių (poetą stojo ginti visi be išimties politikos pašlemėkai ir klounai, kas poetui tikrai nebūtų patikę).

Pvz., kas yra vertas paminklo Lietuvoje per šį šimtmetį? Antra, kas yra žmogaus įpaminklinimas?

Paminklas prilygsta įšventinimui į riterius. Britai tą tebeturi. Štai kas įdomu. Nors turėjo daug didžių roko muzikantų, į riterius karalienė įšventino tik kelis. Vadinasi, riteriškumo garbės kodeksas su ištikimybės priesaika vis dar svarbus, nors iš riterystės liko tik simbolis.

Deklamuotojai bus pamiršę faktą, kad tuo pat metu, kai jie aikčiojo ar dedasi, kad aikčiojo nuo „Mindaugo“, sovietų valdžia uždraudė Kauno dramos teatre rodyti J.Jurašo pastatytą J.Grušo „Barborą Radvilaitę“ ir pradėjo niekšišką režisieriaus pjudymo kampaniją.

O jei taip, kas tada labiau žadino tautą? Tai, ką okupantas leido, įvertino premijomis? Ar tai, ką brutaliai uždraudė? Kodėl „Mindaugą“ leido, o „Barborą Radvilaitę“ ir J.Jurašą sunaikino?

Viešpaties, sovoko ir ketmano keliai nežinomi. Tai kas yra vertas paminklo? Teisingas atsakymas žiaurus: tie, kurie nekolaboravo nei su raudonais, nei su rudais. Tokių mizeris.

Per visą antrąją rusų okupaciją, išskyrus partizanus ir disidentus, kolaboravo visi. Vieni daugiau, kiti mažiau, treti visai mažai, ketvirti – labai daug, darydami tai su entuziazmu ir gaudami už tai sidabrinių. Išvengti darbo valdžiai (kitokio nebuvo), tarnybos kariuomenėje, eilės butui buvo misija praktiškai neįmanoma.
R. Valatka

Per visą antrąją rusų okupaciją, išskyrus partizanus ir disidentus, kolaboravo visi. Vieni daugiau, kiti mažiau, treti visai mažai, ketvirti – labai daug, darydami tai su entuziazmu ir gaudami už tai sidabrinių. Išvengti darbo valdžiai (kitokio nebuvo), tarnybos kariuomenėje, eilės butui buvo misija praktiškai neįmanoma.

Prisimenate – visi mes iš sušaudytų dainų krašto? Net ir su partizanais ne taip paprasta. Kažkas ant greitųjų nulipdė paminklą Krikštaponiui. Paaiškėjo, kad tas per karą galabijo žydus. Išėjo pasaulinės Lietuvos gėdos paminklas, akių nėr kur dėti.

Itin graži intencija – ant Teismų rūmų sienos iškalti čia KGB nukankintų partizanų vardus. Bet ir vėl – keturi iš tų pagerbtų vyrų buvo žydšaudžiai.

Turėjome nepalaužiamų disidentų, kurie po partizanų armijos pralaimėjimo neleido okupantams pamiršti, kad čia Lietuva. Bet ar visi jų išlaikė jei ne nelaisvės, tai po to laisvės egzaminą?
Vieni susipurvino kolaboruodami su LDDP. Kiti įsivėlė į Pakaunės savanorių maištą, nuo kurio pradžios ryt sukanka 30 metų, susprogdino „išdaviką“ J.Abromavičių. Treti kolaboravo su vaiką pagrobusia ir terorizavusia teta iš Garliavos.

Ir tikrai vargu (išskyrus K.Borutą, K.Jakubėną, T.Venclovą, G.Iešmantą ir R.Gavelį) ar šitą rėtį įveiktų rašytojai ir Sąjūdžio lyderiai. O ir Smetonos įpaminklinimas keistas. Paminklas politikui, kuris dukart sunkiomis valstybei dienomis pabėgo. Pirmąkart grįžo.

Kai viskas apsitvarkė. Būtų grįžęs ir antrą, jei istorija kartotųsi.

Ar blogai, kad pabėgo antrąkart? Tikrai ne, primena estų K.Pätso ir latvių K.Ulmanio likimai. Smetona prisitaikė, todėl išgyveno. Bet paminklai už tai juk nestatomi.

Visus okupacinės būties permąstymo ženklus dauguma jų sutinka priešiškai. Pavergto proto neišlaisvinsi Kovo 11-osios aktu. Ilgas procesas. Vieni tą kelią nuėjo, kiti įpusėja, o trečias ir mirs su daliniu ketmanu. Neprotinga, gal net nedora ant tokių pykti. Alfa moralistas, Beta meilužis, Gama istorijos belaisvis ir delta trubadūras kaunasi už paminklus savo pavergtam protui.
R. Valatka

Galų gale Lietuva neturėjo nei savo V.Havelo, nei A. Sacharovo, nei L.Walęsos su A.Michniku. O jei ir būtų turėjusi? Pusė Lenkijos mano, kad Walęsa buvo biespiekos agentas, o Michniko, ilgiausiai sėdėjusio komunistų kalėjimuose, tiek pat nekenčia už nepalaužiamą pilietinę poziciją.

Apskritai, jei jau prispyrė paminklu pašlovinti gebėjimą išgyventi, tinkamiausias kandidatas – spekuliantas, triusikuose tempiantis sosiskas ir karbonadus iš Kauno, Tauragės ir kitų mėsos kombinatų. Kad okupantams liktų mažiau.

Kiek perfrazuojant Cz.Miloszą, kuris, beje, taip pat ilgai kolaboravo su komunistų valdžia, ketmanas yra tikra palaima – puoselėja svajones. Dėka jo žmogus pamilsta jį įkalinančias tvoras. Ypač vykusi, tik laiką reiktų keisti į būtąjį dažninį „Pavergto proto“ vieta: nuo visiško pažeminimo jie ginasi metafiziniu ketmanu:
apgaudinėja velnią, manantį, kad jie manosi jį apgaudinėją, nors tas velnias žino, kad jie manosi jį apgaudinėją ir jam tai tinka.

Žydai nestato paminklų savo didvyriams. Tikėjimas neleidžia atnašauti stabams. Tiktų – bent artimiausius dešimtmečius – ir Lietuvai. Trenktų pjautynių būtų mažiau.

V.Toleikis suabejojo, ar protinga statyti paminklą prisitaikymui. Prieš jį sukilo dauguma Lietuvos. Dauguma tų žmonių nėra nei niekšai, nei piktavaliai, išskyrus politikus, bandančius pasišildyti rankas prie poeto aukuro, nei kvailiai. Jei nebūtų prisitaikę, nebūtų išlikę. Tobulai prisitaikiusio poeto įpaminklinimas yra ir jų prisitaikymo prie kalėjimo tvorų pagerbimas.

Visus okupacinės būties permąstymo ženklus dauguma jų sutinka priešiškai. Pavergto proto neišlaisvinsi Kovo 11-osios aktu. Ilgas procesas. Vieni tą kelią nuėjo, kiti įpusėja, o trečias ir mirs su daliniu ketmanu. Neprotinga, gal net nedora ant tokių pykti. Alfa moralistas, Beta meilužis, Gama istorijos belaisvis ir delta trubadūras kaunasi už paminklus savo pavergtam protui.

Ginkdie, nepriimkit asmeniškai. Pasikartojam: visi mes iš sušaudytų dainų krašto. Čia kaip ir su koronavirusu. Kas anksčiau, kas vėliau, bet užsikrėtė visi. Vieni mirė. Kiti gulėjo pasliki prijungti prie plaučių ventiliavimo aparatų, treti tik bjauriau pakosėjo. Vienas gerasis Dievas žino, kada ir kaip išlįs liekamieji baisios ligos reiškiniai.

Poeto garbintojai net nebandė suprasti, ką norėjo pasakyti Toleikis – begalinės tolerancijos bičas, antro tokio Lietuvoj paieškoti.

Absoliučiai daugumai žmonių (ne tik lietuvių) kritiškas požiūris į jų stabus yra pasikėsinimas į stabmeldystę, kuriai atnašauja pavergtas protas.

Nugriovė Cvirkos stabą, klibina Nėrį, dabar poetą. Taip ir gyvenimas gali baigtis. Be nieko švento. Prisitaikymas nepakenčia tuštumos.

Kvaila kariauti su pavergtu protu argumentais apie nestabiškus poeto poelgius. Lygu iš vaiko atimti saldainį ir bandyti numaldyti jo graudų verksmą Verygos pamokymais apie cukraus žalą dantukams. Įsibliaus taip, kad norėsi per langą iššokti.

Šv. Rašte stabai minimi gal 36 kartus. Nė karto teigiama konotacija. Bet mes juk ne Mozė. Palikim daugumai jų stabus. Jei dėl ko ir reiktų piktintis, tai tik dėl to, kad didžiausią pavergto proto koeficientą šioje istorijoje išspaudė valstybės prezidentas.

Pil. Nausėdai praverstų skaityti „Pavergtą protą“. Bet ir vėl.

Lietuva išgyveno Paksą, išgyvens ir dar vieną su ketmanu. Kaip ir dar kelis prisitaikymo įpaminklinimus vaduojantis iš ketmano kerų.

Nota bene: nepraėjus nė 30 metų po kairiųjų surengto „Pavergto proto“ boikoto Cz.Miloszas gavo Nobelio premiją.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (69)