Neapsigaukite. Krykštavimai dėl „gerų“ ministrų daugiau pasako apie krykštautojų „norima“ nei apie Lietuvos politikos „esama“. Bent kol kas.
Nors pirmasis įspūdis, taip, nepaneigsi: ministrų kabineto sudėtis – nepalyginti geresnė nei Seimo daugumos. Seimo daugumoje, kur pažvelgsi, ten tipas su mačete rankoj – R. Karbauskis, Aurelijus Veryga, Agnė Širinskienė, Eugenijus Jovaiša, Dainius Kepenis, Povilas Urbšys, Tomas Tomilinas, Mindaugas Puidokas, Naglis Puteikis, Zenonas Streikus.
Vyriausybėje lunatikas – tik vienas A. Veryga. Stasys Jakeliūnas krito ant prezidentės aukuro. Dovilė Šakalienė – ant pagonių. Perkando valstietis merginą – ne iš to kiemo atėjo. Petras Vaitiekūnas sudegintas ant koalicijos su socialdemokratais laužo. Bet šiaip aukuras tas pats – prezidentės. Jai Linas Linkevičius – artimesnis.
Net ministrai socialdemokratai – ne iš partijos bebrų kolonijos. Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas – vienintelis partinis valstietis.
Bet darytume klaidą laikydami jį šimtaprocentiniu R. Karbauskio žmogumi. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis – vienas iš trijų klasikinių profesionalų (kiti du – švietimo ir mokslo bei finansų ministrai), kurių valstiečiai žadėjo spiečius.
Diplomato R. Karoblio iškėlimas reiškia ne tik valstiečių reveransą prezidentei. Pirmiausia tai reiškia, kad R. Karbauskis, kurio meile NATO ir nemeile Rusijai dar niekas negali apkaltinti, mėšlinių šakių prie kariuomenės porą metų turėtų nekišti.
Keisti ėjimai – energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas (šią ministeriją R. Karbauskis išvis žadėjo uždaryti) ir ypač švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Abu ne to lizdo paukščiai.
Finansų ministrą Vilių Šapoką, kurį į ministrus kvietė dar socialdemokratai, žino tik specialistai. Socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį – aktyviausi katalikai. Aplinkos ministrą Kęstutį Navicką – ekologai.
Tiems, kurie Lianą Ruokytę-Jonsson priskirs „profesionalams“, galima priminti, kad profesionalus kultūros ministro kėdėje nors vežimais vežk: Juozas Nekrošius, Dainius Trinkūnas, Saulius Šaltenis, Vladimiras Prudnikovas, Remigijus Vilkaitis, Arūnas Gelūnas. Ar kultūros politika kaip nors keitėsi?
Svarbiausia išvada: dauguma ministrų, išskyrus senbuvį L. Linkevičių, politikoje yra arba visai nežinomi, arba tik žengia pirmuosius žingsnius. Taigi, kad ir kaip kandidatus liaupsintume, S. Skvernelio ministrų kabinetas – katė maiše.
Ką primena?
Situaciją po Kovo 11-osios. Tuomet Kazimira Prunskienė kai kuriuos ministrus sutiko gatvėje, vietoj „labas“ paklausė, gal ministru norėtum būti, ir atitempė į Aukščiausiąją Tarybą.
Bet jei taip, tai ko verti 26 valstybės metai, jei premjeras ir vėl gaudo žmones į ministrus? O ir palyginimas – ne valstiečių naudai. Anuomet tik vienas Darius Kuolys buvo visiška katė maiše, o dabar tokių katinėlių – bent pusė. Gal išeis kas? Duok, Dieve.
Kas slepiasi už tokio neprofesionalaus ministrų kabineto formavimo? Ar tai tik R. Karbauskio ir S. Skvernelio bendra mįslė naivuoliams? O gal vis dėlto ekspolicininko karo su Naisių dvarininku pradžia? Trečias variantas – R. Karbauskiui jau vėl nusibodo politika, todėl jam užteks ir to, kad žmonės nebegalės normaliai nusipirkti vyno, o visa kita – dzin?
Žinant R. Karbauskio elgseną versle – sunku tuo patikėti. Vadinasi, bus konfliktas? Ar galima tikėtis, kad S. Skvernelio kamerinis orkestrėlis gros ne Naisių vasarų polkas su ragučiais, o gros iš savo pačių parašytų natų?
Kontrklausimas: ar gali net patys genialiausi ministrai, kurie neturi nei politinės patirties, nei jokio politinio užnugario Seime ir valdančiojoje partijoje, vykdyti savarankišką politiką? Tai neįmanoma.
Tai kas pasikeitė? Kodėl tiek daug kalėdinių krykštavimų išgirdome po to, kai buvo įvardytos ministrų pavardės?
Seimo dauguma nepasikeitė. Seimo daugumos nuostatos nepasikeitė.
Tiesa, R. Karbauskis, susidūręs su net už jį balsavusių žmonių nepasitenkinimu, kalbėdamas apie „permainas“ jau plonina liežuvį.
Bet ministerijos vis tiek bus kilnojamos. Tiek dvi į Kauną už 100 000 mln. eurų, tiek kitos – į kitus Vilniaus rajonus. Vaizduojant, kad tai „pažanga“. Laikais, kai modernios šalys biurokratiją mažina ir perkelia ne kitą miestą, o į visiems tiek pat artimą virtualią erdvę.
„Sodros“ ir fizinių asmenų pajamų mokesčius ir toliau žadama suplakti, o bendrą mokesčių naštą didinti net menkai uždirbantiems. Valstybinių vaistinių ir krautuvių idėjos neatsisakyta, o ir A. Veryga su A. Širinskiene tik pradeda rodytis.
Tokie Rusijos propagandiniai ruporai kaip rubaltic.ru irgi tikriausiai ne šiaip sau meiliai cituoja R. Karbauskį ir dūsauja, kad blogiečiai landsbergininkai ir Dalia Grybauskaitė neleis jam pakeisti visos politinės visuomeninės Lietuvos sistemos.
Politinė logika sufleruoja, kad premjeras ir ministrai galės nedaryti valstietiškų nesąmonių tiek, kiek jiems tai leis R. Karbauskis. O kaip galima suderinti, pavyzdžiui, švietimo ir mokslo ministrę J. Petrauskienę, kuri, būdama MOSTA vadove, sakė, kad šalyje turi likti tik 3-5 universitetai, ir E. Jovaišą, kuris neslepia, kad į Seimą atėjo gelbėti savo jau mirusio Edukologijos universiteto?
Arba vienas iš jų turės atsisakyti savo pažiūrų, arba vieną jų teks paskandinti. Kam R. Karbauskiui reikėjo tokio cirko? Galima svarstyti, kad R. Karbauskis yra įsitikinęs, jog Lietuvoje nėra žmogaus, kuris dėl posto nepakeistų pažiūrų. Jei bus taip, J. Petrauskienė jam idealiai tinka.
Įsivaizduokite, kokios ilgos bus krykštautojų nosys, kai jie supras, kad J. Petrauskienė pati gelbsti Šiaulių ir Edukologijos universitetus ir pasisako už klases su dviem vaikais. Ji to nedarys? Kokio velnio tada eiti į ministrus, kai yra tik laiko klausimas, kada teks atsistatydinti?
Dar vienas svarbi detalė – akivaizdus ne tik politinis, bet ir profesionalaus požiūrio į mokslą konfliktas, tiksliau, pigus politinis cirkas programuojamas ministerijoje, kurią valstiečiai paskelbė prioritetine.
Trečias variantas: J. Petrauskienė, V. Šapoka, L. Ruokytė-Jonsson, Ž. Vaičiūnas ir kiti nevalstietiški ministrai bus tik R. Karbauskio-S. Skvernelio „vertibių“ baudžiauninkai. Tuomet kiltų dar du klausimai. Ar Lietuva nusipelnė tik ministrų baudžiauninkų, kuriems dzin ką įgyvendinti? Ar suvokiame, kad baudžiauninkų darbas buvo neproduktyvus dar XVIII amžiuje?
Kas jei ne opozicija bet kuriuo atveju pirmoji turėjo šaukti, kad tai neprofesionalu? Vietoj to mūsų opozicija tik sodietiškai žviegčiojo, kaip miške gražu. Tiek ir verta tokia opozicija. Iš krykštaujančios opozicijos bokštelių – Budapešto ir Minsko pilių kuorai matyti.
Bet galima ir paprieštarauti – juk premjeras S. Skvernelis ir ministrai turi ir gerų intencijų? O tai, kad šios intencijos skiriasi nuo R. Karbauskio – net plika akimi matomos?
Be abejo, niekas ir nesirengia premjero ar ministrų menkinti. Bet ar realios yra ministrų galimybės geriems jų planams įgyvendinti? Kaip ministrų kabinetas gali įveikti pasipriešinimą didžiausios Seimo frakcijos, kuriai dėl visų juodašimtiškų sumanymų garantuotai dar ir pritars ir lenkų-rusų, „tarkiečių“ frakcijos, o neatmestina, kad ir dalis konservatorių?
Panašu, kad R. Karbauskis tiesiog mėto pėdas. Bando prigesinti budrumą bent tų atviros Lietuvos gynėjų, kuriems patinka jo antialkoholinis kryžeiviškumas. Tokiomis aplinkybėmis S. Skvernelis gali leisti sau vaidinti savarankišką. Juolab veidą būnant premjeru taigi reikia turėti.
Tačiau būkim biedni, bet teisingi: Seimo daugumai visi tie „gerieji“ ministrai yra nulis. Valstiečių partijai jie yra niekas. Visi ministrai privalės vykdyti visus įstatymus ir nurodymus, kuriuos priims Seimas. Jei nevykdys, bus patraukti arba turės trauktis.
Kur kas įdomesnis klausimas – kiek truks ta premjero ir ministrų „savarankiškumo“ akcija? Pasibaigs su šv. Kalėdomis? Trauks iki šv. Velykų? Šv. bulvių?
Klausimas, į kurį tikslaus atsakymo gal neturi nė pats R. Karbauskis. Kuriam iki pilnos laimės dar trūksta viską nušluoti iš pradžių per merų ir savivaldybių tarybų rinkimus, o paskui pasiimti ir Prezidentūrą (sau ar Ropei – dar pagalvos).
Vadinasi, ta dualistinė sistema – ribota, kepeninė Seimo dauguma ir pakankamai šviesūs ministrai – dėl R. Karbauskio užmačių maskavimo gali prasilaikyti net ir iki pat Prezidento rinkimų.
Ar tokio palyginti sudėtingo politinio žaidimo neišsprogdins žmogiškos aistros (S. Skvernelis – kaip degtukas, o Seimo daugumoj – tiek dėžučių įbrėžti)? Klausimas, į kurį atsakys artimiausias politinis ketvirtis.