R. Sadauskas-Kvietkevičius. Nebus A. Baukutės – ištrauks ką nors dar vulgaresnį

Tarp dviejų pastarojo meto skandalų: Astos Baukutės akibrokšto LRT laidoje „Atspėk dainą“ ir Ignalinos kultūrnamio jubiliejaus koncerto, yra šis tas bendro. Tai aktorės, ignaliniečių koncerto organizatorių ir dalies juos viešojoje erdvėje ginančių asmenų reakcija į kilusį visuomenės pasipiktinimą: kas čia tokio, juk jie tik vaidina. Ir išvis, kokie provincialūs neišmanėliai gali painioti meną su politika.

„Politikos mano geste absoliučiai jokios nebuvo,“– kitą dieną teisinosi A. Baukutė.

Nors dabar laidos „Atspėk dainą“ prodiuseris Modestas Karnaševičius skelbia versiją, kad Hilterį atvaizduojantys gestai neturėjo pakliūti į eterį, o A. Baukutės siurprizų buvo ir daugiau, tik laidos montuotojai juos susiprotėjo iškirpti, tai tik sustiprina pradinį pasišlykštėjimą. Ką tuomet jie iškirpo: žongliravimą tremtinių kaulais ar pasturgalio rodymą?

Kiek mano feisbuko draugų bekomentuotų, kad nežiūri lietuviškų TV kanalų ir išvis namie neturi televizoriaus, televizijos poveikis didžiajai visuomenės daliai vis dar yra didžiulis. Mažo miestelio „Aibėje“ kasininkę kirkinantis ūkininkas ir darželio kieme vaikus gananti auklėtoja kartoja XX amžiaus pabaigos televizijos personažų frazes. Apklausos patvirtina, kad didelės dalies Vilnijos lenkų nuomonė apie Rusijos agresiją Ukrainoje ir Vladimirą Putiną tiksliai atkartoja Kremliaus kontroliuojamų propagandinių TV kanalų jiems kalamus mitus.

Tampame tuo, į ką kasdien žiūrime televizoriaus ekrane. Net jeigu tas televizorius įjungtas tik kaip fonas mums vakarieniaujant ir niekas įdėmiai į jį nežiūri. Jis vis tiek įsiterpia į mūsų mintis, užpildo pauzes tarp žodžių savo nepaliaujamu blevyzgų srautu. Jei ne atvirai išsakomų faktų interpretacijų ir vertinimų, tai kalbos struktūrų ir su jomis perduodamų vertybių lygmenyje.

Todėl kalbėjimas apie visuomeninio transliuotojo misiją yra ne šiaip skambūs žodžiai, prisimenami, kai reikia pagrįsti viešųjų pinigų skyrimą LRT televizijai. Už tuos pinigus tikimės profesionalios žurnalistikos ir nebanalių pramogų. Dažniausiai tai ir gauname. Nė vienas komercinis televizijos kanalas savo transliuojamo turinio kokybe nesugeba nė prisiartinti prie LRT naujienų tarnybos rengiamų informacinių laidų. LNK kanalų grupė pabandė, bet susidaro įspūdis, kad jų sukurta „Info TV“, neturėdama resursų sukurti daugiau laidų, negu vien „Info diena“ ir „Dviračio šou“, tapo begalinio pasenusio turinio kartojimo kanalu.

Tai, kad vienintelė LRT sugeba transliuoti didelės raiškos vaizdą ir tik LRT kanalus galima tiesiogiai žiūrėti internete, perša išvadą, jog komercinės televizijos sąmoningai pasirinko nesivaikyti išrankios ir daugiau kalbų pramokusios interneto kartos ir pasitenkinti rajonų centrų bei kolchozinių gyvenviečių daugiabučiuose nuobodžiaujančios bedarbių ir namų šeimininkių auditorijos dėmesiu. Sąmoningai adaptavus turinį pagal jų mąstymo gebėjimus, netoleruojantys tokio primityvumo žiūrovai natūraliai atkrito. Tada teko dar ir dar kartą viską paprastinti. Pabaigos tame kelyje nesimato, kaip nėra ribos, kada mėsą trečios rūšies dešroje pakeičiant sojos baltymais ir odelių emulsija ji nustoja būti dešra.

Ta odelių emulsija tampa nostalgiją sovietmečiui maitinantys rusiški serialai. Vien šią savaitę populiariausi lietuviški TV kanalai rodė „Muchtaro sugrįžimą“, „Skubus iškvietimas. Daktaras Mirtis“, „Ekstrasensų mūšį”, „Kartą Rostove...“, „Pėdsaką“, „Albaną“, „Neišsižadėk“, „Šunį“, „Farų karus“, „Sudužusių žibintų gatves“ ir „Prokurorų patikrinimą“. Įdėmiau pasklaidęs TV programą surasčiau dar kelis, bet nematau prasmės tęsti tokį beprasmį užsiėmimą. Beskonių sojos baltymų vaidmenį tokioje TV dešroje atlieka šou laidos, kuriamos pagal prodiuserių įsigytus formato šablonus, minimaliai adaptuotus Lietuvai.

Nėra ribos, kada mėsą trečios rūšies dešroje pakeičiant sojos baltymais ir odelių emulsija ji nustoja būti dešra. Ta odelių emulsija tampa nostalgiją sovietmečiui maitinantys rusiški serialai. Vien šią savaitę populiariausi lietuviški TV kanalai rodė „Muchtaro sugrįžimą“, „Skubus iškvietimas. Daktaras Mirtis“, „Ekstrasensų mūšį”, „Kartą Rostove...“, „Pėdsaką“, „Albaną“, „Neišsižadėk“, „Šunį“, „Farų karus“, „Sudužusių žibintų gatves“ ir „Prokurorų patikrinimą“.

R. Sadauskas-Kvietkevičius

Užteks apie tas komercines televizijas, o tai dar pagalvosite, kad esu vienas iš tų bambeklių, kuriuos erzina pats faktas, jog TV kanalus valdančių bendrovių akcininkai irgi nori, kad jų investicijos neštų pelną, o ne nuostolius. Moralė čia niekuo dėta – kaltas lietuviškai suprantančios auditorijos dydis ir maža perkamoji galia, ribojanti reklamos rinką.

Tačiau kai mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma LRT bando siūlyti savo žiūrovams ne tik žinias, bet ir pramogas, paaiškėja, kad jų sukurti nėra kam. Tada į ekraną išlenda komercinių televizijų jau nudrožtos baukutės. O paskui visi apsimetame nustebę, kaip ji ar jis galėjo šitaip pasakyti, pasielgti, kodėl mums tai parodė.

„Visame šitame skandale labiausiai nustebino ne Baukutės išsidirbinėjimai ar tai, kad jie buvo palikti laidos įrašo montaže. Labiausiai nustebino, kad yra tokia laida ir ją kažkas žiūri,“– komentavo šį skandalą rašytojas Aidas Puklevicius. O architektas Artūras Imbrasas feisbuke retoriškai paklausė: „Įdomu, ar aš, kaip mokesčių mokėtojas, galiu dar primokėti, kad baukutės, valinskai, tiškevič ir kiti <...> dingtų iš nacionalinio transliuotojo laidų?“

Negalite. Nebus A. Baukutės – ištrauks ką nors dar vulgaresnį. Vienintelė išeitis būtų visiškai atsisakyti pretenzijos rodyti visuomeninio transliuotojo eteryje pramogines laidas ir palikti tik informaciją bei tokius žiūrovą lavinančius produktus kaip „Nacionalinė ekspedicija“ ir serialas „Savanoriai“. Išimtį padaryčiau tik „Duokim garo“, kad Andrius Užkalnis turėtų iš ko šaipytis.