Jeigu tu važiuoji į Nidą genamas asmeninio prisiminimo apie unikalų savo paprastumu žvejų kaimelį tarp vandens, pušų ir smėlio, tai esi visiškas atsilupėlis. Taip sakau sau ir tiems, kurie dar galutinai neišsigydė nostalgijos. Nes čia atvykęs tu būsi mangų mangas. Ką ir skelbia kiosko prie „Maxima“ prekybos centro vitrina.
Valgome: džiovintos figos, drakono vaisiai, mangai. Nidos skonis – egzotiškas.
Jeigu Nida nėra Lietuva, jeigu jau nebe, tai kas tada yra Nida? Bjaurus klausimas, nelengvas atsakymas. Jeigu žiūrėtume į Taikos gatvės daugiabučius – tai būtų lyg ir mūsų, išsivadavusių iš nelaisvės, istorija. Bet jeigu žiūrėtume sau po kojomis, į aikštės grindinį, tada prasideda keistas mirgėjimas akyse, maišosi spalvoti kvadratukai, pasiutusi, ispaniško ar itališko temperamento pritvinkusi geometrija per dvi minutes pasako: esi, žmogau, stipriai trinkelizuotuoje savivaldybėje. Bet kitaip. Čia jums ne Vilnius, ne Kaunas, čia mindai abstrakcionizmą Pieto Mondriano stiliumi.
Buvo toks olandų menininkas, jis savo paveiksluose tol žaidė spalvotais kvadratukais kol išrado neoplastikos meno kryptį. Bet Nidoje jis neblogai derinasi prie mangų mango egzotikos.
Geriame: glotnučiai iš egzotikos. Egzotika atskraidinta (taip parašyta).
Nida yra superinė vieta tiems, kurie nori parodyti, gali parodyti, tai kodėl gi neparodyti. Vos prieš porą metų buvo rodomi Porsche „Panamera“ ir pirmosios „Tesla“. Dabar šios mašinos – pilka kasdienybė, kaip anais laikais moskvičiai. Lygis, nors šiuo atveju turbūt derėtų vartoti reikšmingesnį svetimos kalbos žodį – level, va, čia tikrai teisingas skambesys, žodžiu, level kilo, ir tai, kas vakar buvo ekskliuzyvu, šiandien Nidoje neblizga.
Prie pat įvažiavimo į centrą pirmoje eilėje juoduoja „Lamborghini“. Pro šalį eina tėtis su sūnumi. Vyksta level tipo ginčas: „Žiūrėk, vaike, stovi lambordžini“. Vaikas pataiso: „Ne, tėti, reikia tarti ne lambordžini, o lamborgini!“ Tėvas kraipo galvą. Siūlo nueiti sukrimsti porciją „dželato“.
Gaivinamės: Nidoje ledų valgymas yra kitoks nei kitur. Nidoje ledai yra „gelato“.
Dar apie level. Ir anksčiau, ir dabar jis buvo rodomas po vyšniomis. Kodėl? Todėl, kad prabanga ir ekskliuzyvas geriausiai ryškėja būtent po vyšniomis. Arba po šermukšniais. Susidėlioja akivaizdi vertybinė priešprieša: marių vėjų nukamuotas, kaimiškas medis vs sidabrinė „Panamera“.
Jau minėjau: šįmet po medžiais dunkso dar kietesni aparatai. Anądien buvo įdomu stebėti Lotmiškio gatvėje itin sudėtingą didžiulio „Bentley“ parkavimo ant žolytės, po vyšniomis, prie medinės tvorelės operaciją. Baigėsi sėkmingai. Lengviau atsipūtė ir žiūrovai. Eime užkąsti.
Jeigu jau atvažiavome į Nidą, tai valgome žuvį: keptas upėtakis su jūros dumblių dulkėmis. O ką?
Nieko. Sąvokos „žuvis“, „žvejai“, „žvejyba“ jau tapo subendrintu Nidos skonio oksimoronu. Kažkas tokio, kaip „keptas sušis“. Netašytas, nederantis nei prie spalvotų Mondriano kvadratų, nei prie „Lamborghini“, nei prie bendro sušizacijos proceso. „Pas Joną“ rūkomų žuvų kvapas nepadoriai priešinasi Nidos sušizacijai ir humusomanijai.
Rūkyto karšio kvapas paverčia niekais prabangių kvepalų dėvėjimo džiaugsmą: permuša. „Pas Joną“ gali sutikti svečius, vis retesnius ir nykstančius – memelenderius. Jie džiaugiasi suradę rūkyto karšio vaizdą ir kvapą. Kaip vaikai. Džiaugiasi, nes jiems tai – sugrįžimas. O šiaip sugrįžimas yra niekai, sentimentai. Žiūrėjimas atgal, o ne į priekį, ne į trinkelizuotą keramikos plastiką. Ilgainiui jų, nostalgijos apsėstų vokiečių, čia nebeliks. Greitai: kai įvyks galutinė, negrįžtama Nidos sušizacija.
Sea food. Jūros gėrybės Nidoje – privalomos. Valgome: vongolės (tokie moliuskai, pilkos, mažos kriauklytės (spagečiai su vongolėmis yra Italijos cucina povera, varguolių virtuvė).
Aiškiai matosi: tie kažko ieškantys ir nerandantys vokiečiai niekaip neįsipaišo į saulėje įdegusių šlaunų ir liemenėlėmis nesuvaržytų krūtų eisenoje. Anachronizmas: istorinis, stilistinis, visoks.
Bet galiausiai jie susiranda tai, ko ieško: laiptus į Thomo Manno namą. Truputį nustebę fotografuoja: laiptai supuvę ir sutręšę. Moderni Mondriano stiliaus trinkelizacija į šį marių pakrantės užkampį neatėjo. Gal ateis? Vargu, nes Manno atokaus žvejų kaimelio vizijai – kaputt. Tai irgi tam tikras sušizacijos aspektas. Kita vertus, vienas FB prelegentas paaiškino: Mannas buvo vokiečių leftistas, toks beveik Schröderis. Tai kam tas namas ir laiptai į jį? Ne veltui 1930 metais Berlyne pasakęs kalbą „Ein Appell an die Vernunft“ (Kreipimąsis į protą) Thomas buvo nacių nušvilptas. Mūsiškiai maršistai šiandien jį dešimt kartų nušvilptų.
Tokie ir panašūs dalykai Nidai ne prie veido. Ne prie spalvotų trinkelių. Kaip ir tie paskutiniai, aprūkę žvejų botai, apdairiai švartuojami kairėje, aptrupėjusioje prieplaukos dalyje. Toliau nuo picų, sušių, jūros gėrybių ir grakščių jachtų siluetų.
Užvalgom, itališki delikatesai Nidoje nebrangūs: burata sūris, pesto padažas, pistacijos. Arba: prosciutto crudo (pica).
Anądien vyko diskusija: Nida yra labiau Amalfis ar labiau Portofinas. Ką jau ten: Amalfyje vieno kvadratinio metro kaina perkopė 5.000 eurų. Nidoje perkopė 10.000. Kavos ir spritzo kainomis Nida seniai davė į kaulus visiems Italijos kurortams. Taigi, Nida labiau panaši į Portofiną. Ten 1 kv. metras laikosi stabiliai – 12.500 eurų.
Bet yra tam tikrų dalykų, kuriais Nida skiriasi nuo Portofino. Nes ten yra, o čia nėra milijardieriaus Silvio Berlusconio vilos. Be to, ten nėra sušių. Nėra nieko, kas būtų svetima Ligūrijos virtuvei. Net lazanijos nėra, nes ji ten svetima. Artimiausia sušinė – per saugų atstumą. Portofino restoranai brangūs, bet juose nieko įmantraus: tos pačios vongolės, tos pačios buratos, tie patys aštuonkojai. Kaip Nidoje.
Iki galutinės Nidos sušizacijos liko laukti nelabai daug. Tai įvyks tada, kai nebeliks vietinių, nidiškių, kai užvers duris gimnazija, nes nebeliks mokinių. Kažkas, žinoma, liks. Sušių valgytojus aptarnaujantis personalas liks. Vorai ir žuvėdros irgi greičiausiai liks. Subendrintas, instagraminis grožis liks.
Pabaigai: fantastiškai purūs žuvies maltinukai su ridikėliais. Maltinukai – rezistentai. Sušizacijos karo partizanai. Bet skanūs.
