Ir atsisako detalizuoti, nes tai pernelyg intymu, pernelyg skausminga. Pavogė kur, kaip, kada, ką? Gal rašiklį, supainiojęs su savu? Gal šalikėlį tyčia, fetišizavimo tikslais, idant galėtų slapčiomis pasidžiaugti? O gal milijoninį tėvų palikimą, suklastojęs testamentą? Skirtumo nebelieka, visi šie veiksmai tampa lygūs, ko pasekmė – trivializavimas, nureikšminimas tikro didelio nusikaltimo (palikimo vagystės) ir žiauri bausmė už rašiklį. Kaltas ir viskas. Arba „tegul įrodo“ priešingai, apsuptas rėkiančios minios („Laikykit vagį!“).
„Taip negalima, yra nekaltumo prezumpcija“, – pasakytų bet kas ir būtų teisus. Pati teisė taip pasakytų. Tačiau kai kurie nusikaltimai ėmė tapti nusikaltimesniais už kitus, o jais įtariamieji – žmonėmis, kuriems ši prezumpcija negalioja.
Dar tiksliau: atsiranda rūšis nusikaltimo, kaltinimas, kuris automatiškai sunaikina jūsų socialinę egzistenciją, nepriklausomai nuo pagrįstumo, o jūsų bandymas gintis automatiškai tampa dar vienu nusikaltimu – „aukos kaltinimu“ (kuriam prilyginamas sakymas „Palaukite, viskas buvo visai ne taip!“ arba „Palaukite, kol kas dar neaišku, kaip ten iš tiesų buvo, ar apskritai esama aukos“).
Su potekste: „tau trūksta empatijos“ (geriausiu atveju) arba „matyt, pats toks“ (blogesniu). Kaltinimas „apkaltinus auką“ – juk pats baisiausias, po tokio belieka užsičiaupti – užčiaupimui jis ir naudojamas.
Profesionali teisininkė, Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) vadovė Birutė Sabatauskaitė dėsto šią naują doktriną tarsi paprasčiausią dalyką: „Seksualinis priekabiavimas yra viena iš diskriminacijos formų, apie kurią prabilti yra ypatingai sunku, todėl, kad dažniausiai tai vyksta tokiose situacijose, kai nėra liudininkų.
Ne veltui tokiais atvejais diskriminacinėse bylose įrodinėjimo pareiga perkeliama atsakovui – tai reiškia, kad šiuo atveju jis turi įrodyti, kad diskriminacijos ar seksualinio priekabiavimo nebuvo“, – t. y. nekaltumo prezumpcijos nėra. Kodėl? Nes „prabilti sunku“ (palaukite, prabilti sunku gali būti ir apie bet kurį kitą nusikaltimą – kodėl ir jiems tada neatšaukus nekaltumo prezumpcijos?). Dar įdomiau: nes nėra liudininkų. To pakanka. JEI asmuo kaltinamas nusikaltimu, kuriam nėra liudininkų, TAI jis veikiausiai kaltas ir dabar tegul sukasi kaip išmano. Rimtai.
Taigi, jis bando: kaip galėtų, tokiomis sąlygomis, kaltinimus paneigti? Įrodyti savo nekaltumą, jei jau ne kaltę, o būtent nekaltumą reikia įrodyti?
Nebent jei pavyktų įrodyti fizinę tokios situacijos negalimybę (pvz., kad minėtu metu „auka“ ir „smurtautojas“ buvo skirtinguose žemynuose arba kad „smurtautojas“ gulėjo ligoninėje komos būklės, arba kad „auka“ dar gimusi nebuvo). Kitaip – nelabai. Nes jos žodis prieš jo. O auka abejoti negalima, auka teisi. Ypač jei kalba nerišliai, neprisimena ir painiojasi – tai tik liudija patirtos traumos gylį.
Bet tarkime, konkrečiu atveju, tai tiesa, tarkime, kaltas.
Ne juokeliu, gestu ar nepadoriu pasiūlymu, o kur kas blogesniu poelgiu. Koks atlygis už priekabiavimą būtų adekvatus? Gal, pvz., tegul viešai atsiprašo? Ne, nepakaks. Gal piniginė bauda? Ne, tegul nesitiki atsipirkti. Gal nefinansuoti tolesnių jo (jei kaltinamasis – garsus, talentingas režisierius) filmų kūrimo? Gera mintis, sako B. Sabatauskaitė, nes kam mums jo filmai, ką gero gali toks moraliai supuvęs niekšas sukurti, koks dar talentas, argi gali priekabiautojas būti talentingu, kuo nors daugiau nei priekabiautoju. Nebeapdovanoti?
„Nedrįstu siūlyti“, bet juk logiška būtų?
O ankstesnius filmus – ką su jais daryti? (Klausimas LŽTC vadovės dar neapsvarstytas, bet, jei nefinansuoti naujų, ir jei toks žmogus negali sukurti nieko gera, tai, tuo labiau, ir nesukūrė, tik mulkino mus savo pseudointelektu – bent jau valstybinėms institucijoms, o ir susipratusiam verslui juk derėtų jų jokia forma nebeprisiminti.)
Pakaktų?
Aukos skausmui nuplauti – gal, bet reputacijai – ne (negirdėjau siūlymo nefinansuoti tik kelių filmų tik tam tikrą laiką – matyt, nefinansuoti būtų gerai niekada, kol gyvas bus).
Tai gal reputaciją pagaliau grąžins ilgi metai kalėjimo? Ne, kas gi po kalėjimo grįžta „kaip naujas“. O jei, pvz., kaltinamasis keliais eitų mušdamasis į krūtinę aplink miestą, raudamasis plaukus, galvą barstydamas pelenais, raudodamas, žemę rydamas? Kiekvienas gudrus suvaidinti niekingą dramą! O jei dar ir akis išsidurtų ir charakiri pasidarytų? O jei…? Ne, joks „jei“ nebepadės – ši logika trokšta, kad bausmė būtų begalinė, o kančios nusidėjėlį kamuotų, kol pragaras tvers. Gero žmogaus logika. Jautraus žmogaus. Teisingo.
Logika, pasak kurios, seksualinio pobūdžio nusikaltimai – ypatinga, išskirtinė nusikaltimų rūšis, savo baisumu ir padaryta žala pranokstanti visas kitas (įskaitant žmogžudystę), tad įprastinė teisė čia nebegalioja (nereikia pagrįsti, nereikia įrodyti, nereikia net papasakoti detalios įvykio versijos), o šio pobūdžio traumos – pačios didžiausios, kurioms neprilygs, kurių neatpirks nei įkalinimas, nei viešas žeminimas ir koneveikimas, nei eliminuoti viso gyvenimo pasiekimai.
Nederamai seksualine prasme pasielgęs asmuo – tiesiog monstras nuo padų iki viršugalvio, įžeidimas žmonijai kiekvienu savo kvėptelėjimu (smurtauja filmais, smurtauja muzika, smurtauja tapydamas, smurtauja skaitydamas, rašydamas, kalbėdamas, bėgdamas, net į parduotuvę eidamas – visur reikia jį persekioti su gėdinančiais plakatais), todėl neturi teisės jokioje plotmėje egzistuoti.
Nes seksualinio pobūdžio impulsai ar gestai yra asmens esmė, totaliai jį determinuojanti, tai, ko šviesoje turi būti matomi ir vertinami visi kiti jo poelgiai, savybės ir darbai: galutinė Tiesa apie jį. Manėme, kad tas ar kitas aktorius, rašytojas, menininkas talentingas, žavėjomės jo kūryba, tačiau DABAR SUPRATOME, kad visa tai melas ir niekai, o IŠ TIKRŲJŲ jis nusikaltėlis ir menkysta. Čia TA PATI monstriška prielaida, kuriai priešiškumas kadaise buvo man priežastis feministinį aktyvizmą palaikyti.
Bet grįžkime prie LŽTC vadovės komentarų: „Kalbant apie seksualinį priekabiavimą ir seksualinius nusikaltimus, mes visi turime jausti moralinę atsakomybę, žiūrėti ką kalbame ir kokius žodžius naudojame, kad nesukeltume visoms kitoms jaunoms merginoms, kurios gali bet kada patirti seksualinį priekabiavimą ar seksualinius nusikaltimus, nuolatinio kaltės jausmo sau pačioms. Nes kaltė šiuo atveju yra ne jų pusėje“.
Taigi, merginos aprašomos kaip ypatinga padermė – tokia, kurią privalu laikyti ekstremaliai pažeidžiama, nuolatos bent potencialiai žeidžiama, bejėge, tirtančia nuo dirstelėjimo lyg medūzos drebučiai, trapia lyg ploniausias stiklas, kuriame nuo neatsargaus kakštelėjimo atsiras įtrūkis visam gyvenimui.
Privalu prisižiūrėti, cenzūruoti kiekvieną savo krustelėjimą, jei kur nors netoliese yra moteris, klausiant savęs „Ar kartais aš jos savimi nežeidžiu? Ar mano veiksmų ji negalėtų suprasti kaip seksualinio priekabiavimo? Nes, jei supras, kaltė bus ne jos pusėje, kaltas visada būsiu aš“.
Kokia socialinė politika būtų adekvatus atsakas į šitokią lyčių teoriją, jei ji teisinga? Nagi griežta lyčių segregacija (mokyklose, darbe, viešame transporte…).
Ji imtų atrodyti protingu jaunų merginų apsaugojimu nuo iš visų pusių tik ir tykančių grobikų, baisiosios seksualinio priekabiavimo problemos sprendimu. T. y. lyčių lygybės (?) idėjų vedama LŽTC vadovė ima ir išskleidžia pažiūras, kurioms entuziastingai pritartų ne tik smetoniškos mergaičių gimnazijos direktorė ar „griežtų pažiūrų“ senovinis seksistas tėtis, bet ir bet kuris mula ar ajatola. Jau nekalbant apie kitką.