Panašiai kaip ir su bendru Prezidento institucijos galių teisiniu reglamentavimu – pavyzdžiui, įgaliojimais Vyriausybės sudaryme – tokia Konstitucijos formuluotė palieka klaustukų dėl praktinio taikymo. Ar pranešime Prezidentas turėtų objektyviai, korektiškai apžvelgti svarbiausias valstybės problemas ir sprendimus? Ar žanras apie vidaus politiką kartu įpareigoja ir pažerti kritikos kitoms institucijoms?
O gal Prezidentas dar ir turi atsiskaityti už savo darbus?
Nežiūrint pradinio Konstitucijos kūrėjų sumanymo, šios normos praktika realybėje išeina už apžvalgos ribų.
Šalia status quo apžvalgos, metiniai pranešimai įprastai atspindi prezidentų santykius su vyriausybėmis. Be to, jie pasitarnauja ir kaip tam tikra valstybės vadovų savigyra, savo darbų – už kuriuos nuopelnai nebūtinai priklauso tik jiems – pabrėžimo. Kartu tai yra gera proga pamatyti, kaip instituciją suvokia konkretus asmuo.
Savo metiniame pranešime Gitanas Nausėda tikrai pasistengė, išsamiai aptardamas visą eilę įvairiausių sektorių. Atrodo, kad bėgant metams mūsų prezidentai Seime kalba vis ilgiau ir ilgiau, stengiasi apimti kone viską – nuo Ramiojo vandenyno regiono iki Vilniaus centre nukirsto ąžuolo. Pakeliui paliečiant švietimą, sveikatos apsaugą ir kitus tradicinius klausimus, kurie politikų vis minimi, bet nesprendžiami.
Kaip ir prieš metus, Nausėda pradėjo nuo išsamiausios ir stipriausios dalies – Lietuvos užsienio ir saugumo politikos kartu su tarptautinės situacijos apžvalga. Tam skirti žodžiai sudarė apie 37 proc. pranešimo.
Daugeliu atvejų Nausėda nepateikė naujų įžvalgų. Tačiau pranešimas kartu patvirtina, kad turime tarptautinėse realijose besigaudantį ir valstybės saugumo iššūkius adekvačiai suprantantį valstybės vadovą. Tas tikrai nėra savaiminė garantija. Tik pažiūrėkite į kai kuriuos kitus asmenis reitinguose. Nausėda yra mūsų safe choice.
Didelės pagarbos Prezidentui dabar nerodantys valdančiųjų politikai žino – iškilus tam tikram pasirinkimui, jie paremtų Nausėdą.
Kai kurie jo nubrėžti akcentai užsienio politikoje gali kelti nedidelių klausimų. Politologė Rima Urbonaitė įžvelgia prieštaravimą tarp dviejų siekių: Baltarusijos tarptautinės izoliacijos ir kartu demokratinių permainų šioje šalyje. Tikriausiai Nausėda galvoja, kad išorės sankcijos gali priversti režimą keistis.
Užsienio politikos segmentas įdomesnis tuo, kad čia Nausėda aiškiai bando apibrėžti prezidento institucijos teritoriją. Dažnai akcentuojamas asmeninis prezidento indėlis, tariantis su NATO, ES valstybių vadovais. Du kartus paminint Europos Vadovų Tarybą, dėl kurios (kas turėtų atstovauti Lietuvą, Prezidentas ar Premjerė) anksčiau kilo nesutarimų su konservatoriais, prezidentas kalba pirmuoju asmeniu.
Pirma, Nausėda teigia Europos Vadovų Taryboje keletą metų siekęs, kad nebūtų nuolaidžiaujama Rusijai. Antra, sako: „asmeniškai pasiekiau, kad Astravo atominė elektrinė būtų pripažinta visos Europos Sąjungos problema“.
Suprantamas yra Prezidento noras įtvirtinti reikšmingą rolę užsienio politikoje.
Tačiau rodyti asmeninį siekį dėl Rusijos yra savigyra – tą akcentavo ne tik šis Prezidentas, bet ir buvę, taip pat ir vyriausybės. Galiausiai ne tik Lietuva, bet ir kitos Baltijos šalys, Lenkija. Dėl Astravo atominės elektrinės irgi sunku patikėti, kad ši grėsmė mūsų saugumui kaip ES problema būtų pripažinta be platesnio kitų institucijų indėlio.
Čia išryškėja toks metinio pranešimo polinkis į šališkumą, gal net nuokrypis nuo konstitucinio apibrėžimo.
Prezidentai norėtų užsienio politikoje būti matomi kaip autobuso vairuotojai. Tačiau Konstitucija nurodo, kad užsienio politiką Prezidentas vykdo kartu su Vyriausybe. Taip yra ir praktikoje. Nepaisant santykių su valdančiaisiais, valstybės vadovas galėtų pagirti ir esamus, ir buvusius krašto apsaugos ir užsienio politikos ministrus.
Atitinkamai, nebuvo reikalinga minėti tai, kad dalis visuomenės jau laukia galimybės pakeisti „neįtikusią valdžią“. Tą patį galima pasakyti apie kiekvieną Vyriausybę. Be to, dalis visuomenės norėtų pakeisti ir Prezidentą.
Deja, praktikoje metinis pranešimas dažniausiai atspindi Prezidento santykius su valdančiąja dauguma.
Kita vertus, Prezidento pranešimas nebuvo tik kritiškas vyriausybės veiksmams – net ir vidaus politikoje.
Kad ir be giriamųjų gaidų, Nausėda visgi pripažįsta bendrus taškus. Nors pranešime pakritikavo mokesčių reformos trūkumus, panašu, kad jis pačią idėją palaiko. Bankų solidarumo įnašas pranešime irgi matomas kaip reikalingas, prezidentas numato jo panaudojimą „karinės bei civilinės transporto infrastruktūros plėtrai“.
Matant bendrus sąlyčius ir užsienio, ir vidaus politikoje, natūraliai kyla klausimas – tai kodėl santykiai tarp Prezidento ir Vyriausybės tokie prasti? Kodėl jau seniai nevyksta reguliarūs Nausėdos ir Ingridos Šimonytės susitikimai?
Vienas paaiškinimas yra asmeninės nesantaikos, nuoskaudos, susikaupusios dar nuo prezidento rinkimų ir ypač paryškėjusios per pandemijos periodą. Kita versija – prezidento institucija, kaip praktikoje nepartinė, atskira valdžios šaka, tiesiog natūraliai negali palaikyti gerų santykių su valdančiaisiais, turi rodyti savarankiškumą.
Ir rodant tą savarankiškumą, atrodo, išlenda noras gerai pasirodyti prieš viešą erdvę, rinkėjus. Vienareikšmiškai silpniausia prezidento pranešimo gija, kaip ir iki šiol visoje jo programoje – kritikos nelaikantis paradoksas, kai girdime eilę siūlymų didinti viešąsias išlaidas ir atitinkamai nulį tvarių sprendimų, kaip papildyti biudžetą.
Nausėda neatsisako gerovės valstybės. Tačiau gerovės valstybė yra tam tikras socialinis, ekonominis modelis.
Gerovės valstybė nėra perrinkimo į prezidento postą strategija.