Nepaisant visų Jūsų kanceliarijos darbuotojų užtikrinimų, nesu gavęs atsakymo nė į vieną iš toje kanceliarijoje užregistruotų į laiškų. Beje, į vieną iš jų buvusi kanclerė atsiuntė žinią, kad laiškas yra perduotas bene šešioms ministerijoms, tačiau jos irgi seka Jūsų pavyzdžiu: nė viena iš jų nematė reikalo į jį atsakyti.
Kadangi realybė yra visai kita, esame priversti kreiptis į Jus viešai. Rašau tiesiogiai įgaliotas ir įpareigotas dviejų pilietinių organizacijų – Kaune jau nuo 2002 metų įregistruotos „Consilia academica“ ir Vilniuje 2016 m. įsikūrusio sambūrio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“.
Šiandien ne tik jos, bet ir daugelis kitų visuomeninių organizacijų jau vienu balsu kalba: mūsų valstybė mažiausia 10 metų pavėlavo oficialiai pripažinti Lietuvos demografinę krizę ir jos įveikimą paskelbti realiu prioritetu ir suteikti valstybei aiškią politinę kryptį.
Apie šį vėlavimą jau prabilo ir žymiausi Lietuvos demografai, savo išgyvenimu suinteresuoti verslininkai bei įžvalgiausi politikai.
Tik ne mūsų Vyriausybė. Be galo sunku iš šalies stebėti, kaip aukščiausios valdžios institucijos veliasi į vaikiškus kivirčus, niekingas smulkmenas, žaidžia su publika teatralizuotas akcijas, skelbia visiškai nelogiškus ir atvirai Konstitucijai prieštaraujančius įstatymų projektus, o Valstybės ir ją sukūrusios Tautos likimui nebelieka nei vietos, nei laiko. O gal ir noro...
Kai prieš 16 metų, reaguodamas į masinę emigraciją, Kaune atsirado nacionalinis judėjimas „Consilia academica“, nedaug kas tenutuokė, kokie pavojai gresia Valstybei ir ją sukūrusiai Tautai. Net iškiliausi demografai manė, kad čia vyksta laikinos permainos. Bent jau jos tilpo į žinomą istorinių svyravimų amplitudę. Net jie jau buvo primiršę dar 1973 m. kažkokiu būdu A. Stanaičio ir P. Adlio išleistą studiją „Lietuvos TSR gyventojai“, kuri jau tada perspėjo, kad „Lietuva gyventojų skaičiaus padidėjimu žymiai atsilieka ne tik nuo bendro pasaulinio lygio, bet ir nuo daugelio Vakarų Europos šalių“.
Visame pasaulyje vyko demografinis sprogimas: trečiasis milijardas gyventojų priaugo per 30 (1960) metų, ketvirtasis (1978) – per 18, o penktasis – per 9 (1987) metus. Tuo tarpu Lietuvoje per 70 m. tas skaičius tepadidėjo tik 13-14 procentų. Rodos, visiems aišku, kad reali valstybės galia didžiausia dalimi priklauso nuo gyventojų skaičiaus. Bet mūsų ambicijoms patenkinti visai užteko, kad kadaise Lietuva buvo nuo jūros iki jūros.
Pone Ministre Pirmininke, nežinau, ar prisimenate, bet jau tada likimas mums lėmė susidurti Seime. Bene 4 nepriklausomi ekspertai (jų tarpe du profesionalūs demografai) mėgino įrodyti, kokie pavojai ateina su demografine krize. Ją aiškiai matė visa pilietiškoji visuomenės dalis, net privačiais reikalais užimti verslininkai, ypač tie, kurie nuosekliau buvo apmąstę savo verslo perspektyvas. O Jūs (atleiskite!) iki šiol tik išsisukinėjate.
Juk jau tada Seimas buvo raginamas palaikyti 2015 m. birželio 30 d. sėkmingai pradėtą šešių „Nacionalinių parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos“.
Jame pirmą kartą buvo oficialiai pripažinta, „kad dabartiniai migracijos mastai lietuvių tautai gali turėti negrįžtamų pražūtingų pasekmių, dėl emigracijos lietuviams prarandant tapatybę, nykstant žmonių santykiui su Tėvyne“. Kartu teigiama, „jog emigracija yra nacionalinė lietuvių tautos problema, todėl būtina Lietuvoje kurti sąlygas, skatinančias emigrantus sugrįžti, dirbti ir gyventi savo šalyje“. Susitarimas užbaigiamas įsipareigojimu „formuoti ilgalaikę tautos atkūrimo politiką“. Ar buvo galima įžvalgiau suformuluoti problemos aktualumą ir konkretų uždavinį? Bet naujoji valdžia kažkodėl to susitarimo nenorėjo nei pratęsti, nei išplėsti. Kodėl?
Pone Premjere, stebint Jūsų veiklą iš šalies, susidaro įspūdis, kad nei tada Jūs nežiūrėjote, nei dabar rimtai nežiūrite į šią „tautos atkūrimo problemą“. Šiandien jau daug kas supranta, kad Europos Sąjunga lengvai įsivėlė į procesus, iš pirmo žvilgsnio gana humaniškus, bet beveik nesusietus su atsakomybe už jų padarinius. Argi tokiomis sąlygomis mūsų suvereni valstybė gali elgtis kaip paprasta imperijos provincija, mūsų likimą aklai pavedanti centrui, kuris pirmiausia suinteresuotas savo interesus.
Jeigu Europos sąjunga yra demokratiška, tai ir atskiros valstybės čia turi būti laisvos, kad pačios imtųsi atsakomybės už savo išlikimą. Todėl mes negalėjome ir šiandien negalime sutikti, kad 2015 m. birželio 30 d. parlamentinių partijų susitarimo ignoravimas ar atidėjimas ateičiai yra atsakingos politikos požymis.
Tada Jūs sakėte tiesiai: joks nacionalinis susitarimas nėra reikalingas, nes šalies demografinę krizę Jūs galite įveikti sutelktomis ministerijų pajėgomis. Kažin ar kas suprato, ką reiškia tokie Jūsų „argumentai“. Buvo neaišku, kokia bus valstybinės politikos kryptis. Ir kas ją nustatys? Be to, vyriausybė renkama ketveriems metams, o demografinei krizei įveikti nepakaks ir dešimtmečio. Buvo aiškiai matyti, kad Jūs paprasčiausiai nenorite šia tema rimtai kalbėti.
Nelengva pasakyti, kas slypėjo už šio nenoro. Padėties nesupratimas? Atsakomybės vengimas? Abejingumas Valstybės likimui? Rizikos baimė? Keturių metų kadencijos pragmatizmas? Konformizmas?
O gal ir visos šios priežastys kartu. Vėliau Jūsų motyvas kiek pasikeitė: ėmėte kartoti, kad nacionaliniai susitarimai apskritai nereikalingi, nes jų niekas nesilaiko. Bet tai buvo netiesa. Pone Pirmininke, Jūs pats gerai žinote, kad egzistuoja susitarimas dėl šalies nacionalinio saugumo. Priimtas jis buvo gana greitai. Ir visos partijos jo laikosi. Pagaliau juo rūpinasi ir specialiai Seime įkurtas Saugumo komitetas.
Net jeigu to susitarimo ir nebūtų, toks „argumentas“ vis tiek būtų niekinis. Juk visi įstatymai laužomi, tačiau Seimas vis tiek dirba ir įstatymus leidžia.
Bet keisčiausia, kad pastarąjį mėnesį bėdos prispirtas, Jūs pats ėmėte kalbėti ir apie nacionalinius susitarimus, kurių anksčiau taip vengėte. Tik nenorite jų taikyti visos tautos ir valstybės išsaugojimui. Tiesą sakant, ir kam Jums juos taikyti, jei to nereikalavo net 2017 m. papildyta Nacionalinio saugumo strategija.
Rodos, čia visai teisingai parašyta: 1) kad joje „nustatomi gyvybiniai ir pirmaeiliai nacionalinio saugumo interesai“ ir 2) kad išorės ir vidaus saugumo veiksniai „yra tarpusavyje susiję“, todėl abiem sritims taikomos priemonės „taip pat turi būti suderintos“.
Bet kam tas rašymas, jei šio principinio reikalavimo nesilaikė net pati strategija. Jos pradžioje surašyta 10 išorinio saugumo prioritetų, o tik po jų – 8 vidinio saugumo prioritetai. Jokio darinimo ženklų čia nematyti. O demografinės būklės gerinimas nukištas net į priešpaskutinę, t. y. septynioliktąją, vietą. Buvo panašu į patyčios iš tų, kurie patikėjo partijos rinkiminiais pažadais.
Pone Pirmininke, su šia strategija Jūs išsilaisvinote nuo atsakomybės už savo Tautos ir Valstybės likimą. Ir tai buvo ne pirmas apsidraudimas. Dar 2016 m. spalio mėn. 12 d. buvo paskelbtas gana paradoksalus penkių Vyriausybės prioritetų sąrašas: „I prioritetas: darni, atsakinga ir sveika visuomenė; II prioritetas: švietimo, kultūros ir mokslo paslaugų kokybės bei efektyvumo didinimas; III prioritetas: viešojo sektoriaus efektyvumo ir skaidrumo didinimas; IV prioritetas: darni ir konkurencinga ekonomikos plėtra; V prioritetas: saugi valstybė“. Iš ko kilo tas paradoksas?
Pirma, šis sąrašas parodė, kad Nacionalinio saugumo strategijai galioja vieni prioritetai, o Vyriausybės veiklai – visai kiti.
Antra, Saugumo strategija saugumą laiko pirmaeiliu valstybės politikos tikslu, o Vyriausybės sąraše „saugi valstybė“ paskelbta penktuoju prioritetu.
Trečia, abu šie dokumentai prieštarauja Valstiečių ir žaliųjų partijos pažadams kultūrą paversti valstybės politikos prioritetu. Ketvirta, kadangi vieno dokumento prioritetai nėra derinami su kito dokumento prioritetais, vadinasi, Vyriausybė juos skelbia ne vykdymui, o tik savo fasadui papuošti.
Pone Premjere, Jūs gerai suprantate, kad be prioritetų racionali politika neįmanoma. Bet Jums visai užtenka trumpalaikų (savaitinių, mėnesinių) prioritetų. Su ilgalaikiais prioritetais susijusiai atsakomybei Jūs nepasiruošęs.
Juk ne Jūs sukūrėte tokias destruktyvias, vien stipriojo teise pagrįstas gyvenimo ir bendravimo sąlygas, kurios pagimdė ne tik masinę emigraciją, bet ir masinį susipriešinimą, agresyvumą, depresyvumą, nusivylimą savo valstybe ir tauta, alkoholinę degradaciją, didžiausią mirtingumą, aukščiausią savižudybių laipsnį Europos Sąjungoje.
O Jūsų vadovaujama Sveikatos apsaugos ministerija vis tik pradėjo solidžią kovą su alkoholizmu. Bet per daug džiaugtis tuo nereikėtų.
Alkoholizmo priežasčių įveikimas – ne jos pajėgoms. Vyriausybė privalėjo daug rimčiau apgalvoti, išdiskutuoti, susitarti dėl pačių svarbiausių ilgalaikių prioritetų, juos surašyti ir nuosekliai įgyvendinti vieną po kito, kad visi matytų, kokioje vietoje esame atsidūrę.
Juk ji galėjo remtis vienu iš svarbiausių programinių Valstiečių ir žaliųjų partijos įsipareigojimų: „Pasieksime, kad svarbiausi valdžios institucijų sprendimai būtų pagrįsti ne siauro nebūtinai objektyvių asmenų rato nuomone, o nešališkai sudarytų mokslo ir tiriamųjų grupių rekomendacijomis, patikrintomis jų laisvais debatais“. Kur šiandien tie debatai su nešališkomis rekomendacijomis?
Žinoma, permainos vyksta. Visi jau supranta, ką reiškia, kai jų vaikai ir vaikaičiai jau nesusikalba su savo seneliais. Kai emigrantai visai neskuba grįžti į savo gimtąjį kraštą. Kai Lietuvoje ima trūkti darbo jėgos ir specialistai imami vilioti iš svetimų kraštų. Per paskutiniuosius 5 – 6-erius metus gerokai i pasikeitė mūsų šalies žmonių mąstysena. Didėja jų nerimas, o su juo ir pilietinis aktyvumas.
Vyresnės kartos žmonės ima sutartinai sukti galvas, kas uždirbs jiems pensijas. Dabar beveik nėra pilietinio judėjimo, kuris nekeltų klausimo, ką darysim su Lietuva. Ir kas jiems atsakys į šį klausimą? Visi žiūri į Jus.
Atleiskite, Pone Premjere, bet turėtumėte žinoti, kad ateidamas į Seimą su kalba, nukreipta prieš nacionalinius susitarimus, ne tik (1) sužlugdėte anksčiau pasiektą šešių partijų susitarimą, (2) sunaikinote viltis, sukeltas rinkiminės kampanijos pažadų spręsti emigracijos problemą, (3) dar labiau pakirtote pasitikėjimą Seimu ir jo galimybe pratęsti pozityvų ankstesnių kadencijų įnašą į valstybės stiprinimą ir galų gale parodėte, kad (4) Vastiečių ir žaliųjų partijai ir šiandien menkai terūpi Lietuvos valstybės ir ją sukūrusios tautos ateitis. Nemanau, kad Jūs sąmoningai to siekėte. Bet iš tikrųjų tai buvo ėjimas ne tik prieš Valstybės, bet ir prieš savo paties ineresus.
Nepaisant Jūsų netikėto nusišalinimo, Seimui vis dėlto užteko nuovokos priimti Nutarimą Nr. XIII-297 Dėl demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo. Jis pripažino, kad „pavojinga Lietuvos demografinė padėtis, nemažėjanti Lietuvos Respublikos piliečių emigracija ir mažas gimstamumas daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai ir socialinės apsaugos sistemai bei kelia grėsmę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės tolesnei raidai“, kad „norint įveikti emigracijos keliamą iššūkį, reikia kovoti su esminėmis šio proceso priežastimis“.
O tam reikalinga „lanksti, veiksminga ir orientuota į ateitį, skatinanti mūsų šalies piliečius susilaukti daugiau vaikų, neišvykti iš Lietuvos, o jau išvykusius – sugrįžti gyventi į Lietuvą politika“.
Šis Nutarimas kartu įpareigojo Vyriausybę sudaryti „darbo grupę iš mokslininkų, valstybės pareigūnų, specialistų ir socialinių partnerių“, kuri parengtų ir iki 2017 m. gruodžio 1 d. pateiktų „Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinti 2018–2027 metų Lietuvos demografinės, migracijos ir integracijos politikos strategijos ir Lietuvos piliečių grįžimo į tėvynę skatinimo programos ir gimstamumo skatinimo programos projektus“. Tai buvo geras ženklas.
Tiesa, jame atsirado ir pavojingų dviprasmybių. Net pats Nutarimo pavadinimas Dėl demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo lyg tyčia klojo pamatus ne permainų politikai, o permainų imitavimo politikai.
Taikantis prie momento politinės konjuktūros, į vieną eilę čia buvo surašytos trys gana skirtingo aktualumo sąvokos: demografija, migracija ir integracija. Sudaryta regimybė, tarytum demografija mūsų šaliai būtų lygiai tiek pat svarbi, kaip ir pasaulinė migracija bei integracija.
Toks junginys negalėjo tikti dokumentui, siekiančiam aiškiai nusakyti Valstybės politikos kryptį. Jeigu buvo norima kelti Valstybės ir tautos išsaugojimo uždavinį, migracijos suvaldymas ir integracijos uždaviniai turėjo tapti tik pagalbinėmis demografinės krizės įveikimo priemonėmis. Ant šitokio pamato nebuvo lengva kurti deramą demografinės krizės įveikimo strategiją ir programą. Paguodos teikė nebent tik tai, kad po ilgų kalbų demografinės politikos uždavinys vis tik buvo užduotas.
Pone Premjere, Jūs neslėpėte, kad šis darbas Jums buvo primestas. Todėl neskubėjote jo vykdyti. O įsikišus visuomeninėms organizacijoms, jį tiesiog permetėte Socialinio aprūpinimo ir darbo ministerijai. Bet kaip ir buvo galima manyti, šis atsakingas darbas buvo ne pagal jos jėgas. Sujaukti buvo tikrieji Valstybės prioritetai, paini užduotis, trūko informacijos, kokių kvalifikacijų žmones reikėtų sutelkti. Ministerijų atstovai daugiausia buvo atsitiktiniai žmonės, su kuriais mokslininkai nesurado bendros kalbos ir iš darbo grupės pasitraukė. Atkakliomis ministerijos pastangomis Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategijos projektas vis tik buvo parašytas. Jis pasiekė Vyriausybę.
Pone Ministre Pirmininke, Jūs pats paraginote visuomenę, kad ji teiktų pasiūlymus. Kai kas net patikėjo, kad Jūs norite tartis. Siuntė Jums siūlymus. Bet kaip jau minėta, į juos net nesureagavote. Įdomiausia, kad be rimtų svarstymų Strategiją priėmė ir Seimas, nors jos projektas visiškai atsitraukė nuo tų reikalavimų, kurie buvo būtini demografinės krizės įveikimui. Sunku pasakyti, kas čia jį apgavo.
Solidi strategijos forma (gausūs statistiniai duomenys, lentelės, kreivės, išnašos ir pan.)? Mįslingas jos pavadinimas? Ar Jūsų autoritetas? Bet toks lengvas jo priėmimas geriausiai rodo, kad šį ilgą projektą nedaug kas tebuvo atidžiau perskaitęs. Ir todėl net nepastebėjo tų verbalinių manipuliacijų, kuriomis demografijos įveikimo tikslas buvo pakeistas pažadais spręsti šeimos, migracijos ir vyresnio amžiaus žmonių problemas.
Pone Premjere, visi gerai žino, kaip šiandien Lietuvoje yra įkaitintos šeimos, migracijos ir pensinio amžiaus žmonių temos.
Bet kam reikalingas šis principinis postulatas, jeigu jo niekur nebuvo laikomasi? Atrodytų, kad pripažinus šią realybę, turėjo būti atskleistos emigracijos bei mirtingumo augimo ir gimstamumo mažėjimo priežastys. Ir šis išaiškinimas kartu turėjo motyvuoti tris pačius svarbiausius, bet anksčiau jokiuose valstybės dokumentuose nepaminėtus, politikos prioritetus, kurių pagalba būtų pradėtas vis labiau gilėjančios demografnės krizės stabdymas. O pagal šią demografinės politikos strategiją reikėjo pradėti ir visų kitų jau egzistuojančių strategijų derinimą. Tik šito, kaip matyti, nei Jūs, nei Seimas daryti nenori. Gal ir bijo?
Ar ne dėl to Strategijos autoriai, net visai sąžiningai iškėlę demografijos krizės priežastis, imasi gana keistų manipuliacijų: „emigracija“ be jokių motyvų pakeičiama migracija, „gimstamumas“ – šeima, o „mirtingumas“ – vyresnio amžiaus žmonių reikalais (!). Dar labiau šių priežasčių laukas sujaukiamas savotiškais tikslais.
Migracijos tikslu paskelbiamas „valstybės poreikius atitinkantis migracijos srautų valdymas“, šeimos politikos tikslu – „šeimai palankios aplinkos kūrimas“; o vyresnio amžiaus žmonių politkos tikslu – „galimybės vyresnio amžiaus asmenims integruotis į visuomenę“. Taip atsirado, kaip dabar įprasta sakyti, „hibridinė“ Strategija, kuri jau negalėjo būti nei Dievui žvakė, nei velniui žarsteklis.
Vadinasi, Tauta yra suverenas, o valstybinė organizacija yra tik priemonė, privalanti užtikrinanti jos saugumą, taigi ir išgyvenimo bei išlikimo galimybes.
O Strategija, vietoj Tautos išsaugojimui skirto emigracijos stabdymo ir reemigracijos procesų skatinimo, siūlo tik „valstybės poreikius atitinkantį migracijos srautų valdymą“.
Strategijai rūpi visai ne valstybės kūrėjų saugumas ir išlikimas, o tik jų instrumentinis panaudojimas dabartinės valstybės, tiksliau sakant, valdžios konjunktūriniams reikalams tvarkyti.
Antra, gimstamumo problemas pakeitus šeimos reikalais, o šeimos reikalus suvedus į palankios aplinkos kūrimo tikslą, ne tik nukreipiamas dėmesys nuo svarbiausių gimstamumo priežasčių (moterų karjeros, jų emancipacijos, vėlyvų vedybų, masinių skyrybų, abortų ir pan.), bet ir imami kelti nieko bendra su gimstamumu nesusiję uždaviniai, kaip antai: „ugdyti šeimos narių gebėjimus spręsti psichologines ir socialines problemas“, „sudaryti sąlygas lygioms vyrų ir moterų teisėms, pareigoms ir galimybėms“ ir pan.
Ir apskritai naivu manyti, kad kurdami šeimai palankią aplinką, galėsime esmingai padidinti gimstamumą ir sumažinti demografinę krizę. Jeigu tai būtų tiesa, didžiausias gimstamumas būtų Vakarų Europoje ir JAV, o mažiausias – Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Bet yra kaip tik atvirkščiai: mažiausias gimstamumas yra kaip tik ten, kur žmonės turi palankiausias gyvenimo sąlygas. Jeigu esamomis sąlygomis bus didinamas gimstamumas, jis tik padidins emigracijos srautus.
Trečia, vietoj mirtingumo priežasčių aiškinimo, yra pateiktas pats paradoksaliausias strateginis hibridas, kurį aptarti be ironijos ypatingai sunku. Seimas, įtraukdamas politiškai korektišką „integracijos“ terminą į savo Nutarimą, tikriausiai jį siejo su globalios migracijos procesu.
Tuo tarpu Strategijos autoriai šį terminą pritaikė vyresnio amžiaus žmonių suaktyvinimui, kuris nusakomas šiais uždaviniais: „užtikrinti mokymosi visą gyvenimą galimybes“, „stiprinti kartų santykius ir plėtoti savanorišką vyresnio amžiaus asmenų veiklą“ ir pan.
Pirmiausia tokio tikslo taikymas vyresnio amžiaus žmonėms yra neteisingas. Kas jau kas, o tokio amžiaus žmonės yra labiausiai integruoti į savo kultūrą ir labiausiai pilietiški. Mažiausiai integruoti jaunieji žmonės, dėl to jie taip lengvai palieka savo gimtuosius namus ir įsikuria svetimuose kraštuose.
Vadinasi, labiau reikėtų pasirūpinti jų integracija, kad jiems rūpėtų įsikurti savo krašte. Bet nei vienas, nei kitas atvejis neturi nieko bendra su mirtingumo priežastimis ir jo sumažinimo tikslais.
Pone Ministre Pirmininke, šio laiško rašymas ilgai užtruko: vis buvo laukiama ir tikimasi, kad galbūt įvyks koks nors Jūsų persiorientavimas.
Juk Jūs esate ne tik ambicingas, bet ir protingas žmogus. Net iš artimos aplinkos Jums kas nors galėjo pašnibždėti, kad ši Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategija bus gryna demografinės krizės įveikimo imitacija.
Bet permainos neįvyko. Ką tik Vyriausybė parengė šios Strategijos įgyvendinimui skirtą programą.
Tai ką dabar turime? Nei gyvybiškai būtinos Tėvynės gynimo strategijos, nei galimybės sustabdyti pinigų paleidimo vėjais, nei Valstiečių ir žaliųjų partijos pažadų įgyvendinimo. Atleiskite, kad šį laišką tenka skelbti tokiu neramiu metu.
Be ką daryti tiems, kurie visa tai matė ir kantriai stebėjo, kaip formavosi ši avantiūra? Dar tylėti? Neturime vilties, kad šis laiškas galėtų pakeisti Jūsų galvojimą. Bet gal jis prisidės bent prie tų žmonių apsisprendimo, kurie pradėjo jau gana atsakingai galvoti apie gimtojo krašto likimą.
Seimas turėtų įgyvendinti
Kadangi Valstiečių ir žaliųjų partija rinkiminių debatų metu parodė didelį dėmesį emigracijai, buvo tikimasi, kad ji laikysis savo nuostatos.
Seimo darbo kokybę turime vertinti ne pagal priimtų įstatymų skaičių, o pagal tai, kiek jo
veikla supaprastina jau egzistuojančią teisinę bazę, o ne ją apsunkina.
Tam turime pasiekti, kad tiek visuomenės, tiek ir politikų suvokime šalies vidaus saugumas taptų neatsiejama nacionalinio saugumo dalimi, teisėsaugos institucijos taptų draugiška, pagalbą, patarimus teikiančia ir tik išimtinai atvejais – jėgos struktūra, visa visuomenė įsitrauktų į saugesnės viešos aplinkos kūrimą bei nelaimių prevenciją.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL DEMOGRAFIJOS, MIGRACIJOS IR INTEGRACIJOS PROCESŲ VALDYMO
2017 m. balandžio 20 d. Nr. XIII-297
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas,
atsižvelgdamas į tai, kad pavojinga Lietuvos demografinė padėtis, nemažėjanti Lietuvos Respublikos piliečių emigracija ir mažas gimstamumas daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai ir socialinės apsaugos sistemai bei kelia grėsmę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės tolesnei raidai;
pabrėždamas, kad emigracija yra ne savarankiškas procesas, o visumos ekonominių ir socialinių veiksnių padarinys, ir suvokdamas, kad, norint įveikti emigracijos keliamą iššūkį, reikia kovoti su esminėmis šio proceso priežastimis;
primindamas, kad Europos Komisija kiekvienais metais įvardija svarbiausias Lietuvos socialines ir ekonomines problemas, skatinančias emigraciją ir lemiančias prastėjančią demografinę padėtį, ir pristato esminius šių problemų sprendimo būdus;
pabrėždamas, kad pagalbinė demografinių iššūkių sprendimo priemonė turi būti lanksti, veiksminga ir orientuota į ateitį, skatinanti mūsų šalies piliečius susilaukti daugiau vaikų, neišvykti iš Lietuvos, o jau išvykusius – sugrįžti gyventi į Lietuvą politika;
atkreipdamas dėmesį į tai, kad migracijos politikos veiksmingumas yra neatsiejamai susijęs su plėtojama reintegracijos ir gimstamumo politika, n u t a r i a:
1 straipsnis.
Pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei:
1) iki 2017 m. liepos 1 d. atlikti valstybės institucijų vykdomą demografijos, ryšių su emigravusiais Lietuvos Respublikos piliečiais palaikymo, migracijos ir integracijos, neišvykimo iš Lietuvos, gimstamumo skatinimo procesų valdymo analizę. Įvertinti galimybes pavesti koordinuoti ryšių su emigravusiais Lietuvos Respublikos piliečiais palaikymo, migracijos ir integracijos procesų valdymą vienai valstybės institucijai, kuri būtų atsakinga už informacijos apie grįžimo gyventi į Lietuvą galimybes sklaidą užsienio šalyse, tarpininkautų įdarbinant Lietuvos Respublikos piliečius, sugrįžtančius gyventi į Lietuvą, ir suteiktų jiems pagalbą ieškant gyvenamosios vietos, pagal galimybes koordinuotų esamų ekonominių, socialinių, švietimo ar kitų integravimosi į Lietuvos visuomenę kliūčių šalinimą, taip pat įvertinti galimybes pavesti koordinuoti gimstamumo skatinimo proceso valdymą vienai valstybės institucijai;
2) iki 2017 m. gegužės 1 d. sudaryti darbo grupę iš mokslininkų, valstybės pareigūnų, specialistų ir socialinių partnerių, kurie, įvertinę 2017 m. Europos Komisijos ataskaitoje nurodytas Lietuvos socialines ir ekonomines problemas, nulemiančias neigiamą emigracijos ir demografinę statistiką Lietuvoje, parengtų 2018–2027 metų Lietuvos demografinės, migracijos ir integracijos politikos strategijos projektą, Lietuvos piliečių grįžimo į tėvynę skatinimo programos projektą ir gimstamumo skatinimo programos projektą;
3) parengti ir iki 2017 m. gruodžio 1 d. pateikti Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinti 2018–2027 metų Lietuvos demografinės, migracijos ir integracijos politikos strategijos ir Lietuvos piliečių grįžimo į tėvynę skatinimo programos ir gimstamumo skatinimo programos projektus.
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis
PASTABOS APIE “DEMOGRAFIJOS, MIGRACIJOS IR INTEGRACIJOS POLITIKOS
2018 – 2030 m. STRATEGIJA“ PROJEKTĄ
2018-09-11
Atsiliepdami į Respublikos Vyriausybės projektą siunčiame šias principinės
reikšmės pastabas.
Pirmiausia reiškiame pasitenkinimą, kad Vyriausybė (nors ir labai vėluodama) vis tik parengė DEMOGRAFIJOS, MIGRACIJOS IR INTEGRACIJOS POLITIKOS2018–2030 M. STRATEGIJOS projektą. Tam reikėjo nemaža darbo ir pastangų. Projekte pateikiamas neblogai dokumentuotas esamos demografinės būklės aptarimas, kuriuo remiantis formuluojami pagrindiniai ilgalaikės strategijos tikslai ir uždaviniai.
Jame surinkti ir apibendrinti kai kurie duomenys apie valstybės demografinę būklę ir nuorodos į Europos Sąjungos bei Lietuvos respublikos oficialius dokumentus, kuriais mėginama remtis, kad būtų motyvuota pasirinkta strategijos kryptis. Patenkinamai atskleistos dvi iš trijų visuotinai pripažintų demografinės krizės kilimo priežasčių: mažo gimstamumo ir grėsmingos emigracijos. Bet tenka apgailestauti, kad čia stinga pačių svarbiausių dalykų:
1. Strategijos autoriai skelbia: „vienas iš Strategijos rengimo tikslų – nustatyti vadinamuosius horizontalius ilgalaikius demografinės politikos tikslus, pagal kuriuos būtų tobulinami teisės aktai, rengiami ir įgyvendinami veiksmų planai bei priemonės“; tai pati didžiausia klaida, kurią daro strategijos projekto autoriai; demografinės krizės įveikimui nepalyginamai svarbesni vertikaliniai ryšiai; jau daug metų nesiryžtama pripažinti, kad demografinė krizė jau šiandien gniuždo visas turimas valstybės galias (ir ekonomines, ir karines, ir intelektualines, ir kultūrines), todėl jos negalima laikyti mažesnė grėsmė valstybės saugumui ir jos išlikimui negu išorinės grėsmės; tokios grėsmės neįmanoma įveikti, neiškeliant jos politikoje į pirmąją vietą;
2. Strategija, nedrįstanti demografinės krizės įveikimo padaryti pagrindiniu valstybinės politikos tikslu, o emigracijos mažinimo – pagrindiniu demografinės krizės sustabdymo tikslu, įstengia suformuluoti tik beviltiškai abstraktų, beveik neįpareigojantį ir neišaiškinamą, jokios atsakomybės nereikalaujantį strategijos tikslą (net ne uždavinį!): „UŽTIKRINTI TEIGIAMĄ GYVENTOJŲ SKAIČIAUS POKYTĮ IR PROPORCINGĄ GYVENTOJŲ AMŽIAUS STRUKTŪRĄ“;
3. Projektas, siūlantis ilgalaikę strategiją be aiškaus (t.y. vieno) prioriteto, yra nepajėgus nubrėžti seniai žmonių pasigendamos valstybės veikimo krypties; politika, neturėdama apibrėžtos krypties, su kuria turėtų būti derinami visi kiti politiniai uždaviniai, negalės nieko kito padaryti, kaip tik deklaruoti, imituoti ir simuliuoti regimybę, kad jai rūpi šios krizės įveikimas; bet galima garantuoti, kad tuo būdu tik bus nustumtas demografinės krizės įveikimo uždavinys ateinančioms kartoms ir tapti dar sunkiau išsprendžiamas; kartu bus palikta visiška laisvė trumpalaikiams, konjunktūriniams prioritetams, kuriuos aktyviu spaudimu galės savo naudai primetinėti bet kokios gerai organizuoti bei finansuojamos socialinės grupuotės;
4. Strategijos projektas pripažįsta, kad skirtingos priežastys ne vienodai veikia demografinius procesus: labiausiai – migracija, antroje vietoje – gimstamumas, trečioje – mirtingumas; pagal šių grėsmių laipsnius turėtų būti vykdoma ir valstybės politika, tačiau keldamas tikslus ir uždavinius, toliau projektas tų skirtumų ne tik nepaiso, bet ir jokių prioritetų nenustato; jeigu įvairių sveikatos sutrikimų kamuojamą ligonį ištinka infarktas, galvojama ne apie visų ligų gydymą; bet išsyk pacientas guldomas ant operacinio stalo, o kitos ligos atidedamos vėlesniam laikui; kodėl dabartinį demografinį valstybės irimą stabdanti politika yra kitokia?
5. Rodos, visi sutinka, kad Lietuvos demografinę būklę labiausiai lemia emigracija, tačiau projektas į pirmąją vietą įrašo gimstamumą; kartu susidaro įspūdis, kad norima tęsti tą trumparegišką gimstamumų didinimo politiką, kuri jau šiandien yra visiškai absurdiška; be emigracijos sumažinimo pradėtas gimdymų skatinimas gali padidinti ne Lietuvos gyventojų prieaugį, o tik emigravimą į tą globalųjį pasaulį, kuris ir taip sparčiai auga be mūsų šalies įsikišimo.
6. Gimstamumo didinimo uždavinys suvedamas į tikslą „kurti šeimai palankią aplinką“; todėl tik du iš septynių su tuo tikslu siejamų uždavinių („Plėtoti finansines paskatas šeimoms, auginančioms vaikus“ ir „Plėsti būsto pasirinkimo galimybes šeimoms, auginančioms vaikus“) galėtų skatinti gimstamumą; tuo tarpu projektas visiškai apeina tiesiogiai gimstamumą sąlygojančius veiksnius: šeimos tradicijų ir jos prestižo naikinimą, nepilnų šeimų ir partnerystės platinimą, santuokų ir santuokinio gyvenimo irimą, moterų įtraukimą į karjeros siekimą, abortų reklamą, madų ir propagandos poveikį jaunų žmonių elgesiui ir kitus panašius dalykus;
7. Labiausiai svarbiam ir atsakingam emigracijos sumažinimo tikslui pasiekti suformuluojamas tik toks migracijos tikslas: „Užtikrinti valstybės poreikius atitinkantį migracijos srautų valdymą“; iš jo matyti, kad strategijos projekto autoriams rūpi visai ne valstybės kūrėjų išlikimas, ne šalies gyventojų, ne tautos ateitį lemiančios demografinės krizės įveikimas, o tik jų instrumentinis panaudojimas dabartinės valstybės (t.y. pirmiausia valdžios) kosmopolitinei konjunktūrai, kuriai žmogus yra tik paprasta statybinė medžiaga;
8. Mirtingumo mažinimui užtikrinti keliamas pats komiškiausias tikslas: „Suteikti galimybių vyresnio amžiaus asmenims integruotis į visuomenę“ (gal pirmiau reikėtų išaiškinti, kaip jie iškrito iš visuomenės ir ar tik jie?); tačiau nei šis tikslas, nei jį turintys įgyvendinti uždaviniai neturi nieko bendra su demografinės krizės įveikimu; čia galima rasti tik vieną mirtį liečiantį uždavinį: „Pagerinti vyresnio amžiaus asmenų sveikatos priežiūros kokybę ir prieinamumą, siekiant mažinti jų sergamumą ir mirtingumą nuo pagrindinių neinfekcinių ligų bei dėl išorinių priežasčių“; susidaro įspūdis lyg kitiems žmonėms tokių pagerinimo uždavinių nebūtų keliama, lyg mirtingumas nuo nepagrindinių infekcinių ligų valstybei būtų nesvarbus, nekalbant jau apie tai, kad čia iš viso neparodyta, kaip reikia spręsti net ir tą mirtingumo problemą, kuri nurodyta „Esamos situacijos“ (IV skyrius) aptarime;
9. Strategijos projekto autoriai mirtingumą priskiria prie trijų pagrindinių demografinės krizės priežasčių, bet visi su sveikata susaistyti dalykai čia, atrodo, parašyti tik tam, nukreiptų dėmesį nuo nenormalaus, t. y. sergančiai visuomenei būdingo (daugumą Europos šalių pranokstančio) mirtingumų lygio; nesiimama net išskaičiuoti labai plataus spektro žmonių gyvenimo krizių, iš jų kylančių ligų bei mirtingumo priežasčių, pradedant nužudymais, depresinėmis savižudybėmis, žūtimis autoavarijose, darbo vietose, gaisruose, šeimų konfliktuose, ir baigiant lėta savinaika pasireiškiančia priklausomybėmis nuo svaigalų, narkotikų, azartinių žaidimų ir kitų į degradaciją vedančių praktikų, o jų vietoje iškeliamos visoms šalims vienodai įprastos, tačiau su Lietuvos demografine situacija visai nesusijusios problemos.
10. Sunku patikėti, kad virš žmonių interesų iškeltos biurokratinės strategijos projektui reikalingos tik ekonominę ir politinę naudą teikiančios žmonių masės; tauta sukuria valstybę tam, kad ji saugotų, brangintų ir palaikytų kiekvieną žmogų ir jo gyvybę; abejingumas kiekvieno žmogaus nelaimei, gyvenimo tragedijai mirčiai yra ne tik valstybės valdymo sistemos moralinis defektas, keliantis nepasitikėjimą valdžia, bet ir gilina demografinę krizę, mažina savo tėvynės suverenumą puoselėjančių žmonių skaičių ir galią;
11. Nors projekto dėmesys nukreipiamas į tris pagrindines demografinės krizės priežastis bei į iš jų išvedamus tikslus, tačiau tie tikslai ir priežastys labai iškreipiami ir užtamsinami jau vien tuo, kad yra sutapatinami su šeimos, migracijos ir „vyresnio amžiaus asmenų (kai kur jie vadinami „pagyvenusiais žmonėmis“) integracijos“ uždaviniais, dažnai neturinčiais nieko bendra su šalies demografinės būklės pokyčiais (pvz., „ugdyti šeimos narių gebėjimus spręsti psichologines ir socialines problemas“, „sudaryti sąlygas lygioms vyrų ir moterų teisėms, pareigoms ir galimybėms“, „užtikrinti mokymosi visą gyvenimą galimybes“, „stiprinti kartų santykius ir plėtoti savanorišką vyresnio amžiaus asmenų veiklą“ ir t.t.);
12. Labiausiai stebėtina, kad strategijos autoriai nesurado vietos patriotizmo ir pilietiškumo nykimo priežastims išsiaiškinti ir iš to kylantiems uždaviniams nusakyti; čia nematyti elementariausio supratimo, kad visais laikais ir visose kultūrose egzistavęs užsiangažavimas savo šaliai (genčiai, gimtam kraštui, valstybei, tautai ir t.t.) yra pagrindinis jos saugumo ir išlikimo garantas (sunku būtų patikėti, kad tik Izraelis tą šiandien tesupranta); strategijoje ši tema prijungta tik prie „migracijos srautų valdymo“ tikslo kaip vienas iš šešių jo siekimo uždavinių;
13. Kadangi strategija nuosekliau nesusieja ekonominių ir socialinių įtampų atsiradimo priežasčių su neteisingais įstatymais, biurokratiniais savivaliavimais, šiurkščiais teisingumo ir saugumo pažeidimais, korupcija, oligarchine savivale, aplinkinių agresyvumu, galingųjų patyčiomis, žeminimu ir panieka, susidaro įspūdis, jog žmonės Lietuvoje jaučiasi nelaimingi ir apimti depresijos daugiausia dėl psichinio atsparumo trūkumų: vieni iš jų kažkodėl ima girtuokliauti, kiti vartoti narkotikus, treti žudosi, ketvirti bėga į užsienį, penkti serga širdies ir kraujagyslių ligomis ir t.t.
Sambūrio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ pirmininkas hum. m. dr. Krescencijus Stoškus
Valstybės prioritetai
I PRIORITETAS: Darni, atsakinga ir sveika visuomenė
II PRIORITETAS: Švietimo, kultūros ir mokslo paslaugų kokybės bei efektyvumo didinimas
III PRIORITETAS: Viešojo sektoriaus efektyvumo ir skaidrumo didinimas
IV PRIORITETAS: Darni ir konkurencinga ekonomikos plėtra
V PRIORITETAS: Saugi valstybė
Darbas: 5.3.1. Pilietinio ir tautinio ugdymo atnaujinimas, pilietinio įgalinimo ir politinio gyventojų aktyvumo ir bendruomeniškumo stiprinimas, įtraukiant NVO
Darbas: 5.3.2. Visuomenės kritinio mąstymo ir atsparumo informacinėms grėsmėms stiprinimas, medijų ir informacinio raštingumo ugdymas
Darbas: 5.3.3. Lietuvybės užsienyje ir užsienio lietuvių ryšių su Lietuva stiprinimas
I PRIORITETAS: Darni, atsakinga ir sveika visuomenė
1.1. Kryptis: Skurdo, socialinės atskirties ir pajamų nelygybės mažinimas, užimtumo skatinimas
Darbas: 1.1.1. Aktyvių ir užimtumą skatinančių paramos formų plėtra
Darbas: 1.1.2. Reguliacinių ir kitų priemonių taikymas pajamų nelygybei mažinti
Darbas: 1.1.3. Lanksčių ir saugių darbo santykių sukūrimas ir gyventojų pajamų didinimas
Darbas: 1.1.4. Lygių galimybių naudotis socialinėmis, sveikatos, švietimo, kultūros ir teisinėmis paslaugomis užtikrinimas
Darbas: 1.1.5. Socialinio verslo plėtra
1.2. Kryptis: Šeimai palankios aplinkos kūrimas, bendruomenių stiprinimas ir smurto visose gyvenimo srityse mažinimas
Darbas: 1.2.1. Finansinių paskatų ir paslaugų jaunoms ar vaikus auginančioms šeimoms plėtra
Darbas: 1.2.2. Šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų vaikams, neįgaliesiems, jų šeimoms plėtra
Darbas: 1.2.3. Bendruomeniškumo sustiprinimas, įtraukiant NVO ir bendruomenes į sprendimų priėmimo procesus
Darbas: 1.2.4. Vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarka
Darbas: 1.2.5. Patyčių prevencijos veiksmingų priemonių išplėtojimas
Smurto, patyčių prevencijos programų ir į bendrąjį ugdymo turinį integruotų socialinių emocinių kompetencijų ugdymo įdiegim;as
Kvalifikacijos tobulinimo programos mokytojams dėl mokinių socialinių emocinių kompetencijų ugdymo parengimas;
Nuoseklus visuomenės informavimas apie patyčių žalą, įgyvendinant visuomenės švietimo priemones.
1.2.6. Smurto prevencijos bei kompleksinės pagalbos smurtą patyrusiems asmenims ir smurtautojams plėtra
Smurto artimoje aplinkoje atpažinimo kriterijų ir veiksmų, įtarus galimą smurtą, rekomendacijų parengimas;
Prevencinių priemonių kovai su smurtu įgyvendinimas;
Specializuotos pagalbos centrų, NVO ir teikiančių socialines paslaugas savivaldybių įstaigų bendrų veiksmų, teikiant pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims, sistemos sukūrimas ir diegimas savivaldybėse;
Specialistų (nevyriausybinių organizacijų darbuotojų, socialinių darbuotojų, vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų, psichologų, socialinių pedagogų, medikų, prokurorų, tyrėjų, policijos atstovų) ;
Komandų, dirbančių smurto artimoje aplinkoje prevencijos srityje, subūrimas, jų kompetencijų ir bedradarbiavimo stiprinimas.
1.2.7. Darbas: Konsoliduotos reagavimo į smurto artimoje aplinkoje atvejus procedūros
Mobilių reagavimo į smurto artimoje aplinkoje atvejus grupių įsteigimas, įtraukiant medikus, policijos pareigūnus, socialinius darbuotojus, vaikų teisių apsaugos skyrių specialistus
1.3. Kryptis: Sveikatos priežiūros kokybės ir paslaugų prieinamumo didinimas
1.4. Visuomenės sveikatos stiprinimas
Darbas: 1.4.1. Gyventojų sveikos gyvensenos ugdymo sistemos keitimas, orientuojantis į sveikatinimą ,,nuo darželio"
Darbas: 1.4.2. Pagalbos teikimas turintiems žalingų įpročių asmenims, psichoaktyviųjų medžiagų (tarp jų – alkoholio) pasiūlos ir paklausos mažinimas
Darbas: 1.4.3. Ankstyvos galimų savižudybių atpažinimo ir kompleksinės pagalbos suteikimo sistemos sukūrimas
Pagalbos teikimo su savižudybės rizika susijusiems asmenims gairių, skirtų tarpinstituciniam bendradarbiavimui stiprinti, pagalbai organizuoti ir informacijai perduoti, parengimas;
Paslaugų, teikiamų su savižudybės rizika susijusiems asmenims, prieinamumo ir kokybės vertinimo atlikimas, pagal poreikį inicijuojant tyrimus, kurių reikia savižudybių prevencijos priemonėms planuoti;
Savižudybių prevencijos prioritetų nustatymas, ilgojo ir trumpojo laikotarpio savižudybių prevencijos priemonių ir joms įgyvendinti reikiamo finansavimo planavimas;
Psichologo paslaugų mokyklose prieinamumo užtikrinimas, bendradarbiaujant su savivaldybėmis;
Specialistų (vartininkų), susiduriančių su savižudybės rizikos asmenimis, mokymų, skirtų savižudybės rizikai atpažinti, ir reikiamos pagalbos organizavimas;
Psichikos sveikatos centrų veiklos optimizavimas, užtikrinant geresnį pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, pritraukiant daugiau specialistų (psichoterpeutų, psichologų).
2.4.3. Darbas: Kultūros paslaugų išplėtimas regionuose, sukuriant europinius, nacionalinius, lokalinius kultūros kelius
2.4.4. Darbas: Funkcionalaus valstybinių jubiliejų modelio sukūrimas ir įgyvendinimas
2.5. Aukštojo mokslo, mokslo ir kultūros, meno ir inovacijų sistemos darnos užtikrinimas
2.5.1. Darbas: Socialinės, kultūrinės plėtros skatinimas įgyvendinant ir koordinuojant inovacijų politiką
2.5.2. Darbas: Kultūros, meno, humanitarinių ir socialinių mokslinių tyrimų integracija valstybės ir visuomenės reikmėms
III PRIORITETAS: Viešojo sektoriaus efektyvumo ir skaidrumo didinimas
IV PRIORITETAS: Darni ir konkurencinga ekonomikos plėtra
V PRIORITETAS: Saugi valstybė
Darbas: 5.3.1. Pilietinio ir tautinio ugdymo atnaujinimas, pilietinio įgalinimo ir politinio gyventojų aktyvumo ir bendruomeniškumo stiprinimas, įtraukiant NVO
Darbas: 5.3.2. Visuomenės kritinio mąstymo ir atsparumo informacinėms grėsmėms stiprinimas, medijų ir informacinio raštingumo ugdymas
Darbas: 5.3.3. Lietuvybės užsienyje ir užsienio lietuvių ryšių su Lietuva stiprinimas
Darbas: 5.3.4. Žmogaus teisių apsaugos ir pasitikėjimo teisingumo sistema stiprinimas
5.4. Kryptis: Viešojo saugumo stiprinimas ir bausmių vykdymo sistemos modernizavimas
Darbas: 5.4.4. Integruotos krizių valdymo ir hibridinių grėsmių užkardymo sistemos sukūrimas
Darbas: 5.4.5. Žuvusiųjų eismo įvykiuose skaičiaus mažinimas diegiant inovatyvias prevencijos ir kontrolės sistemas
Darbas: 5.4.6. Bausmių vykdymo sistemos modernizavimas
5.5. Kryptis: Valstybės interesų įgyvendinimo tarptautinėje bendruomenėje užtikrinimas
Darbas: 5.5.1. Strateginių santykių su JAV, Vokietija, Prancūzija ir Jungtine Karalyste stiprinimas ir plėtra
Darbas: 5.5.3. Lietuvos indėlio į tarptautines operacijas ir misijas, taip pat partnerių pajėgumų vystymą padidinimas
Darbas: 5.5.6. Lietuvos interesų, įskaitant Lietuvos piliečių, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, teisių apsaugą, atstovavimas derybose dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES ir jos naujų santykių su ES
Darbas: 5.5.12. Didinti Lietuvos indėlį ir matomumą tarptautinėse ir regioninėse organizacijose stiprinant taiką, demokratiją ir saugumą, ginant žmogaus teises, užtikrinant darnų vystymąsi
Darbas: 5.5.13. Lietuvos žinomumo, kultūros sklaidos ir kūrybinio potencialo užsienyje stiprinimas
1.5. Kryptis: Aplinkos, tinkamos darniai gyventi visoms gyvybės formoms, kokybės užtikrinimas
II PRIORITETAS: Švietimo, kultūros ir mokslo paslaugų kokybės bei efektyvumo didinimas
2.1. Darnios ir kūrybingos asmenybės ugdymas kultūros, meno ir švietimo priemonėmis, kuriant darnią pilietinę visuomenę ir veiksmingą darbo rinką
2.1.1. Darbas: Ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo aplinkos ir turinio atnaujinimas, pritaikant įvairių ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, integruojant darnaus vystymosi, kūrybingumo, verslumo ir STEAM kompetencijas
2.1.1. Darbas: Ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo aplinkos ir turinio atnaujinimas, pritaikant įvairių ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, integruojant darnaus vystymosi, kūrybingumo, verslumo ir STEAM kompetencijas
2.1.2. Darbas: Į skirtingų ugdymosi poreikių asmenis orientuotos mokinio pasiekimų vertinimo sistemos sukūrimas ir įdiegimas
2.1.3. Darbas: Profesinio mokymo ir aukštojo mokslo studijų turinio ir metodų atnaujinimas, orientuojantis į konkurencingų XXI a. kompetencijų suteikimą
2.1.4. Darbas: Kultūros ir meno paslaugų įvairovei skirtos aplinkos ir būtinų sąlygų užtikrinimas, siekiant įdiegti sociokultūrines naujoves, įsitraukti į tautinės tapatybės formavimą bei tarpkultūrinio dialogo plėtojimą
2.2. Kryptis: Švietimo prieinamumo ir tarptautinio konkurencingumo didinimas
2.2.1. Darbas: Priešmokyklinio ugdymo nuo 5 metų ir pradinio ugdymo nuo 6 metų įteisinimas ir plėtra
2.2.2. Darbas: Neformalaus švietimo plėtra, didinat jo įvairovę, prieinamumą ir gerinant kokybę
2.2.4. Darbas: Darnaus profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų tinklo sukūrimas ir socialinės įtraukties didinimas
2.2.5. Darbas: Veiksmingų sąlygų ir paskatų mokytis visą gyvenimą sukūrimas
2.2.6. Darbas: Užsienio lietuvių ir užsieniečių integravimo į Lietuvos švietimo sistemą modelio parengimas ir įgyvendinimas
2.2.7. Darbas: Veiksmingas viešųjų kultūros erdvių ir kultūros institucijų pritaikymas ir atvėrimas visuomenės laisvalaikio ir švietimo poreikiams
2.3. Kultūros, švietimo ir mokslo institucijų tinklo, valdymo, karjeros ir finansavimo sistemų pertvarka
2.3.5. Darbas: Švietimo, kultūros ir mokslo institucijų stebėsenos ir veiklos vertinimo sistemos sukūrimas, orientuojantis į kokybės ir efektyvumo nuostatas
2.3.6. Darbas: Strateginio Lietuvos kultūros vaidmens valstybės politikoje įtvirtinimas ir tvaraus finansavimo modelio įgyvendinimo sąlygų užtikrinimas
2.3.7. Darbas: Kultūros ministerijos valdymo procesų atnaujinimas, institucinės patariamosios-ekspertinės sąrangos optimizavimas, siekiant padidinti veiklos efektyvumą
2.3.8. Darbas: Sumanių vadybos ir aplinkos modernizavimo sprendimų įdiegimas, siekiant padidinti valstybinių kultūros įstaigų paslaugų kokybę, atskaitomybę visuomenei, supaprastinant administravimą ir apskaitą
2.3.9. Darbas: Programinio-konkursinio finansavimo modelio atnaujinimas ir įdiegimas, pritaikymas pažangioms kultūros paslaugoms
2.4. Kryptis: Kultūros paslaugų prieinamumo didinimas visoje Lietuvoje
2.4.1. Darbas: Kultūros paslaugų infrastruktūros atnaujinimas, viešųjų investicijų poreikį grindžiant kultūros paslaugų kokybės, patrauklumo ir prieinamumo didinimu
2.4.2. Darbas: Integralios kultūros paveldo apsaugos politikos modelio parengimas ir jo įgyvendinimas
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2016-10-12
Nutarimu Nr.1003
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2017 METŲ VEIKLOS PRIORITETAI
Socialiai orientuotos rinkos ekonomikos stiprinimas ir kryptingas ekonomikos skatinimas yra svarbiausias šešioliktosios Vyriausybės prioritetas, kuriam per visą kadenciją skiriamas ypatingas dėmesys.
Nuoseklios pastangos davė apčiuopiamų rezultatų – ekonomika, nepaisant stiprių išorės sukrėtimų,plėtojama stabiliai, ypač sparčiai auga investicijos, kuriamos naujos darbo vietos, didėja vidutinis darbo užmokestis ir mažėja nedarbas. Svarbu, kad visuomenė sutaria dėl pagrindinių darbų ir jiems pritaria. Gerą darbų įvertinimą atspindi išaugęs visuomenės pasitikėjimas valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis,gerėjantys tarptautiniai šalies konkurencingumo ir verslo sąlygų reitingai.2017 metais bus tęsiami pradėti darbaiir toliau kryptingai investuojamaį šalies konkurencingumo didinimą, ypatingas dėmesys skiriamas tvariai šalies regionų plėtrai.
Tolygi regionų plėtra padeda spręsti daug socialinių ir ekonominių problemų už didžiųjų Lietuvos miestų ribų, todėl regionų plėtros klausimai nepalikti savieigai.Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas ir toliau yraviena iš svarbiausių prioritetinių krypčių tiek nacionaliniu, tiek regioniniu lygiais. Lietuva jau tapo informacinių technologijų paslaugų regioniniucentru, tarptautinės kompanijos sparčiai kuria į aukštą pridėtinę vertę orientuotas darbo vietas, pagal investicijų mastą gerokai lenkiamos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Tačiau neketinama sustoti ir ieškomagalimybių, kaip dar labiau pagerinti investicinę aplinką, sumažinti biurokratinius suvaržymus, trukdančius pradėti ir plėtoti verslą.
Sėkmingą Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) politiką rodo ir intensyvėjantys eksporto srautai, nepaisant nepalankių išorės veiksnių. Verslininkams persiorientuoti dėl Rusijos embargo padėjo atvertos naujos eksporto rinkos. 2017 metaispratęsus darbus, ypač daug dėmesio bus skiriama prioritetinėms eksporto rinkoms, kurias Vyriausybė išskyrė kartu su verslo bendruomene. Kryptingai bus dirbama padedant šalies verslininkams ieškoti naujų verslo partnerių. Inovacijos suprantamos kaip vienas iš pagrindinių šalies konkurencingumo didinimo variklių, jos užtikrina ilgalaikę pažangą.
Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra tapo pagrindiniu prioritetu kuriant į aukštą pridėtinę vertę orientuotą ekonomiką, todėl šiai sričiai skiriama daug dėmesio ir joje telkiamos investicijos. Inovacijoms atsirasti reikia tinkamos technologinės aplinkos ir palankaus visuomenės požiūrio. Svarbiausi veiksniai–šalies talentų ugdymas ir kūrybinio potencialo panaudojimas, todėl kaip prioritetas išskiriama rinkos poreikius atitinkančių žmogiškųjų išteklių plėtra. Lietuvos švietimo sistema turi būti moderni ir ugdyti asmenis, kurie gebėtų lengvai prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių ir į ją 2 integruotis.
Tuo pat metu puoselėjamos socialiai atsakingos ekonomikos vertybės ir imamasi priemonių mažiausias pajamas gaunančių žmonių gerovei didinti. Socialinės atskirties mažinimas bus prioritetinė kryptis ir 2017 metais–ypač bus rūpinamasi, kad socialines išmokas gautų tie, kuriems jų labiausiai reikia, bus spartinama individualius asmenų poreikius atitinkančių paslaugų plėtra. Siekiant gerinti viešojo sektoriaus paslaugų kokybę, 2017 metais bus didinamas viešojo sektoriaus efektyvumas švietimo,aukštojo mokslo ir sveikatos apsaugos srityse.
Numatoma įgyvendinti net 2 sistemines švietimo ir aukštojo mokslo pertvarkas – optimizuoti mokyklų tinklą ir tęsti universitetų konsolidavimo procesą. Inicijuojami pokyčiai yra būtini, nes keičiantis šalies demografinėms charakteristikoms gerokai mažėja mokinių skaičius, prastėja švietimo ir aukštojo mokslo paslaugų kokybė. Esamos situacijos įšaldymas ne tiktrukdytų spręsti šiandienos problemas, bet ir keltų riziką visos šalies gerovei ateityje. Sveikatos apsaugos sistemoje taip pat bus vykdoma tolesnė ligoninių tinklo pertvarka, atsisakoma neefektyviai teikiamų paslaugų, o sutaupytas lėšas numatoma skirti visuomenei aktualių paslaugų plėtrai.
2017 metais planuojama tęsti pradėtus viešojo sektoriaus efektyvinimo darbus.
Viešojo valdymo institucijose turėtų įsivyrauti supratimas, kadreikia nuolat tobulinti veiklą ir ieškoti efektyvumo rezervų– atsisakyti nebeaktualių paslaugų ar perteklinių funkcijų, kurios neduoda aiškaus rezultato. Bus tęsiama valstybės turto valdymo reforma ir keliami ambicingi tikslai toliau mažintiturto valdymo išlaidas. Be to,bus inicijuojami viešųjų finansų valdymo sistemos pokyčiai, kad viešieji finansai būtų skiriami didžiausią vertę kuriančioms sritims.Pastarųjų metų geopolitinė įtamparodo, kaip svarbu puoselėti demokratines vertybes Rytų Europos valstybėse, padedant joms eiti euroatlantinės integracijos keliu.
Rytų partnerystės stiprinimas yra akivaizdus Lietuvos užsienio politikos prioritetas, kurį įgyvendinant ne tik teikiama visapusiška parama Rytų partnerėms, bet ir aktyviai veikiama Europos Sąjungos institucijose, pasisakant už ambicingą ekonominę ir politinę šių šalių integraciją. Stojimas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (toliau – EBPO) – tai istorinės svarbos žingsnis siekiantįsitvirtinti labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių gretose. Narystė šioje organizacijoje turės didžiulį poveikį visos šalies socialinių ir ekonominių procesų raidai,taip pat Lietuvos pripažinimui tarptautiniu lygiu. Todėl ir kitais metais ypatingas dėmesys bus skiriamas sklandžiam derybų dėl Lietuvos narystės EBPO procesui, institucijos ir partneriai bus telkiami imtis būtinų permainų.
Nacionalinis saugumas išskiriamas kaip atskiras prioritetas, pabrėžiant jo stiprinimo svarbą. Nacionalinissaugumas suvokiamaskaip kompleksinis reiškinys, kuriam įtakos turi ne tik gynybos pajėgumai ir Europos Sąjungos išorės sienų apsauga nuo išorinių veiksnių, bet kartuir energetinis, kibernetinis ir informacinis saugumas, visuomenės pilietiškumo ugdymasir kita. Nacionalinis saugumas yra visos šalies strateginis klausimas, todėl bus siekiama plataus visuomenės sutarimo, kaip jį visapusiškai stiprinti, taip patreikės stipraus koordinavimo Vyriausybės lygiu ir sutelktų įvairių institucijų pastangų.
I. ŠALIES KONKURENCINGUMO DIDINIMAS
1.1. Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas ir ekonominės infrastruktūros plėtra, šalies regionų netolygumų mažinimas.
1.2. Eksporto skatinimas ir ekonominės diplomatijos stiprinimas.1.3.Inovacijų plėtros skatinimas.
1.4. Energijos vartojimo kainų mažinimas ir energinio efektyvumo didinimas.
1.5. Socialinės atskirties mažinimas.
1.6. Sklandus pasirengimas Lietuvos narystei EBPO.
II. VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ KOKYBĖS IR VIEŠOJO SEKTORIAUS EFEKTYVUMO DIDINIMAS
2.1. Bendrojo ugdymo mokyklų, profesinio mokymo ir aukštojo moks
lo įstaigų tinklo optimizavimas.
2.2. Švietimo ir studijų kokybės gerinimas, rinkos poreikius atitinkančių žmogiškųjų
išteklių plėtra.
2.3. Sveikatos apsaugos sistemos pertvarka.
2.4. Viešųjų finansų valdymo sistemos tobulinimas, valstybės turto valdymo efektyvumo didinimas ir mokesčių surinkimo gerinimas.
2.5. Atviros Vyriausybės ir visuomenės dalyvavimo valdyme skatinimas.
III.EUROPOS SĄJUNGOS IR UŽSIENIO POLITIKOS, NACIONALINIO
SAUGUMO STIPRINIMAS
3.1. Europos Sąjungos ir NATO vaidmens stiprinimas, glaudesnė sąveika su šių organizacijų valstybėmis narėmis irkaimyninėmis valstybėmis, Europos Sąjungos Rytų partnerystės politikos įgyvendinimas.
3.2. Šalies gynybos pajėgumų stiprinimas ir parama NATO sąjungininkų pajėgoms, dislokuotoms Lietuvoje.
3.3. Europos Sąjungos išorėssienų apsaugos stiprinimas, migracijos iššūkių valdymas.
3.4. Energetinio saugumo didinimas.
3.5. Informacinio ir kibernetinio saugumo didinimas
I. SVARBIAUSIOS MŪSŲ VERTYBĖS
1. Iškovota Nepriklausomybė turi užtikrinti Lietuvos žmonėms geresnį gyvenimą ne kur nors svetur, o čia, mūsų istorinėje Tėvynėje. Tik šis matas atspindi, kaip efektyviai dirba Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė), kuriai Lietuvos piliečių išrinktų tautos atstovų valia buvo suteiktas pasitikėjimas. Todėl mūsų Vyriausybės pagrindinis siekis – eiti gerovės valstybės kūrimo keliu, kad Lietuvos žmonės jaustųsi orūs, saugūs ir laimingi. To siekdami imsimės ne revoliucijų, o tvarių ir ilgalaikių sprendimų, įvertindami tai, kas buvo atlikta, ir taisydami tai, ką būtina pakeisti. Tokią atsakomybę mums suteikė Lietuvos žmonės.
2. Darbas yra pagrindinė vertybė ir gerovės šaltinis, todėl visokeriopai remsime darbo vietų kūrimą, kvalifikacijos kėlimą ir persikvalifikavimą, švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą, kad būtų pasiektas kuo didesnis gyventojų užimtumas. Kryptinga užimtumo didinimo politika yra esminė kovos su ekonomikos krize sąlyga. Esamų darbo vietų išsaugojimas ir būtinas naujų darbo vietų kūrimas yra esminė nedarbo mažinimo ir pragaištingos emigracijos sustabdymo sąlyga. Pramonės, smulkiojo ir vidutinio verslo, žemės ūkio, paslaugų, mokslo ir inovacijų, viešajame sektoriuose – visur bus kuriamos darbo vietos.
3. Solidarumu ir socialiniu teisingumu grindžiamas socialinis dialogas yra būtinybė, niekas negali būti pamirštas. Darbuotojai ir darbdaviai dialogo pagrindu turi rasti sutarimą, kad ekonomika greičiau atsigautų, o jos augimo rezultatais vėl visi galėtų naudotis. Remsime profesines sąjungas, gebančias vertinti realias valstybės ir visuomenės galimybes, deramai atstovauti darbuotojams. Svarbu diegti lanksčias darbo formas ir plėtoti paslaugas, kurios mažintų darbingo amžiaus žmonių (ypač moterų) riziką iškristi iš darbo rinkos dėl vaikų ar kitų globos reikalingų asmenų priežiūros.
4. Solidarumas – kai ekonomikos krizės sunkumais dalijamės visi, jie nėra perkeliami tiktai ant paprastų žmonių pečių, o ekonomikos augimo metu gyvenimo pagerėjimo kokybe iš tiesų naudojasi visi visuomenės nariai, ne tik stipresnieji.
5. Kūrybiškumo skatinimas gali užtikrinti valstybės pažangą. Lietuva turi tapti kūrybinės ir žinių visuomenės valstybe. Todėl mums ypač svarbi švietimo ir mokslo sritis, inovacijos ir jų pagrindu kuriamos technologijos.
6. Lygios visų Lietuvos žmonių galimybės, lygių teisių užtikrinimas ir kova su bet kokios formos diskriminacija yra valstybės pareiga ir būtina sąlyga kuriant gerovės valstybę. Kiekvienas asmuo yra vertingas, todėl jis turi jaustis visavertis mūsų visuomenės narys, kad ir kokios jis būtų lyties, amžiaus, neįgalumo, tautybės ir lytinės orientacijos.
7. Žmogaus asmens neliečiamybė, orumo apsauga, draudimas kankinti, žaloti, žeminti kitą žmogų yra vieni iš pamatinių konstitucinių principų.
8. Atsakingas verslas, įmonių socialinė atsakomybė – esminė darnios plėtros sąlyga. Socialinės atsakomybės įgyvendinimą turi užtikrinti sklandžiai ir efektyviai veikianti teisėsaugos sistema, užkertanti kelią korupcijai ir su ja susijusiems padariniams.
9. Tinkama, visiems prieinama sveikatos apsaugos sistema, sauganti didžiausią vertybę – žmogų, yra modernios ir atsakingos valstybės požymis ir garbės reikalas. Net ir ekonomikos sunkmečiu negalima taupyti sveikatos apsaugos sąskaita. Susirgimų profilaktika, išankstinis ligų diagnozavimas ir tinkamai organizuota visuomenės sveikatinimo veikla padeda žmonėms įveikti ligas ir sveikatos sutrikimus.
10. Lietuvos kultūros plėtojimas, kultūros paveldo išsaugojimas, lietuvių kalbos puoselėjimas yra valstybės atsakomybė savo piliečiams ir pasaulio bendruomenei. Lietuvos kultūrinė veikla ir jos sukurti produktai turi būti prieinami visiems, neatsižvelgiant į pajamas ir tautybę. Lietuvoje esanti kultūrinė ir meninė įvairovė, jos apsauga, integracija į ją ir gyventojų, susitelkusių į bendruomenes pagal gyvenamąją vietą, tautybę ar kitus kriterijus, sąveika turi tapti stipriąja šiuolaikinės visuomenės kūrybiškumo ugdymo savybe.
11. Visuomenėje turi būti ugdoma pagarbos Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams kultūra. Teisingumo principas turi persmelkti visų teisėsaugos institucijų veiklą. Visuomenė, puoselėdama teisinės valstybės principus, teisingai reikalauja iš teisėsaugos organų ir teisminės valdžios aukštų moralinių standartų vykdant teisingumą. Teisminės valdžios atvirumas ir efektyvumas – esminė teisinės valstybės buvimo sąlyga.
III. PAGRINDINĖS VYRIAUSYBĖS 2012–2016 METŲ VEIKLOS KRYPTYS
25. Ekonomikos augimą užtikrins naujų darbo vietų kūrimas, pramonės plėtra. Tam mobilizuosime visus šalyje turimus išteklius, panaudosime ES ir kitos tarptautinės paramos lėšas, skatinsime užsienio investicijas.
26. Visavertį Lietuvos žmonių gyvenimą užtikrins produktyvus darbas, o negalintiems dirbti padės socialinio solidarumo principais paremta socialinė apsauga. Valstybės pareiga – padėti žmonėms įveikti skurdą. Baigęs aktyvią darbo veiklą žmogus turi jaustis visavertis valstybės pilietis, turėti pakankamą materialinį pagrindą, nepatirti socialinės atskirties ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.
27. Ekonomikai atsigaunant didinsime socialinės srities, sveikatos apsaugos, paramos šeimai, švietimo ir mokslo, kultūros finansavimą. Sieksime, kad investicijos į žmogų atsipirktų didėjančiu gamybos inovatyvumu ir darbo našumu, kad šalies gyventojai taptų dvasiškai turtingesni ir sveikesni.
28. Mokesčių sistemos pertvarka bus skirta socialinei atskirčiai mažinti, visuomenės solidarumui stiprinti, viešųjų šalies finansų plėtrai. Šios pertvarkos esmė: tolygesnis mokestinės naštos pasiskirstymas tarp darbo ir kapitalo, didesnis pajamų ir turto apmokestinimo progresyvumas, vien socialiai reikšmingų ir tikslingų mokestinių lengvatų taikymas.
29. Lietuvos ateitį lems aplinką ir žmogų tausojanti ūkio plėtra. Ekologinis žemės ūkis, transportas, atsinaujinantys energijos ištekliai, pažangios biotechnologijos ir nanotechnologijos – visa tai skatina Lietuvos pažangą ir formuoja naują kryptį – žaliąją ateities ekonomiką ir energetiką.
30. Gyvenimo kaime modernizavimas ir geresnių darbo sąlygų žemdirbiams sudarymas yra svarbios valstybės užduotys. Užtikrinsime, kad už žemdirbių triūsą būtų tinkamai atlyginta. Valstybė turi prisidėti prie geresnių gyvenimo sąlygų kaime kūrimo. Vietos savivaldos ir bendruomenių veiklos stiprinimas yra svarbi mūsų valstybės raidos sąlyga.
31. Valstybės valdymo ir vietos savivaldos sistema Lietuvoje bus orientuota į visuomenės poreikių tenkinimą ir socialinį teisingumą, veiks efektyviai ir skaidriai, visuomenė ja pasitikės.
32. Užimtumo didinimas, nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas, prielaidų realiajam darbo užmokesčiui šalies ūkyje didėti kūrimas, spartus investicijų ir verslo sąlygų pagerinimas.
33. Šalies ūkio finansinio tvarumo užtikrinimas ir nuoseklus viešųjų lėšų fondų pajamų didinimas, kontrabandos ir šešėlinio verslo ekonomikoje pažabojimas, kovos su korupcija sustiprinimas.
34. Šalies pasirengimas įsivesti bendrąją Europos valiutą eurą ir tapti visateise euro zonos nare, kai tai taps įmanoma pagal nustatytus konvergencijos kriterijus.
35. Efektyvus ir racionalus ES paramos lėšų panaudojimas šalies konkurencingumui didinti ir žmonių gyvenimo gerovei kelti, tinkamai ir laiku pasirengti naujai 2014–2020 m. Europos Sąjungos daugiametei finansinei programai.
36. Kompleksinė mokesčių sistemos peržiūra, pasirengiant atlikti jos pertvarką, siekiant šioje programoje nurodytų visuomenei reikšmingų tikslų.
37. Dešiniųjų vykdytos politikos padarinių taisymas: „Sodros“ skolos mažinimas, o atsigavus ekonomikai – nuoseklus pensijų ir kitų socialinių išmokų didinimas.
38. Energetikos problemų sprendimas, šildymo kainų mažinimas, visuotinis daugiabučių namų renovavimas. Šilumos ūkio pertvarka skiriant paramą savivaldybėms, platesnis atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas.
39. Suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba, užtikrinanti didesnį konkurencingumą dujų tiekimo sektoriuje, siekiant sumažinti šildymo kainas gyventojams.
40. Švietimo ir aukštojo mokslo politikos kaita, mokesčių už studijas mažinimas, švietimo ir aukštojo mokslo kokybės gerinimas.
41. Veiksminga, technologijų pažangą spartinanti mokslo ir technologijų plėtros politika, sąlygų kurti naujas inovatyvias technologijas sudarymas, mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimas.
42. Užsienio politikos tęstinumas, kartu užtikrinant kuo geresnį bendradarbiavimą su kaimynais, stipresnę sanglaudą su ES ir NATO valstybėmis narėmis. Partijų susitarimo laikymasis nuosekliai didinant finansavimą krašto apsaugai ir laikantis mūsų šalies tarptautinių įsipareigojimų.
43. Pasirengimas Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai 2013 m. antrąjį pusmetį ir tinkamas, atsakingas pirmininkavimas.
133. Konstatuojame, kad visi Lietuvos Respublikos vaikai yra mūsų šalies vaikai, nesvarbu, kokioje šeimoje jie gimė ir auga. Neskleisime „kultūrinio karo“ ideologijos, nukreiptos prieš vaikus ir tradicinės šeimos sampratos neatitinkančias šeimas. Nemokysime šeimų, kaip joms gyventi, stengsimės joms padėti, kad šeimose neliktų smurto, prievartos ir nedarnos. Besąlygiškai laikysimės lyčių lygybės principo – abiejų tėvų vienodų teisių ir pareigų vaikams. Neleisime jokio atviro ar paslėpto vienišų motinų ar tėvų diskriminavimo.
134. Siekiame, kad šalies gyventojų skaičius ne mažėtų, o didėtų, kad šeimos norėtų ir galėtų išlaikyti ir deramai išugdyti kuo daugiau vaikų.
135. Sieksime užtikrinti, kad vaikų gimimas nemažintų šeimos pajamų, neribotų abiejų tėvų profesinių siekių, mokymosi, karjeros galimybių, jų kultūrinių interesų ir gyvenimo kokybės. Nenorime, kad moterys, taip pat vyrai, iki auga vaikai, būtų uždaryti siaurame buitinių pareigų rate. Užuot mėtę pinigus brangiam šeimos pajamų įvertinimui, sieksime nukreipti lėšas tiesiogiai tam, kad paremtume šeimas ir palengvintume vaikus auginantiems asmenims derinti šeimos ir darbo pareigas.
136. Didinsime paskatas kurti šeimas ir gimdyti vaikus. Šeima ir vaikai visada bus mūsų prioritetas. Valstybės remiamas pajamas didinsime taip, kad nedidėtų šeimos išlaidų dalis, tenkanti mokesčiams už šildymą ir kitas būsto priežiūros paslaugas.
137. Nuosekliai grąžinsime piniginės socialinės paramos („vaiko pinigų“) mokėjimą visiems gyventojams, auginantiems vaikus, kad bent dalis šeimos išlaidų, atsiradus vaikui, būtų kompensuota.
138. Atkursime sugriautą mokinių, kurie mokosi pagal pradinio ugdymo programas, nemokamo maitinimo sistemą kaip rimtą pagalbą tėvams, kurie dienos metu dėl darbo pareigų negali pasirūpinti vaikais. Užtikrinsime, kad nemokamas maitinimas nevirstų skurdesnėmis sąlygomis gyvenančių mokinių pažeminimu (stigmatizavimu), patyčiomis.
139. Išplėsime socialines, psichologines ir kitokias paslaugas šeimoms, sieksime pagerinti jų kokybę, prieinamumą ir tikslingumą. Įgyvendinsime programas, kuriomis skatinsime savivaldybes padidinti vaikų darželių skaičių.
140. Pasirūpinsime popamokiniu mokinių užimtumu, kad po pamokų vaikai galėtų atskleisti savo gebėjimus ir interesus būreliuose, užsiimdami sporto ar kitokia lavinamąja veikla, o tėvai nesunkiai galėtų tokią papildomo ugdymo veiklą apmokėti.
141. Steigsime daugiau dienos centrų, kuriuose vaikai galėtų prasmingai leisti laiką, taip pat pasirūpinsime, kad būtų daugiau ir geresnių vaikų vasaros stovyklų, nesunkiai prieinamų vaikams iš šeimų, gaunančių kuklesnes pajamas.
142. Padėsime šeimoms ne tik auginti vaikus, bet ir pasirūpinti jų globojamais vyresniaisiais šeimos nariais. Plėsime socialinės paramos, dienos centrus neįgaliesiems ir senyvo amžiaus žmonėms, kad būtų palengvinti juos globojančių šeimų rūpesčiai.
143. Gerinsime vaiko teisių apsaugą, keisime vaiko teisių apsaugos valdymą nacionaliniu ir savivaldybių lygiu, garantuosime šios sistemos veiksmingumą, gerinsime šių tarnybų veiklą, padidinsime jų atsakomybę, sustiprinsime jų veiklos kontrolę.
144. Rūpindamiesi vaiko teisių apsauga, kartu per valstybės institucijas ugdysime vaikų ir jaunimo patriotiškumo, atsakomybės už savo elgesį ir pareigos jausmus.
145. Užtikrinsime ir plėtosime Vaikų išlaikymo fondą, sieksime jo darbo efektyvumo.
146. Sudarysime palankesnes sąlygas šeimoms įsigyti ar išsinuomoti būstą, teikdami valstybės remiamus būsto kreditus, remdami savivaldybių socialinio būsto fondo plėtrą.
147. Ginsime vaiko interesus, užtikrinsime tinkamą jo teisių apsaugą. Rūpinsimės vaiko teisių apsauga kaip vienu svarbiausių valstybės prioritetų. Sieksime, kad nebūtų pažeidžiamos vaiko teisės ir naudojamas smurtas prieš vaikus, kad vaikai nebūtų įtraukiami į narkomaniją, prostituciją, nedarytų nusikaltimų.
148. Stiprinsime darbą su probleminėmis šeimomis, gerinsime jo kokybę ir efektyvumą. Skatinsime tėvų globos netekusių vaikų įvaikinimą, kuo labiau supaprastindami įvaikinimo procedūrą.
149. Laikysime šeimos gyvenimą asmens privataus gyvenimo dalimi, todėl valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti, o sureguliuoti šeimos santykius taip, kad neatsižvelgiant į pasirinktą gyvenimo modelį būtų vienodai užtikrinta bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio atsakomybė, tinkamas pareigų vykdymas, jų turtinių interesų apsauga ir, kai šie asmenys turi vaikų, jų vaikų gerovė ir teisių gynimas.
Jaunimo politika
150. Sukursime ir įgyvendinsime pirmojo gyvenimo starto programą jauniems žmonėms, kuri apimtų sklandų jauno žmogaus perėjimą iš švietimo sistemos (prieinamas profesinis mokymas ir aukštasis mokslas) į savarankišką profesinę karjerą (lengvatinės paskolos, karjeros pradžios pagalba, pirmojo būsto įsigijimo programos), prieinamą socialinį būstą.
151. Remsime jaunimo nevyriausybinių organizacijų veiklą, taip pat jaunimo iškeltas iniciatyvas užimtumo, švietimo ir socialinės integracijos srityse.
152. Atversime valstybės institucijų duris jaunimo profesinio darbo praktikai, reikalingai kompetencijai įgyti. Peržiūrėsime viešųjų darbų programą, kad ji būtų tinkama jaunimo užimtumui užtikrinti, nevyriausybinėms organizacijoms įtraukti.
153. Atsižvelgdami į jaunimo ir valstybės institucijų atotrūkį, aktyviau skatinsime jaunimą dalyvauti pilietiniame ir politiniame gyvenime.
154. Sukursime daugiau švietimo ir užimtumo galimybių jaunimui. Skatinsime kurti jaunimo centrus, kuriuose sau palankią erdvę rastų kuo platesnis jaunų žmonių ratas.
155. Taikysime atvirojo darbo su jaunimu principą. Sieksime, kad jaunimo centrai, klubai, iniciatyvos būtų remiamos visoje Lietuvoje.
156. Stiprinsime jaunimo užimtumo politiką regionuose, ypač daug dėmesio skirdami mažiau galimybių turinčiam jaunimui. Kursime naujas programas, kurios leis mažiau galimybių turinčiam jaunimui: neįgaliesiems, gyvenantiems skurde, patiriantiems socialinę atskirtį, būti aktyvia visuomenės dalimi, siekdami, kad būtų sustabdytas skurdo ir socialinės atskirties plitimas iš kartos į kartą.
157. Efektyviau ir veiksmingiau panaudosime ES fondų (ypač Europos socialinio fondo) lėšas jaunimo užimtumui skatinti.
158. Mažinsime jaunimo nedarbą, siekdami, kad kuo daugiau jaunimo įgytų reikalingų žinių ir profesinių įgūdžių, remsime jų mokymą, skatinsime jaunimo verslumą.
159. Skatinsime jaunų specialistų migraciją į labiau nuo didžiųjų miestų nutolusias savivaldybes, tokiu būdu kursime darnios regioninės plėtros politiką.
160. Imsimės aktyvių veiksmų, kad būtų sustabdyta jaunimo emigracija. Palaikydami jaunimo judumą patirčiai pasisemti, akiračiui praplėsti, taip pat judumą pagal įgyvendinamas europines programas ir skirdami tam reikiamus išteklius, kartu sudarysime tinkamas gyvenimo ir darbo sąlygas jauniems žmonėms mūsų šalyje, atkursime valstybės ir jaunimo tarpusavio pasitikėjimą.
161. Peržiūrėsime jaunimo vasaros poilsio programas, ypač daug dėmesio skirsime neorganizuotam ir neformalioms grupėms priklausančiam jaunimui, pasiūlysime jiems priimtinos formos veiklos užimtumui didinti.
162. Reguliariai atliksime jaunimo užimtumo tyrimus ir remdamiesi jų rezultatais tikslinsime jaunimo užimtumo politikos kryptį.
163. Tęsime ir tobulinsime programas, skatinančias pilietiškumo ir visuomenės solidarumo vertybių ugdymą.
164. Skatinsime sveiką gyvenseną, mėgėjų sportą kaip jaunimo užimtumo formą, sukurdami tam reikalingą infrastruktūrą.
165. Parengsime naujas programas, užtikrinsiančias, kad mažiau galimybių turintis jaunimas, taip pat neįgalieji nepatirtų socialinės atskirties ir taptų aktyvia visuomenės dalimi.
166. Pasisakydami tik už profesinę ir savanorių karo tarnybą, kartu sieksime, kad didelė dalis jaunimo savanoriškai galėtų įgyti krašto gynybai reikalingų įgūdžių. Plėtosime savanorišką jaunimo tarnybą.
167. Gerinsime šalies demografinę padėtį, kurdami reikalingą infrastruktūrą – vaikų darželius, sudarydami galimybę tėvams dirbti ne visą darbo dieną, skatinsime keisti darbdavių požiūrį į tėvystės įsipareigojimus ir jaunas šeimas.
168. Užtikrinsime palankias sąlygas jauniems žmonėms kurti savo verslą.
169. Vykdysime vaikų, paauglių ir jaunimo žalingų įpročių ir nusikalstamumo prevenciją.
NACIONALINIS PARLAMENTINIŲ PARTIJŲ SUSITARIMAS
DĖL LIETUVOS DEMOGRAFINĖS BŪKLĖS
Lietuvos Respublikos parlamentinės politinės partijos, pripažindamos ypač sunkią valstybės demografinę būklę, susidariusią dėl menko pasirengimo istorinėms gyvenimo būdo permainoms, dėl didelės turtinės ir socialinės atskirties, dėl pernelyg aštraus ir gilaus visuomenės susikaldymo ir nepkankamos patirties, kaip turėtų būti įveikiami vešėjantys konfliktai ir slopinami visą šalį apimantys neapykantos židiniai, dėl depresyvumo, vedančio į mirtingumą nuo alkocholizmo, savižudybių ir širdies bei kraujagyslių ligų, dėl nusivylimo teisingumu ir nenumatytų emigracijos mastų, dėl nepakankamo ūkio augimo ir gimstamumo, dėl neretų klaidų, neapsižiūrėjimų ir nelengvai numatomų bei kontroliuojamų politinės, ūkinės, socialinės ir kultūrinės veiklos padarinių bei daugelio kitų visiems žinomų priežasčių;
suprasdamos, kad susiformavusi demografinė būklė tapo nacionaline Valstybės problema, kad ji ne tik daro Valstybę nepajėgia apsirūpinti jau dabartiniam egzistavimui būtina darbo jėga, bet ir pakerta tautos išlikimo galimybes, jos sukurtos valstybės kuriamąsias galias ir jos kultūros gyvybines šaknis;
žinodamos, kad tik Vakarų Europa, būdama visos šiuolaikinės civilizacijos lopšiu ir sugebėdama nešališkai įvertinti kultūrų įvairovės reikšmę, galėjo pateikti pačią sąžiningiausią Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ ES šalių gyventojų prognozę, numatančią, kad iki 2080 m. Lietuvoje bus tik 1,65 mln. gyventojų;
įsisąmonindamos, kad demografinės krizės gilėjimas gali būti sustabdytas tik maksimaliai šalinant tą krizę sukėlusias priežastis; o tokio darbo nepajėgtų atlikti nei atskira partija, nei atskira vyriausybė, - tam būtinas tikras Nacionalinis susitarimas; kuris sutelktų visas valstybės kuriamąsias galias: viršūnes ir apačias, valdžios institucijas ir visuomenines organizacijas, žiniasklaidą, švietimo įstaigas ir religines organizacijas;
įvertindamos 2015 m. birželio 30 dienos šešių Lietuvos Respublikos parlamentinių politinių partijų susitarimą dėl emigracijos, priima politines partijas suburiantį Nacionalinį susitarimą dėl demogradinės būklės ir duoda ženklą ne tik realiam, atsakingam ir ilgalaikiam tarppartiniam bendradarbiavimui, bet ir tiesia tiltus į pilietinius ir institucinius susitarimus dėl tautos ir valstybės išsaugojimo.
Susitariame ir įsipareigojame:
1. Telkti ir koordinuoti jėgas, kad būtų parengta ilgalaikė ir visas gyvenimo sritis apimanti valstybinė demografinės politikos programa, kurią įgyvendinant būtų sudarytos sąlygos, jog žmonės jaustųsi Lietuvoje ne svetimi, bet savi, žymiai saugesni ir labiau reikalingi, o gyventojų emigraciją pranoktų reemigracijos procesai ir būtų sustabdytas demografinis nuosmukis;
2. Imtis iniciatyvos, kad stichiška masinė emigracija ir demografinė krizė būtų pripažinta ne mažiau pavojinga už agresiją iš kitų šalių, o jų įveikimas ilgalaikėse Lietuvos valstybės saugumo ir vystymo strategijose būtų paskelbtas vienu iš dviejų svarbiausių valstybės prioritetų;
3. Įtvirtinti įstatymų leidyboje reikalavimą, kad kiekvienas naujas teisės aktas ar įstatymo pataisa būtų vertinama atsižvelgiant į jos poveikį demografinės būklės stabilizvimui bei gerinimui;
4. Suderinti teisės aktus ir jų įgyvendinimo procedūras tokiu būdu, kad būtų užkirstas kelias smurto ir patyčių eskalavimui ne tik mokyklose, bet ir kitose viešojo gyvenimo srityse, kad būtų sustabdytas atskirų piliečių ir ištisų gyventojų grupių žeminimas, Lietuvos valstybės simbolių ir institucijų niekinimas, kad būtų kuo greičiau ir efektyviau įveiktos priežastys, skatinančios žmonių nusivylimą savo valstybe;
5. Reguliariai rūpintis, kad šalies politika įveiktų gana pavojingas viendieniškumo nuostatas, klotų žymiai stipresnius ūkinius, juridinius, moralinius, ekologinius, demografinius ir kitus pamatus ateičiai ir imtųsi visiems laikams įtvirtinti lietuvių tautos, jos savitos kalbos, kultūros ir Lietuvos valstybės egzitavimą.
6. Įsteigti Lietuvos Respublikos Seime Reemigracijos ir demografines būklės atkūrimo komitetą, kuris formuotų ilgalaikę demografinę politiką ir vykdytų Vyriausybės parengtos Nacionalinės programos vykdymo priežiūrą;
7. Paskelbti bent vienerius metus humaniškų santykių ir tarpuavio pagarbos atgaivinimo, valstybės institucijų ir visuomenės susitelkimo bei pilietinių akcijų metais, kad Lietuva neišsivaikščiotų.
Seimo Migracijos komisija nusprendė išsiaiškinti, kaip vykdomas dar balandį Seimo priimtas nutarimas dėl demografijos ir emigracijos procesų valdymo. Ir išsiaiškino, kad premjero pavedimu sudaryta darbo grupė intensyviai dirbo visą vasarą. Ta darbo grupė, kurioje yra ne tik valdininkų bei politikų, bet ir mokslininkų, ištyrė, kad didžiausi iššūkiai yra gyventojų senėjimas bei emigracija, o emigruoja žmonės dėl prastų sąlygų Lietuvoje. Tikrai daug nuveikta.
Migracijos komisija išplatino labai keistą pranešimą, kuriame komisijos pirmininkė Guoda Burokienė priminė, kad Seimas dar balandį įpareigojo Vyriausybę sudaryti darbo grupę, kuri parengtų 2018-2027 metų Lietuvos demografinės, migracijos ir integracijos politikos strategijos projektą, Lietuvos piliečių grįžimo į tėvynę skatinimo programos projektą ir gimstamumo skatinimo programos projektą.
Pranešime teigiama, kad komisijos posėdyje dalyvavę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento Šeimos politikos skyriaus vedėjas Steponas Kulbauskas ir patarėjas Tomas Milevičius pristatė sudarytos darbo grupės tarpinius veiklos rezultatus. S.Kulbauskas komisiją informavo, kad svarbiausi iššūkiai - kasmet mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius, besikeičianti gyventojų amžiaus struktūra, gyventojų senėjimas, didelis emigracijos mastas, didėjantis užsienyje gimusių lietuvių vaikų skaičius ir kt.
Taip pat priminti įvairūs 2005-2014 m. atliktų tyrimų duomenys, rodantys, kad emigruoti skatina prasta darbo aplinka Lietuvoje, nepatenkinamos gyvenimo sąlygos, žemas darbo užmokestis, nepakankamas darbuotojų interesų atstovavimas, mokslininkams - menkas jų darbo prestižas. Viena iš papildomų emigracijos paskatų - sunkumai įsigyti būstą, kurti materialinius šeimos gyvenimo pagrindus. Tarp „traukos“ į užsienį veiksnių svarbią vietą užima savirealizacija, kuriai Lietuvoje trūksta galimybių. Darbo grupė aptarė galimybes kuriamoje strategijoje numatyti šias sritis: šeimos gerovės, gyventojų sveikatos, migracijos, gyventojų senėjimo. Ir viskas.
Strategijos projektą rengianti darbo grupė yra sudaryta iš Vyriausybės kanceliarijos, Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Užsienio reikalų, Ūkio, Finansų, Vidaus reikalų, Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerijų, Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos socialinių tyrimų centro, Tarptautinės migracijos organizacijos, šeimos organizacijų, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovų.
Ar ne per mažai tiek daug žmonių nuveikė iki šiol? Galbūt būtų buvę paprasčiau ne mėnesių mėnesius gaišinti darbo grupės atstovus ir leisti mokesčių mokėtojų pinigus, o pasikviesti žmogų iš gatvės, kuris taip pat būtų pasakęs, kad emigracija yra iššūkis, o žmonės emigruoja dėl prastų sąlygų Lietuvoje?
„Darbo grupė dirbo visą vasarą. Aišku, mes išgirdome tik „minkštąjį“ variantą - kas apžvelgta, kas neapžvelgta. Didžiausias rūpestis - kad būtų viena institucija, kuri kuruotų visą procesą. Aišku, mes, komisijos nariai, taip ir pasakėme, kad tai, ką pranešė darbo grupės nariai, galėjo pasakyti bet koks žmogus iš gatvės“, - neslėpė G.Burokienė.
Migracijos ekspertas Dainius Paukštė jau seniai prisipažino esantis nusivylęs dabartinės valdžios sprendimais ir nieko iš jos nebesitikintis.
„Norint konkrečių rezultatų, reikia ne to, ką veikia dabartinė valdžia. Imkite bet kokius sprendimus, kurie priimami, ir pamatysite, kad jie beprasmiai. Jei sudaryta darbo grupė dar turi aiškintis, ar emigracija yra iššūkis ir dėl ko žmonės emigruoja, - tai jau daug ką sako. Politikai reikalus spręsti pavedė vykdomajai valdžiai, nors kas kitas, jei ne politikai, turi nubrėžti gaires? Migracijos komisija privalėtų kiekvieną svarbesnį įstatymą įvertinti per emigracijos prizmę - pristabdo ją teisės aktas ar padidina. Galų gale net neaišku, ar bus įteisinta dviguba pilietybė. Juk jei bus įteisinta - bus viena situacija, jei ne - kita. Politikai aiškina, kad dvigubos pilietybės įteisinimas sumažintų emigraciją. Jie aiškina, kad neįteisinus dvigubos pilietybės mes prarasime emigravusius. Ar mes jų jau nepraradome? Ar toks sprendimas neigiamai nepaveiktų čia likusiųjų, nes turėtume dviejų rūšių Lietuvos piliečius - tuos, kurie turi teises ir pareigas, ir tuos, kurie turi tik teises? Ar nepanorės čia likusieji irgi turėti tik teises ir ar nesusikraus lagaminų ir neišvažiuos?“ - retoriškai klausė D.Paukštė.
Anot jo, dvigubos pilietybės įteisinimas tik pagražintų statistiką, nes paaiškėtų, kad Lietuvos piliečių yra ne kokie 3 mln., o kokie 4 mln.
Jau už trijų mėnesių prasidės 2018 metai, o Seimo Migracijos komisijai tik dabar pristatė Ministro Pirmininko pavedimu socialinės apsaugos ir darbo ministro darbo grupės tarpinius veiklos rezultatus, nagrinėtus klausimus ir iškilusius iššūkius. Ar ne per vėlai?
Ir ką nusprendė? Ogi: „Darbo grupė, aptarusi šiuo metu galiojančius strateginius dokumentus, reglamentuojančius demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymą, taip pat aptarusi Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatytas priemones šeimos politikos stiprinimo, gyventojų senėjimo pasekmių valdymo, migracijos procesų valdymo srityse, diskutavo, koks galėtų būti kuriamas strategijos santykis su kitais strateginiais dokumentais“.
Ir dar labai svarbus punktas: „darbo grupės strategijai parengti nariai pabrėžė strateginių dokumentu dermės trūkumą, ir siekia į esamas problemas pažvelgti giliau – visų šalyje galiojančių strateginių dokumentų kontekste. Akcentuota, kad kuriant strategiją svarbu siekti dermės su kitais strateginiais dokumentais, ypač su Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“.
Tai labai akivaizdus biurokratinis komisijos ir darbo grupių rezultatas, kai valdininkai savo sukurtuose strateginiuose dokumentuose ieško „dermės trūkumą“ (savo broką), ir „siekia į esamas problemas pažvelgti giliau“ - turbūt jau su mokroskopu, nupirktu su Europos sąjungos finansavimų.
Ar ne paprasčiau padaryti eksperimentą ir darbo grupės narius išsiųsti į užsienį, kad jie nuo nulio pradėtu gyventi ir dirbti, susidurdami su vakarietišku atlyginimu, mokesčių skaičiavimu, socialinių pašalpų skirimu, bei socialio būsto gavimu......
Gal tada valdininkai supras ko reikia paprastam žmogui ir kodėl emigruoja palikdami Lietuvą....
Gal tada valdininkai išmes į šiukšlių dėžę savo sukurtus sovietinius biurokratinius dokumentus ir pradės išnaujo, ant balto lapo, dėlioti strategiją, paremta patirtim - gyvenant ir dirbant užsienyje.
Gal tada Lietuva išsivaduos iš sovietinės sistemos, kuri buvo tik adaptuota pagal rinkos sąlygas.
Sambūrio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“
Rekomendacijos Lietuvos Respublikos Vyriausybei
2017 m. liepos 7 d.
Vilnius
Ilgai stebėdamas nuolat blogėjančią ir Valstybės institucijų visiškai nekontroliuojamą Lietuvos demografinė būklę, Sambūris „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ ryžtasi paraginti Lietuvos Respublikos Vyriausybę imtis įgyvendinti 2017 m. balandžio 20 d. Nr. XIII-297 Lietuvos Respublikos Seimo Nutarimą Dėl demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo ir teikia svarbiausias rekomendacijas kompleksinei demografinės būklės stabilizavimo programai parengti. Kad ši programa būtų tinkamai parengta, reikėtų:
Pripažinti, kad Valstybė yra patekusi į sunkią demografinę krizę
Krizės požymiai stebimi nuo 2003 m. Prieš keletą metų ją pripažino ir visi Lietuvos demografai. Nuo praėjusių rinkimų šią krizę pripažįsta ir beveik visi politikai bei didžioji žiniasklaidos dalis. Bet kol kas tik žodžiai.
Valstybė privalo imtis neatidėliotinų veiksmų, kad būtų įgyvendintas ilgai lauktas Seimo Nutarimas Dėl demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo;
Parengti valstybės strategiją:
Minėtas Seimo Nutarimas siūlė jau iki 2017 m. gruodžio 1 d. pateikti Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinti 2018–2027 metų Lietuvos demografinės ir migracinės politikos, Lietuvos piliečių grįžimo į tėvynę skatinimo ir gimstamumo skatinimo programų projektus;
Demografinės politikos strateginė programa turėtų būti pagrindinis (atraminis, bazinis) dokumentas, prie kurio turėtų būti jungiamos ne tik reemigracijos ir gimstamumo programos, bet daugelis kitų programų (mirtingumo mažinimo, savižudybių prevencijos, degradacijos procesų stabdymo ir kt.);
Kad strateginė programa būtų patikima, ji turi būti teisinga, humaniška ir plataus akiračio, t.y. numatyti ne tik reemigracijos ir gimstamumo skatinimą, bet ir mirtingumo mažinimą, savižudybių prevenciją, degradacijos procesų stabdymą ir degradavusių žmonių reintegraciją į visuomenę, teisingumo užtikrinimą, išskirtinį smulkiojo verslo rėmimą ir, žinoma, patriotizmo ugdymą ir skatinimą.
Kiekvienai iš šių sričių turėtų būti paregtos atskiros bet tarpusavyje gerai suderintos programos. Atskirai paimtos jos neturės jokios prasmės, t.y. nebus įgyvendinamos.
Kad būtų galima įgyvendinti šį siūlymą, pirmiausia reikėtų peržiūrėti ir papildyti ilgalaikę Lietuvos valstybės išsaugijimo ir pažangos perspektyvų numatymo strategiją „Lietuva 2030“ ir Lietuvos saugumo strategiją; privalu išryškinti mintį, kad išorinis valstybės saugumas neatskiriamas nuo jos vidinio saugumo ir atvirkščiai;
Masinės Lietuvos emigracijos suvaldymas ir demografinės būklės atkūrimas turi būti priskirtas prie svarbiausių valstybės saugumo uždavinių ir numatytos priemones tiems tikslams pasiekti; visos kitos valstybės dokumentuose išskaičiuojamos grėsmės yra tik tikėtini pavojai, o demografinė krizė (per ketvirtį amžiaus – milijono gyventojų netektis) - katastrofinė realybė;
Strategijos ir strateginių programų rengimui turi būti sutelkta brandi atitinkamų sričių specialistų komisija;
Uždaryti duris patyčioms:
Demokratija yra laisvais susitarimais grindžiamas valstybės valdymas. Nėra kitų būdų susitarimams pasiekti, išskyrus diskusinius svarstymus. O kad būtų galima diskutuoti, reikalinga atitinkama bendravimo kultūra, pagrįsta protingais, t.y. visuotinės reikšmės turinčiais, įrodymais.
Tokie įrodymai galimi tik ten ir tada, kur pavyksta užverti duris patyčioms. Taigi pirmas veiksmas, kuriuo turėtų prasidėti permainos, nuo patyčių pereiti prie partneriško bendravimo kultūros;
Nevengti debatų su pilietine visuomene:
Autoritarinė valstybė priima spredimus uždarose valdžios įstaigose. Jų aprendimai gana greiti ir palyginti lengvi. Demokratinės valstybės privalo būti atviros visuomenės idėjoms ir niciatyvoms. Todėl jos sprendimams pasiekti reikia daug diskusijų.
Kad tos diskusijos būtų produktyvios ir greitesnės, reikalinga atitinkama jų organizavimo strategija. Tam reikia praeiti mažiausia keturis visiems gerai žinomus ir aiškiai apibrėžtus etapus: 1) idėjų ir projektų išviešinimo etapą, 2) deramo tų idėjų ir projektų aptarimo su pilietine visuomene etapą nustatytais komunikacijos būdais ir kanalais, 3) profesinio tų idėjų ir projektų ekspertavimo etapą ir 4) galutinių institucinių sprendimų etapą.
Pasiekti Nacionalinį susitarimą:
Demokratijos sąlygomis nėra jokios kitos galimybės išspręsti visos valstybės ir tautos likimą lemiančių uždavinių be Nacionalinio susitarimo.
Toks susitarimas turi prasidėti iš viršaus ir apimti visą visuomenę.
Parlamentinėje valstybėje jokie ilgalaikiai susitarimai neįmanomi be opozicijos pritarimo.
Žmonės lengvai prisijungs prie tokių susitarimų, jeigu jie bent kartą pamatys valstybės likimui neabejingą parlamentą ir išgirs jų kvietimą.
Įtvirtinti pagrindindinius demografinės strategijos įgyvendinimo rodiklius:
Kontrolinis valstybės vidaus politikos efektyvumo rodiklis yra emigracijos duomenys.
Pagrinfiniu demografinės politikos efektyvumo rodikliu turi būti pripažinti demografinės būklės statistiniai duomenys.
Užtikrinti deramas demografinės politikos įgyvendimo sąlygas
Kad būtų įmanoma visas valstybės pajėgas perorientuoti į neišvengiamą demografinės krizės suvaldymo politiką, būtina institucija, kuri ne tik aprūpintų užsienio lietuvius informacija apie grįžimo gyventi į Lietuvą sąlygas, tarpininkautų jų įsidarbinimui, apsirūpinimui būstu, vaikų reintegracijai Lietuvoje, bet ir inicijuotų tyrimus, kaip Valstybės veiksmai įtakoja emigracijos ir demografijos pokyčius, teiktų siūlymus, kaip turėtų būti subalansuojamos valstybės pajėgos, kad palengvėtų demografinės politikos įgyvendinimas ir pan.
Įvesti normą, kad priimant kiekvieną įstatymą ir teisės aktą, būtų įvertintas jų poveikis emigracijai ir šalies demografinei būklei;
Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai privalu reguliariai rengti viešas veiklos ataskaitas apie emigracijos ir demografinės krizės suvaldymą;
Sutelkti visas galias, kad niekam sava valstybė nevirstų priešu
Užtikrinti teisingumą;
Maksimaliai sumažinti socialinių sluoksnių atskirtį, augant BVP turi proporcingai didėti mažiausiai gaunančių žmonių pajamos, pensijos ir kt.;
Teisingai perskirstant BVP, būtina prioritetiškai remti tuos visuomenės sektorius, kurie labiausiai prisideda prie piliečių patriotinio auklėjimo (pvz. mokslo, švietimo ir kiti kultūros sektoriai), jų atsakomybės ir lojalumo savo valstybei skatinimo (mokytojai, policininkai, medikai);
Suvaldyti šešėlinę ekonomiką, valstybės lėšų grobstymą ir švaistymą; šalies biudžetas turi būti formuojamas skaidriai ir atsakingai;
Užkirsti kelius valdžios institucijų piktnaudžiavimams ir jų atotrūkiui nuo visuomenės; šį atotrūkį galima įveikti tik demokratizuojant politiką, atsiveriant visuomenei, tariantis su ja, suteikiant jai tikrą savivaldą, palengvinant jai referendumų skelbimo sąlygas bei užtikrinant besąlygišką jų sprendimų vykdymą ir pan.
Įdiegti aukštus valstybės valdymo ir pagarbos žmogui standartus. Siekiant šių standartų, priimti Tarnautojo elgesio kodeksą, kuris numatytų realias sankcijas už elgesio normų pažeidimus;
Įtvirtinant teismuose visuomenės atstovų institutą, sudaryti sąlygas piliečiams dalyvauti teisingumo vykdyme;
Išplėsti piliečių teises:
Užtikrinti gyventojams realią savivaldą, įteisinant tiesioginius seniūnų rinkimus, suteikiant teisę seniūnijoms turėti savarankišką biudžetą ir kt.;
Užtikrinti konstruktyvią Seimo, Vyriausybės ir Prezidento sąveiką, sukurti institucines sąlygas kokybiškai įstatymų leidybai, žymiai sustiprinti dalyvaujamąją demokratiją, pertekliniais reikalavimais neribojant žmonių teisės inicijuoti referendumus svarbiausiais valstybės klausimais; būtina panaikinti Konstitucijos 9. str. nuostatą, kad referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Tokio didelio rinkėjų skaičiaus reikalavimo iniciuojant referendumus nėra nė vienoje ES valstybėje;
Daugiau pasirūpinti saugia žmnių gyvenimo aplinka, įgyvendinti Lietuvos Respublikos ratifikuotos JT EKK Orhuso konvencijos nuostatą, suteikiančią piliečiams teisę saugoti ir rūpintis kultūrinėmis vietovėmis (kraštovaizdžiu, kultūros paveldu ir kt.), dalyvauti priimant sprendimus dėl jų keitimo;
Sustiprinti šeimos apsaugą:
Privalu saugoti natūralią šeimą kaip valstybės išsaugojimo garantą ir tuo tikslu remti priemones, stiprinančias žmonių tarpusavio įsipareigojimus (santuoką); būtina stabdyti mėginimus diskredituoti šeimą, kuri yra pagrindinė gyventojų skaičiaus atkūrimo sąlyga, ir remti svarstomą Konstitucijos 38 str. pataisos bei papildymo projektą;
Materialiai remti daugiavaikes šeimas ir skatinti vaikų gimstamumą; perimant sėkmingus Lenkijos ir Estijos pavyzdžius, priimti teisės aktus, kurie numatytų „vaiko pinigų“ skyrimą tėvams, turintiems mažus vaikus; tačiau visos šios priemonės bus beverės ir net kenksmingos valstybei, jeigu šių veiksmų nelydės adekvatus migracijos procesų mažnimas;
Jauniems asmenims, įsigyjantiems būstą, kompensuoti didžiąją dalį palūkanų. Pageidaujantiems įsigyti privatų namą, nemokamai suteikti žemės sklypą valstybės fondų sąskaita;
Priimti ir įgyvendinti verslo skatinimo programą:
Pradedantiems verslą žmonėms įvesti dviejų metų mokesčių lengvatas;
Išplėsti įstaigos „Investuok Lietuvoje“ proaktyviąją (ekonominės žvalgybos) funkciją, įtraukiant į jos veiklą Lietuvos atstovybes užsienyje;
Skubiai įkurti Strateginių tyrimų centrą, kuriam proaktyvios veiklos pagrindu būtų pavesta parengti ilgalaikę Ekonominės plėtros viziją, numatančią 4-5 proveržio į pasaulio rinkas kryptis;
Priimti teisės aktus, numatančius, kad viešųjų pirkimų konkursuose prioritetas būtų suteikiamas tiems konkurso dalyviams, kurie yra JT (global compact) socialiai atsakingo verslo tinklo dalyviai;
Užtikrinti aukštojo mokslo kokybę ir geriausius profesionalus išsaugoti savo krašte:
Kviesti į aukštąsias mokyklas didžiausią reputaciją turinčius profesorius (dėstytojus); užtikrinti esamų dėstytojų perkvalifikavimą;
Įstatymais ir teisės aktais kontroliuoti intelektinio kapitalo „nutekėjimą“ į kitus kraštus ir skatinti tokio kapitalo pritraukimas į Lietuvą;
Pareikalauti būsimųjų emigrantų atsiskaitymo už nemokamą mokslą;
Parengti valstybinę gyventojų mirtingumo sumažinimo programą ir nedelsiant imtis jos įgyvendinimo;
Ši programa turi išryškinti pagrindines priežastis, dėl kurių valstybėje susidaro didelės įtampos, ilgalaikės streso būsenos, plinta širdies ir kraujagyslių bei vėžio ligos, daugėja techninių grėsmių bei rizikos atvejų ir sutrumpėja žmonių amžius;
Nustatyti koreliacijas tarp šių ligų ir esamų gyvenimo sąlygų (medicininio aptarnavimo, mitybos pokyčių, fizinio aktyvumo, tariamų “laisvių”, ilgalaikių stresinių situacijų, techninių priemonių įsitvirtinimo ir pan.)
Numatyti ir įgyvendinti priemones bei metodus, derinančius medicininį aptarnavimą su sveiku gyvenimo būdu, socialiniu saugumu ir geresnio gyvenimo perspektyvų palaikymu;
Parengti degradacijos procesų stabdymo ir degradavusios visuomenės dalies reabilitavimo programą:
Surinkti patikimus statistinius duomenis apie degraduojančios ir degradavusios visuomenės dalies socialinę struktūrą ir jos būklę;
Giliau ir išsamiau išsiaiškinti jos degradavimo priešastis, atskleisti šiems laikams charakteringas jo plitimo tendencijas; nustatyti, kiek tokių žmonių atsiradimą sąlygoja alkocholizmas, narkomanija, gyvenimas kalėjimuose ir kt.
Remiantis tarptautine patirtimi, numatyti visas įmanomas priemones, kurios galėtų šiuos žmones sugrąžinti normaliam (prasmingam ir produktyviam) gyvenimui.
Valstybė privalo remti ir skatinti visus perspektyvius gyvenimo prasmės ieškojimus, o ypač bažnyčios ir kitų religinių organicacijų įsitraukimą į šią veiklą.
Sustabdyti šalyje platinamą smurto, patyčių, atskirų žmonių, socialinių grupių, visos tautos ir valstybės žeminimo bei niekinimo propagavimą:
Ši programa turėtų apimti ne tik visas patyčių, smurtavo, prievartavimo, kankinimo, sadizmo, fizinio ir psichinio žalojimo bei luošinimo, žudymo, kanibalizmo, bet ir savinaikos (alkocholizmo, narkomanijos, mazochizmo ir kt. ) formas.
Disktuojant ir bendradarbiaujant su visuomene, parengti patikimas priemones, kurios užkirstų kelią patyčių ir smurto skatinimui bei propagavimui viešojoje erdvėje (televizijoje, kine, reklamoje), mokymo ir švietimo įstaigose, pramogų centruose ir kt.
Parengti išsamią savižudybių prevencijos programą ir imtis jos įgyvendinimo:
Išaiškinti moralines, socialines, psichologines bei kultūrines gyvenimo krizių (vienišumo, depresijų ir nusivylimo gyvenimu) priežastis;
Skatinti ir remti brandžių, patvarių ir prasmingą gyvenimą kuriančių asmenybių ugdymą;
Remti organizacijas, institucijas ir atskirus asmenis, teikiančius psichologinę ir moralinę pagalbą telefonais bei kitais komunikacijos kanalais;
Pasiekti, kad savižudybių skaičius sumažėtų bent iki Nepriklausomybės pradžioje buvusių rodiklių, t. y. 25, 9 šimtui tūkstančių gyventojų.