Katalikai, evangelikai liuteronai bei reformatų liuteronai, judėjai ir musulmonai gali būti ramūs, pataisos skirtos ne jiems. Neįtikina vienos jų rengėjos Rimantės Šalaševičiūtės tvirtinimas, kad jos nebus nukreiptos prieš Ortodoksų Bažnyčią. Pats neigimas rodo, kad galvojama apie stačiatikius. Rengėjų mėginimas neigti tai, kas akivaizdu, jų nepuošia.
Manytina, kad pataisas rengti paskatino Ukrainos valdžios veiksmai. Šiomis dienomis Ukrainos parlamente svarstomas įstatymo projektas, pagal kurį būtų uždrausta bet kokia religinė organizacija, remiama religinės institucijos iš valstybės, kuri vykdė agresiją prieš šalį. Taikinys yra Rusija, o Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasisakė už įstatymo projektą. Ukrainos vyriausybė taip pat ėmėsi veiksmų riboti su Rusija susijusios bažnyčios įtaką, be kita ko, įsakydama jos kunigams ir vienuoliams palikti Kyjivo-Pečorų laurą, arba Olų vienuolyną. Taip iš Bažnyčios ir jos narių atimta teisė naudotis viena švenčiausių Rytų ortodoksų tikėjimo vietų.
Šitokie Ukrainos žingsniai nedera su Vakarų Europos vertybėmis. Jie nepateisinami, bet iš dalies suprantami invazijos ir karo metu. Bet Lietuva neužpulta, ji nekariauja, tad jos Kulturkampf su Rusija neturi jokio pagrindo, nors suteikia progą sau ir kitiems parodyti, kokia Lietuva yra kieta, o politikams – didinti savo populiarumą.
Nacionalinio saugumo sampratą nuvertina įtakingi Lietuvos politikai, vieni su kitais varžydamiesi pabrėžti jam keliamas grėsmes, įžiūrėdami pavojus, kurių veikiausiai nėra, viešojoje erdvėje diegdami apgulties mentalitetą. Jau daugiau negu dešimtmetį kalbama apie Suvalkų koridorių, nors Rusija nedrįsta smogti Lenkijos bazėms, iš kurių į Ukrainą persiunčiami nauji ginklai. Naujausias tariamas pavojus – galimos „Wagner“ samdinių Baltarusijoje provokacijos Lietuvos pasienyje. Latvija blaiviau galvoja: vidaus reikalų ministras Maris Kučinskis pareiškė, kad „Wagner“ samdiniai neorganizuoja ir nebando rengti provokacijų prie sienos su Latvija.
Tos galimybės negalime atmesti, prisiminus, kad 2010 m. gėjų eitynių išvakarėse laikinasis generalinis prokuroras Raimondas Petrauskas gėdingai aiškino, kad reikia sustabdyti eitynes ne dėl to, kad žygiuos seksualinės mažumos, o dėl to, kad bus sunku apsaugoti dalyvius nuo priešiškai nusiteikusių žmonių. Priešinimasis gėjų eitynėms tęsėsi ilgai. 2013 m. liepą Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino LGBT atstovų skundą, kuriuo prašyta panaikinti savivaldybės administracijos sprendimą neleisti eitynių Gedimino prospekte ir įpareigoti savivaldybę leidimą išduoti.
Toks viešosios tvarkos saugojimas yra parodija, kuria iš marginalizuotos grupės bandoma atimti lygias teises vadovautis savo principais ir įsitikinimais. Manytum, kad tai suprastų vienas pataisos rengėjų Tomas Vytautas Raskevičius, juolab, kad jis vienas Laisvės partijos lyderių. Deja, partija ne vieną kartą parodė, kad turi savotišką laisvės sąvokos supratimą, kuris nedaug kuo skiriasi nuo to „drausk ir bausk“ mentaliteto, kurį palaiko nemažai Seimo narių. T. V. Raskevičius taip pat paminėjo, kad kai kurios religinės bendruomenės reiškia „labai įdomias pažiūras dėl karo Ukrainoje, tai jei būtų pripažinta, kad jos kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, teismas turėtų diskreciją tokį pripažinimą naikinti.“ Nesuprantu, kaip žodinis Rusijos palaikymas galėtų kelti pavojų nacionaliniam saugumui šalyje, kurioje absoliuti gyventojų dauguma nepaprastai tvirtai palaiko Ukrainą ne tik žodžiais, bet ir aukomis.
Siūlomos pataisos yra nukreiptos į palyginti mažą ir neįtakingą religinę bendruomenę, kurios pagrindinė nuodėmė yra jos vadovo patriarcho Kirilo keliaklupsčiavimas Vladimirui Putinui. Nei eiliniai stačiatikiai, nei jų bendruomenė nesukelia jokios rimtos grėsmės, išskyrus karščiuojančią Rusijos apsėstųjų vaizduotę. 2010 m. gėjų eitynių išvakarėse nė vienas iš pirmųjų trijų valstybės žmonių nejautė poreikio tvirtai pabrėžti, kad teisinėje valstybėje ginamos ir gerbiamos visų teisės. Praėjus 13 metų, matysime, ar dabartinių vadovų supratimas didesnis. Veikiausiai ne, ypač artėjant rinkimams.