Vis dėlto galima išskirti pagrindines principines, vertybines skirtis politikoje. Jeigu dešinės principai yra nacionalinės valstybės saugumas bet kokiomis priemonėmis, pirmenybė ginklavimuisi, kariuomenės didinimas, tai kairė į tarptautinius santykius žiūri per internacionalą, dirbančiųjų žmonių solidarumą, agresoriaus-aukos, kolonializmo, hegemonijos skirtis bei įvairių režimų propagandos dekonstravimą. Vis dėlto abi pusės pripažįsta užpultosios pusės teisę gintis.
Šiuos vertybinius skirtumus paminėjau ne be reikalo, be jų neįmanoma analizuoti ir Lietuvos politikų pasisakymų užsienio politikos klausimais. Tačiau paskutinis balsavimas dėl Seimo nario Petro Gražulio pateiktos rezoliucijos „Dėl padėties Izraelyje ir Palestinoje“ suvelia viską į idėjinę košę.
Kol kas atidėkime svarstymus apie rezoliuciją teikiančiojo asmenybę ir patikimumą, bet pažiūrėkime į pateiktą tekstą.
Rezoliucija remiasi principais, išdėstytais tarptautiniuose dokumentuose: Jungtinių Tautų Chartijoje, Ženevos konvencijoje, Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statute, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijose. Lietuva yra visų šių susitarimų dalyvė.
Pateikto dokumento formuluotėse išreiškiamas susirūpinimas tiek dėl Izraelio, tiek dėl Palestinos aukų, nėra jokių radikalių pareiškimų vienos ar kitos konflikto pusės atžvilgiu. Rezoliucijoje raginama nutraukti abiejų pusių karinius veiksmus, paleisti visus įkaitus ir leisti nukentėjusiesiems suteikti humanitarinę paramą. Praktiškai tai, kas yra dėstoma dokumente, visame pasaulyje šiandien yra daugumos šalių reikalavimų minimumas.
Buvęs JAV prezidentas Barackas Obama lapkričio 4 d. pabrėžė, kad neįmanoma situacijos Gazos ruože analizuoti neįvertinant jos kompleksiškumo ir kad „norint spręsti problemą – reikia priimti visą tiesą, pripažįstant, kad niekino rankos čia nėra švarios.“ Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas lapkričio 9 d. pakvietė nutraukti ugnį, paragino padaryti „humanitarinę pauzę“, kol teisingesni sprendimai bus apsvarstyti.
Didžiųjų valstybių lyderiai jau ne pirma diena vėl atvirai primena apie dviejų valstybių įteisinimą, nubrėžiant aiškias sienas. Nepaisant to, kad idėja yra visiškai nebepopuliari abiejose konfliktuojančiose visuomenėse ir joms priešinasi abiejų pusių politiniai lyderiai, tarptautiniai analitikai sako, kad tai yra kol kas realistiškiausias konflikto sprendimo variantas.
Nesileidžiant į gilesnę paties konflikto analizę, neaštrinant, ginčų, kas ką pirmas užgavo, tai yra kvietimas palaikyti tarptautinį taikos siekį ir sustabdžius karinius veiksmus (realiai – tūkstančių žmonių ir miestų infrastruktūrų naikinimą) suteikti deryboms šansą. Būtent prie šio visame pasaulyje politinio siūlymo ragina prisijungti P. Gražulio rezoliucija.
Vieninteliai konservatoriai (TS-LKD) išliko ištikimi sau ir 31 jų narys balsavo prieš rezoliuciją.
Visi kiti, ar būtų žmogaus teisių gynėjai, ar atjautą dirbantiesiems ir vargstantiesiems reiškiantys, ar būtų liberalūs verslo ir tarptautinių prekybinių mainų bei korporacijų palaikytojai, o taipogi ir dėl planetos ir gyvūnijos išsaugojimo kovojantieji – balsavo prieš, susilaikė arba net nesiregistravo balsavimui. Teko skaityti visokiausių absurdiškiausių išsisukinėjimų, tačiau jie visi nublanksta prieš esminį faktą, kad Lietuvos Respublikos Seimas, nepaisydamas tarptautinių taiką ir teisingumą pasaulyje užtikrinančių susitarimų, nepalaiko siekio stabdyti žmonių naikinimą Izraelyje ir Palestinoje.
Kairėje ar centre save pozicionuojantys politikai pamiršo kolonizavimą, imperializmą, abiejose pusėse žūstančius darbininkus ir vargstančiuosius, propagandines mašinas. Nebesvarbu tapo ir tai, kad suniokojus sveikatos, švietimo, maitinimo infrastruktūras pirmiausia nukenčia tie, kurie neturi finansų ir pagalbos tinklų. Be viso to patys ėmė kartoti vienos ir kitos kariaujančių pusių propagandines klišes.
Dabar grįžkime prie pačių besiteisinančių politikų iškeltos kontroversijos – Petro Gražulio asmenybės. Visi argumentai, kuriuos mačiau išsakytus viešojoje erdvėje, rėmėsi šio politiko kovomis prieš laisvę, nediskriminavimą bei kompromatais. Politiko (vis dar išrinkto Seimo nario!) asmenybė pasisakymuose tapatinama su „Hamas“ režimo nedemokratiškumu, moterų ir LGBT+ teisių niekinimu, manipuliacijomis ir kt.
Iš tiesų, politikoje asmenybės ir įvairūs manipuliuojantys žaidimai yra svarbūs ir tik naivuolis gali jų nematyti ar nepaisyti. P. Gražulis gali būti kritikuojamas ir kaltinamas dėl didelės jų dalies Lietuvos politikoje.
Jis yra pelnęs rėkautojo ir apsimetėlio aureolę. Tačiau šioje rezoliucijoje pateikti punktai, galbūt tiesiog perrašyti iš daugybės šiuo metu tarptautinėje politikos arenoje sklandančių rezoliucijų ir pareiškimų, yra daug svarbesni už P. Gražulio asmenybę.
Renkame Seimo narius ne tam, kad jie slapstytųsi už populiarių nuomonių, ne tam, kad patogiai „susilaikytų“, o kad priiminėtų aiškius taiką ir saugumą įtvirtinančius principingus sprendimus. Šį kartą Seimas nepakilo link taikos, nes lyg ant kaklo pakabintas akmuo – P. Gražulis – politikus patraukė žemyn.