Pirmą kartą į Lietuvą atvykęs Bažnyčios autoritetas Vilniaus pedagoginiame universitete kalbėjo apie krikščionybės ateitį sekuliarizuotoje visuomenėje, o po paskaitos sutiko atsakyti į kelis DELFI klausimus.

DELFI: Tyrimai rodo, kad Lietuvos jaunimui – svarbus tikėjimas, tačiau tik nedaugelis pasiryžę iš tiesų gyventi pagal Kristaus mokymą. Kodėl?

Ši tendencija – universali, būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visoms pasaulio šalims. Įvairiai aiškinama, kodėl taip yra, tačiau svarbiausia priežastis – triumfavęs individualizmas.

Tai karalystė to, ką aš pavadinčiau meniu pagal valgiaraštį. Einu į restoraną ir renkuosi tik tai, kas man patinka. Tačiau krikščionių tikėjimas nėra individualus meniu. Tai – kaip katedra, į kurią įėję stebite, žavitės absoliučiai viskuo, kas yra. Tai – harmoninga struktūra, ir jeigu išlupsite bent vieną akmenį, viskas grius.

DELFI: Savo šalyje pastebime keistą dalyką: dažnai ne tėvai vaikus, o vaikai tėvus atveda į Bažnyčią. Ar tai būdinga tik pokomunistiniam blokui?

Jeanas-Louisas Bruguesas
Krikščionių tikėjimas nėra individualus meniu. Tai – kaip katedra, į kurią įėję stebite, žavitės absoliučiai viskuo, kas yra. Tai – harmoninga struktūra, ir jeigu išlupsite bent vieną akmenį, viskas grius.
Šis reiškinys pastebimas daugelyje šalių. Aš pats esu iš 1968 metų kartos, kuri nebenorėjo vaikams perduoti savo patirties. Mano bendraamžių vaikai dėl to jau nebeturėjo ką perduoti savo atžaloms. Todėl, kai šiandien anūkai atranda kažką krikščioniško, būtent jie prie tikėjimo patraukia savo tėvus ir senelius, padėdami pajusti ir atrasti tuos dalykus, apie kuriuos jie nežinojo.

Tradiciškai, vyresnieji patirtį perduodavo jaunesniems, tačiau kadangi pokomunistinėje ir sekuliarioje visuomenėje tas perdavimas nutrūko, vaikai tapo tėvų evangelizuotojais.

DELFI: Trys dalykai, kurie kelia daugiausia visuomenės diskusijų: Bažnyčios požiūris į antrą kartą susituokusius, kontracepcija ir celibatas. Ar prognozuojate, kad apčiuopiamoje ateityje Bažnyčia laimins antras santuokas, leis dvasininkams kurti šeimas, palankiau vertins šiuo metu plačiai naudojamas modernius šeimos planavimo metodus?

Visose šalyse, kur benuvykčiau: Pietų, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje ir net Lietuvoje man užduoda šį klausimą.

DELFI: Tai tik įrodo, kad jis svarbus.

Arba, kad madingas.

Žinoma, šie klausimai yra svarbūs, nes paliečia žmogiškumo esmę – meilę. Meilė yra centrinė krikščioniško gyvenimo vertybė. Dabar per pora sekundžių negaliu atsakyti į kiekvieną. Tačiau jei klausiate, ar netolimoje ateityje čia bus konkrečių pokyčių, galiu pasakyti, kad aš tuo netikiu.

Tai – ne disciplinos ir potvarkių klausimas. Tvarką galima keisti. Tačiau svarbesnė gili krikščioniškos meilės atradimo samprata. Manau, kad mes turime drąsinti vieni kitus eiti į vis gilesnį ir gilesnį šios krikščioniškos meilės supratimą.

DELFI: Dažnai girdime, kad krikščionybės ateitis – miglota. Ko šiandien palinkėtumėte žmogui, kuris išpažįsta tikėjimą?

Galėčiau palinkėti labai daug dalykų, tačiau visų pirma – kad jis būtų laimingas, nesigėdytų viešai pasakyti, kad yra katalikas ir labai patogiai jaustųsi savame kailyje.

Pajuokos krikščionybei kultūra

Skaitydamas paskaitą „Krikščionybės ateitis sekuliarizuotoje Europoje“, arkivyskupas pastebėjo, kad sveiki žmonės paprastai neklausia, kas jų laukia, dažniau ligoniai prašo gydytojo pasakyti, kiek jam laiko dar liko. Tuo tarpu, Vakarų Europos krikščionybė iš tiesų atrodo serganti: mažėja sekmadieniais einančių į bažnyčią, mažiau žmonių krikštija savo vaikus, priima santuokos sakramentą, mažėja pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę.

„Bendrai imant galima sakyti, kad Vakarų Europos šalyse krikščioniškoji kultūra žlugo. Mes nebeturime didžių rašytojų, filosofų, didžių teologų. Prancūzijoje, Ispanijoje, Airijoje, Kvebeke ir kitose šalyse krikščionybės atžvilgiu išsivystė ne tik kritinė, bet ir pajuokos, paniekos kultūra“, - pripažino dvasininkas.

Vis dėlto, svarbu suvokti, kad pasaulyje krikščionybės situacija labai skirtinga.

„Lankydamas Afrikos tikinčiuosius buvau paliestas ten esančių bažnyčių jaunatviškumo. Nuvažiavęs į Pietų Korėją iš arkivyskupo išgirdau, kad ten per daug pašaukimų (į kunigystę – DELFI), dėl to jis buvo priverstas atsisakyti priėmimo į seminariją. Lankydamiesi Vatikane Centrinės Amerikos vyskupai mums sakė, kad per pastaruosius 10 metų seminaristų skaičius padvigubėjo ar patrigubėjo. Taigi, matote, jog apibendrinti negalima“, - atkreipė dėmesį J.L.Bruguesas.

Nereligingos šalys – modernesnės?

Susitikime su akademine bendruomene vienas iš dabartinių Bažnyčios autoritetų minėjo švietimo epochoje įsišaknijusią nuomonę, jog modernumo atėjimas tolygus religijos nuosmukiui, tačiau sakė palaikantis kitokį požiūrį.

Kaip pavyzdys minėtos Jungtinės Amerikos Valstijos, kur aukščiausius postus užimantys krikščionys nebijo kalbėti ir vadovautis savo pažiūromis, parapijos yra aktyvūs savivaldybių partneriai, Bažnyčia tapatinama ne su dvasininkija, o su visa tikinčiųjų bendruomene, todėl patys tikintieji yra kur kas aktyvesni krikščionys, nei europiečiai.

„Amerikos tikrai nepavadinsi atsilikusia. „Dievu mes pasitikime“ – užrašyta ant dolerio, tačiau Europoje tai būtų neįmanoma“, - pripažino arkivyskupas.

Pasak profesoriaus J.L.Brugueso, Vakarų Europos sekuliarizacija pirmiausia žymi prieš tris amžius Prancūzijoje prasidėjusį istorinį procesą, kuris išplito kaimyninėse šalyse, o šiandien, galima sakyti, tapo pasauliniu.

Pirmasis jo etapas prasidėjo 18 amžiuje, kai „buvo iškelta byla Dievui, antrasis - 19 amžiuje, kai Dievo teismas pakeistas į Dievo atmetimą ir mirtį (garsusis Nyčės sakinys „Dievas mirė“). Ir pagaliau 20 amžius, kai nuostabus mokslinis ir techninis išsivystymas žmogui suteikė progą užimti tuščią vietą, kuri liko „pasitraukus“ Dievui“.

Tolerancija nėra evangelinė vertybė

Jeanas-Louisas Bruguesas
Apgailestauju, Evangelijoje tolerancija neminima. Juk toleruojame tai, kas yra blogai, o netoleruojame gėrio.
Klausdamas šiandieninio jaunimo, kokia evangelinė vertybė juos labiausiai paliečia, arkivyskupas Jeanas-Louisas Bruguesas dažniausiai išgirsta apie toleranciją.

„Tačiau, apgailestauju, Evangelijoje tolerancija neminima. Juk toleruojame tai, kas yra blogai, o netoleruojame gėrio. Jei man patinka mano sekretorius, tai nesakysiu, kad jį toleruoju, Tačiau jei turėčiau blogą sekretorių, būčiau priverstas jį toleruoti“, - aiškino profesorius.

Cituodamas vokiečių sociologą ir filosofą Jurgeną Habermasą, arkivyskupas sakė, kad Europoje gimusi sekuliarizacija buvo istorinis bandymas įveikti karus, todėl „Tolerancija Europoje gimusi ne iš pagarbos kitam, bet iš atsisakymo ar net paniekos jam“.

„Vis dėlto, visuomenė tampa vis įvairesnė kultūriškai, tautiškai, religiškai. Ką daryti, kad skirtingos grupės sugyventų kartu?“, - kėlė klausimą dvasininkas ir atsakydamas prognozavo, kad Europa pamažu artės prie Amerikai būdingo požiūrio į religiją.

Geriau ieškoti bendrumų

Pastebėdamas, jog dalis krikščioniškų institucijų ir tikinčiųjų nenusišalina nuo diskusijų su visuomene, J.L.Bruguesas sakė, kad „jie teisingai daro, nes ir sekuliarizuota visuomenė remiasi krikščioniškomis vertybėmis, akcentuoja lygybę, solidarumą ir atsakomybę, tad tereikia atrasti kuo daugiau bendrumų“.

„Yra ir kitas požiūris, kuris pradėjo vystytis devinto dešimtmečio pradžioje ir kuriam priklauso mažesnė dalis mūsų Bažnyčios narių. Pagal juos, tarp krikščionybės ir sekuliarizuotos visuomenės yra skirtumų, kurie vis auga ir auga, ypač etikos srityje, kai kalbama apie abortus, eutanaziją, homoseksualų santuokas, vartotojiškumą ir t.t.

Šita katalikų identitetą ryškinanti srovė akcentuoja skirtumus su sekuliaria visuomene. Štai kokia mūsų Bažnyčios situacija. Tarp minėtų srovių yra įtampų, net susipriešinimo ir, man atrodo, kad mano kongregacijos vaidmuo – skatinti šių dviejų skirtybių dialogą bei abipusį praturtinimą“, - sakė Vatikano krikščioniško švietimo kongregacijos vadovas.

Pasak Jo Eminencijos, neįmanoma išvengti gyvenimo sekuliarizuotoje visuomenėje, galime tik linkėti, kad krikščionis ją suprastų ir kalbėtų žodžiais, terminais, paveikslais, kurie veikia šiuolaikinį žmogų.

Rūpinasi šimtais tūkstančių mokyklų

Pasakodamas apie Vatikano krikščioniško švietimo kongregaciją, kuri atsakinga už 1,2 tūkst. krikščioniškų universitetų, 250 tūkst. katalikiškų mokyklų ir dalį seminarijų, Jo Eminencija akcentavo, kad užima puikią stebėtojo vietą.

„Galime konstatuoti, kad universitetai ir mokyklos pasidalijo į dvi kategorijas. Didžiausiai priklauso universitetai arba katalikiškos mokyklos, kurios pasižymi labai aukšta studijų kokybe. Tačiau tuo pačiu jos gali nutolti nuo katalikiškos doktrinos ir moralės“, - atkreipė dėmesį J.L.Bruguesas.

Antra mokyklų ir universitetų kategorija kol kas priskiriama mažumai. Tai ugdymo įstaigos, kur galima save laikyti kataliku, kur galima ar net privaloma išpažinti katalikybę ir ją mylėti. Kitaip tariant, tokie universitetai ir mokyklos turi būti ne tik vietinės kultūros, bet ir krikščioniškos kultūros židiniai.

„Tikiu, kad Lietuvoje veikia būtent tokios krikščioniškos mokyklos, tad jums belieka man jas parodyti“, - juokavo kardinolo Audrio Juozo Bačkio kvietimu Lietuvoje viešintis Vatikano atstovas.

Kalbėdamas apie šiuolaikinės katalikiškos aukštosios mokyklos uždavinius, profesorius išskyrė pagrindinį - sujungti aukšto lygio dalykinį parengimą ir piliečio bei krikščionio pareigą.