Leidykla „Briedis“ kaip tik pristato tikrais faiktais paremtą pasakojimą apie tokią moterį: bestselerių autoriaus ir žymaus Jungtinės Karalystės istoriko Beno Macintyre‘o knygą „Agentė Sonia: šnipė, motina, meilužė“.
1942 m. tykiame Oksfordo grafystės kaime rožėmis apaugusiame namelyje gyveno elegantiška moteris su trimis vaikais ir vyru, dirbančiu fabrike netoliese. Ursula buvo draugiška, bet santūri, angliškai kalbėjo su vos juntamu užsienietišku akcentu. Gyveno paprastai, niekuo neišsiskyrė iš kitų. Kaimynai apie ją žinojo nedaug.
Už mielo šeimos moters fasado slėpėsi kita moteris – sovietų agentė, slapyvardžiu Sonia, Raudonosios armijos pulkininkė, šnipų kontrolierė. Būtent ji perdavė Sovietų Sąjungai mokslines paslaptis, įgalinusias sukurti atominę bombą.
Tai tikra Ursulos Kuczynski, įtakingos ir turtingos Berlyno žydų šeimos atžalos, istorija: kaip ji tapo komuniste ir sovietų agente. Per ilgą šnipinėjimo karjerą ją medžiojo kinų slaptoji policija, japonų saugumas, naciai, MI5, MI6 ir FTB – ir nuo visų jai pavyko išsisukti.
B. Macintyre‘as, turėjęs unikalią prieigą prie Sonios dienoraščių, laiškų ir anksčiau nepublikuotos informacijos, parašė knygą ne tik apie legendinę šnipę, prisidėjusią prie to, kad pasaulis keliems dešimtmečiams „įšaltų“ branduolinių supervalstybių aklavietėje, bet ir apie moterį, kuriai savo slaptuosius gyvenimus derinti nebuvo lengva.
Iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė.
Taip pat skaitykite kitas B. Macintyre‘o knygas: „Šnipas, kuris perėjo į kitą pusę. Garsiausia Šaltojo karo šnipinėjimo istorija“, „SAS. Nutrūktgalviai didvyriai. Tikroji karo laikų istorija“, „Šnipas tarp draugų. Kimas Filbis ir didžioji išdavystė“ ir „Dvigubas kryžius. Tikroji D dienos šnipų istorija“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Atsakymas atėjo iškart. „Nutraukit visus ryšius su partizanais. Išardykit ir paslėpkit radiją. Išvykite iš Mukdeno. Kelkitės į Pekiną ir įsirenkit naują radijo stotį.“
Ši misija buvo baigta. Tinklas, įranga ir gyvenimas, kuriuos jie taip kruopščiai kūrė pastaruosius penkiolika mėnesių, turi būti sunaikinti iškart.
Ursula išardė radiją ir jo dalis suvyniojo į džiuto maišelius. Kitą rytą ji su Johannu įlipo į skirtingus traukinius, du kartus persėdo, grįžo atgal, o tada susitiko miško pakraštyje šiauriniame Mukdeno priemiestyje. Nė vieno jų nesekė. Johannas iškasė duobę ir skubiai paslėpė radijo dalis.
Tada, šviečiant pavasario saulei, abu prisėdo nedidelėje proskynoje.
– Pakalbėkime ramumoj valandėlę, – švelniai tarė Johannas. – Ar Šušin ir Vango santuoka buvo gera?
– Labai gera.
Pėdsakas nuo šios kinų poros vedė tiesiai prie Ursulos.
– Pusę metų jie nuolat lankėsi tavo namuose, – pasakė Johannas. – Tau tuoj pat reikia išvykti. Prie tavo durų gal jau dabar kas stovi.
Žinoma, jis buvo teisus. Bet jei jie abu miestą paliktų „pernelyg skubiai“, tai sukeltų įtarimų. Geriausiu atveju jie turėjo keletą dienų, kol Šušin ir Vangas palūš ir japonų Kempeitai ateis jos.
– Turime sukurti išvykimą pateisinančią istoriją, – sakė Ursula. – Pirmąją dalį visi žino: susitikome laive ir įsimylėjome. Aš atvažiavau paskui tave iš Šanchajaus. Reikia antros dalies: išsiskyrėme, nes tu užmezgei romaną su kita mergina.
Ji pirmą kartą netiesiogiai užsiminė apie Liudmilą – kaimynystėje gyvenusią rusų merginą. Johannas glamžė rankose kepurę. Keletą minučių tylėjo. Tada sumurmėjo: „Ji žavėjosi manimi ir klausydavosi, lyg būčiau koks mokslininkas.“
Ursulos akys buvo įsmeigtos į žemę. Tarp susiraizgiusių medžių šaknų iš samanų stiepėsi geltonos gėlytės. Po ilgos pauzės ji pasakė:
– Nebūčiau to sakiusi, bet jei grįžus namo, jie manęs lauks, apsidžiaugsiu. Bent jau nebus taip, kad visada nukenčia kiti.
Ji pravirko. Johannas glostė jai plaukus. Jiems einant link stoties, Johannas staiga sustojo ir atsigręžė į ją.
– Prisimeni, kai laive tau sakiau, kad liksime kartu amžinai? Tada tikrai taip galvojau ir šiandien esu dar labiau tuo įsitikinęs. Nepaisydama visko, tu padovanojai man porceliano meistro gongą. Regis, nuotykio su ta mergina reikėjo, kad parodytų, ko man nereikia ir kad man reikia tavęs.
Ursula nutirpo.
Traukinyje jie pakartojo savo alibi versiją. Pirmiausia į Pekiną išvažiuos ji, pasklis gandas, kad jie išsiskyrė. Tada po kelių dienų atvyks Johannas. „Parašyk man atsisveikinimo laišką – na, kaip įprasta: sutikai kitą moterį, mes vienas kito gerai nesuprantame. Tau nepatiko, kad nuo tavęs turėjau paslapčių, užuomina, kad tu nieko nežinai apie mano darbą. Dar pridėk ką nors apie rasinius skirtumus, kurių įveikti neįmanoma.“
Johannas atrodė sukrėstas.
– Ar aš tau visai neberūpiu?
– Johannai, aš siaubingai pavargusi.
Ji pasakė von Schlewitzui, kad draugas ją palikęs ir ji išvykstanti iš Mukdeno. Linksmasis vokiečių ginklų prekeivis nieko neklausė. Jei jos versija tokia, jis jos laikysis, kai čia pasirodys japonai, o jie tikrai pasirodys. Von Schlewitzas palydėjo Ursulą su vaiku į stotį. Daugiau ji niekada jo nesutiko.
Traukiniui dundant į pietvakarius, ji mąstė: „Įtemptas daugelio mėnesių darbas taip staiga nutrūko. Tiek daug liko nepadaryta.“
Pekine Ursula viešbučio lovoje gulėjo skaudančiu žandikauliu ir spengiančia galva. Per ilgą kelionę lengvas danties maudimas staiga sustiprėjo, ir iš stoties ji tekina nubėgo į artimiausią dantisto kabinetą, ten jai atliko skubią dviejų valandų šaknies kanalų operaciją. Michaelis susidomėjęs stebėjo su replėmis besidarbuojantį dantistą. „Nė necyptelėjau, kad vaikas visam gyvenimui neišsigąstų dantų gydytojo.“ Ši kankynė ją vėl privertė prisiminti Šušin. Anestetiko poveikiui sklaidantis, ji jautė, kaip ta veido puse aukštyn link smilkinio kyla pulsuojantis skausmas, o kartu kaltės ir šleikštulio banga. Nors „be galo išvargusi“ ir išgėrusi kelias piliules migdomųjų, ji neužmigo. „Mes palikome partizanus vienus, – mąstė ji. – Ču ateis į kitą susitikimą ir manęs neras.“ Šušin gal jau negyva. Ji nekentė Johanno dėl to, kad jis miega su Liudmila, bet negalėjo be jo išsiversti. „Esame išsiskyrę tik kelios dienos, o aš jau ilgiuosi jo.“ Be radijo ji jautėsi beginklė; tai buvo neatskiriama jos gyvenimo dalis: kaip kareiviui šautuvas, kaip spausdinimo mašinėlė rašytojui. Galiausiai nuo vaistų užmigo.
Į Pekino stotį įriedėjus traukiniui iš Mukdeno, Ursula ir Michaelis jau laukė. Johannas stvėrė berniuką už liemens ir kelis kartus apsuko, ilgai ir karštai bučiavo Ursulą. Kitą dieną jis susipirko dalių naujam radijui. Pirmasis pranešimas iš Maskvos nustebino. „Paslėpkite radijo siųstuvą ir keturias savaites pailsėkite.“ Paprastai Raudonosios armijos šnipai negaudavo atostogų. Iš tikrųjų Centras bandė įvertinti Mukdeno tinklui padarytą žalą. Tą vakarą jie valgė keptą antį ir ryklių pelekų sriubą, gėrė žaliąją arbatą. „Jautėmės pavargę, artimi ir laimingi.“
Prasidėjo keistas medaus mėnuo. „Pekinas dieviškas“, – rašė ji tėvams. Pamažu jie atsipalaidavo mėgaudamiesi kiekviena valanda šių retų dienų, kai negrėsė pavojus. Žandikaulį skaudėjo vis mažiau, pykinimas, kurį jautė prieš išvykdama iš Mukdeno, praėjo. Ji vėl ėmė miegoti. Jie nuvežė Michaelį prie ežero šalia Vasaros rūmų, kopė į kalvas, klajojo miesto gatvėmis, skaitė knygas. Johannas buvo mielai dėmesingas, o rusų lėlytė – tik prisiminimas. „Jokių aštresnių žodžių, – rašė ji, – Johannas buvo laimingas, kad gyvename kartu. Tą rugpjūtį Pekine menu kaip laiką, nutviekstą šiltos šviesos.“
Po mėnesio jie surinko radiją. Johannas miegojo, kai atėjo pranešimas iš Maskvos, trumpas įsakymas, nuo kurio Ursulai krūptelėjo širdis: „Sonia, su daiktais vykite į Šanchajų. Ernstai, likite vietoje ir laukite naujų bendradarbių“. Toliau rašoma, kad iš Šanchajaus Ursula keliaus į Maskvą gauti tolesnių nurodymų, o tada – į Europą susitikti su šeima. Po penkerių metų tarnybos Šanchajaus miesto taryboje Rudis su šeima turėjo teisę į atostogas tėvynėje. Ursula žinojo, kad į Kiniją nebegrįš: ši misija buvo baigta.
Ursula sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo į miegantį Johanną. „Raukšlių išvagota kakta, aukšti skruostikauliai, siaura nosis, trūkčiojančios, nervingos lūpos, rankos. Nebandžiau suvaldyti srūvančių ašarų.“ Šalia jo Ursula raudojo jau trečią kartą. Pirmą kartą – kino teatre Prahoje, paskui – pamiškėje Mukdeno pakraštyje, dabar Pekine, kai, jam miegant, ji tylomis su juo atsisveikino.
– Tai reiškia, kad atsisveikiname visam laikui, – kitą rytą pasakė jis, Ursulai perdavus jam Maskvos įsakymus. Tada visas nušvito. – Mūsiškiai nėra nežmoniški. Mums bus leista likti kartu. Kai tik iš čia išsikrapštysiu, susituoksime.
Ursula nieko neatsakė.
Johannas palydėjo juos į stotį, sukrovė lagaminus, apsikabino Michaelį, o tada kiek nerangiai stovėjo ant platformos priešais kupė langą.
– Parašysiu tau, kai išvyksiu iš Kinijos, – pažadėjo jis. – Tikrai.
Durys užsitrenkė, nuaidėjo traukinio švilpukas. Johannas nemojavo. Apsisuko ir nuėjo. Ursula nepasakė jam, kad laukiasi.
Pulkininkas Tumanjanas, Ursulos viršininkas, ją šiltai pasveikino Bolšoi Znamenski skersgatvio biure, gyrė už darbą Mukdene ir už tai, kad itin pavojingomis aplinkybėmis sugebėjo ištrūkti iš Šanchajaus. 1935 metų gegužę inspektorius Tomas Givensas iš Šanchajaus municipalinės policijos areštavo kitą aukšto rango sovietų šnipą. Džozefas Valdenas, apsimetantis skurstančiu rašytoju, iš tikrųjų buvo pulkininkas Jakovas Grigorjevičius Broninas iš sovietų karinės žvalgybos. Bronino bute policija rado įrodymų, kad jo spausdinimo mašinėlę nupirkusi kažkokia Ursula Hamburger. Per apklausą Specialiajame policijos skyriuje Rudis „įtikinamai paaiškino, kaip jo žmona įsigijusi tą mašinėlę (tai nebuvo tiesa)“. Givensas priartėjo gerokai per arti, kad būtų galima jaustis patogiai. Ursula sėdo į artimiausią laivą iš Šanchajaus, žinodama, kad niekada negrįš. Bet Ketvirtoji valdyba jau buvo numačiusi jai naują misiją.
– Ar vyktumėte į Lenkiją? Su Rudžiu? – klausė Tumanjanas.
Lenkijos dešiniųjų vyriausybė komunistų partiją buvo išstūmusi į pogrindį, ir lenkų draugams labai reikia patyrusio radisto. Kadangi Rudis dabar jau nori dirbti sovietų žvalgybai, o ji prisiekė dėl jo atsidavimo, jiedu galėtų dirbti kaip komanda, koordinuoti lenkų komunistų kuopeles, rinkti karinę žvalgybos informaciją ir siųsti Maskvai. Rudžio kaip architekto darbas bus puiki priedanga. Nors Tumanjanas vis dar buvo Azijos skyriaus vadovas, jis toliau liks jos tiesioginiu viršininku. Pulkininkas Tumsas nežinojo, kas vyksta su Ursulos santuoka. Ji jam nepasakė ir kad laukiasi Johanno Patros vaiko. Pulkininko akimis, tai buvo „logiškas ir humaniškas pasiūlymas“.
Ursulai pasiūlymas tikrai neatrodė paprastas. Pasidaryti abortą Kinijoje buvo palyginti lengva, bet nuo tos akimirkos, kai sužinojo, kad laukiasi, ji iškart apsisprendė. „Labai troškau antro vaiko ir dabar, kai jis jau buvo pakeliui, norėjau jį išsaugoti.“
Dėl Ursulos nėštumo susidarė ypatinga situacija. Prieš išvykdama iš Šanchajaus, ji pasakė Rudžiui, kad laukiasi Johanno vaiko. Priblokštas Rudis ragino ją pasidaryti abortą. Kai šią naujieną ji laišku pranešė Johannui, jis taip pat bandė ją įtikinti nutraukti nėštumą.